Aplinką nuo iš mėšlo išsisunkiančių srutų ir garuojančio amoniako taršos saugo dvi Europos Sąjungos (ES) direktyvos:

1. Nitratų direktyva 91/676/EEC, kuri riboja vandenų taršą tiek, kad nitratų koncentracija gruntiniame ir paviršiniame vandenyje, ypač naudojamame gėrimui, būtų ne didesnė kaip 50 mg/l. Jei pro fermą teka upelis ar šalia yra šulinys, litre vandens turi būti ne daugiau kaip 50 miligramų nitratų. Kaip šį reikalavimą įvykdyti, aiškinama leidinyje „Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai, 2000“, kurį galima rasti Žemės ūkio konsultavimo tarnybos rajonų biuruose.

2. Integruota taršos prevencijos ir kontrolės direktyva 96/61/EC. Pagal ją ūkiai, kuriuose auginama daugiau kaip 40 000 paukščių, 2 000 penimų kiaulių (per 30 kg masės), 750 paršavedžių (gyvūnų skaičius atitinka vietų skaičiui), turės kontroliuoti ir, esant reikalui, mažinti atmosferos, vandenų, dirvos taršą.

Pagal Lietuvos Valstybinę vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 08 26 nutarimas Nr.1076) dideliuose gyvulininkystės ūkiuose, kuriuose laikoma daugiau kaip 300 sutartinių gyvulių (sutartinis gyvulys toks, iš kurio mėšlo į laukus per metus patenka 100 kg azoto, pvz., 5 000 kg pieno per metus duodanti karvė, 15-26 penimos kiaulės), iki 2007 m. turės būti įrengtos mėšlidės, srutų ir nuotekų kauptuvai. Vėliau tai turės padaryti ir mažesni ūkiai.

Skystas mėšlas mažiau teršia aplinką

Priklausomai nuo gyvulių laikymo būdo, gaunamas skystas, kraikinis ar pusiau skystas mėšlas. Beje, Vakarų valstybių aplinkosaugininkai geriau vertina nekreikiamą tvartą ir skystą mėšlą, o Rytų – kreikiamą tvartą ir kraikinį mėšlą, nes čia dažniausiai rūpinamasi tik vandenų švara. Naudojant šiuolaikinę techniką, skystas mėšlas mažiau teršia atmosferą. Tačiau kreikiamas tvartas labiau tinka gyvuliams, ypač vėsaus klimato valstybėse. Kreikti būtina ir ekologiškai ūkininkaujant. Skysto mėšlo laikymo ir įterpimo įrenginiai brangūs, todėl mažose fermose juos rengti neapsimoka.

Europoje taikomi įvairūs mėšlo laikymo būdai. Skystas mėšlas kaupiamas po tvarto grindimis įrengtuose kanaluose (dažniausiai taip daroma priešmelžiminėse aikštelėse, kiaulidėse) arba lauko rezervuaruose, o kai kuriose valstybėse kartais ir tvenkiniuose.

Kanalus po grindimis įrengti brangu. Be to, maišant mėšlą, gali išsiskirti kenksmingos dujos. Tačiau, pasirinkus tokį mėšlo laikymo būdą, darbo sąnaudos tvartui valyti yra mažiausios. Kanalai ištuštinami tik kas 3-4 mėn. Buvo įprasta iš kanalų mėšlą vežti tiesiai į lauką. Tačiau pagal galiojančius reikalavimus mėšlą teks kaupti 6 mėn., todėl be atskiros mėšlidės ir tokiuose tvartuose nebus galima išsiversti.

Priemonės amoniako garavimui mažinti

ES valstybėse skystas mėšlas dažniausiai laikomas betoniniuose, metaliniuose ar plastmasiniuose rezervuaruose. Pagal tarptautines rekomendacijas, norint sumažinti amoniako ir nemalonaus kvapo sklidimą, mėšlo paviršių reikia:

• uždengti dangčiu, paliekant vėdinimo angas metanui pasišalinti;a
• pipilti kapotų 4 cm ilgio šiaudų, keramzito sluoksniu;
• užkloti brezentu, polietileno plėvele;
• nesuardyti natūralios plutos, kuri susidaro, kai mėšle sausųjų medžiagų yra ne mažiau kaip 7 proc. ir kai šviežias mėšlas atiteka į rezervuaro dugną.

Pagal minėtą Lietuvos Taršos mažinimo programą skysto mėšlo kauptuvas turi būti iš filtracijai atsparių medžiagų ir dengtas medžiagomis, mažinančiomis amoniako garavimą.

Tačiau kai kuriose valstybėse (Vokietijoje, Danijoje) nuošaliose vietose leidžiama skystą mėšlą laikyti atviruose tvenkiniuose. Nustatyta, kad per parą iš tvenkinio kvadratinio metro išgaruoja apie 7 g amoniako ir kitų azoto junginių, o iš rezervuaro – 1,3-16,2 g. Tačiau svarbu, kad mėšlo paviršių dengtų savaime susidaranti pluta, o paviršius būtų kuo mažesnis.

Kraikiniame mėšle amoniako susidarymą skatina oras, kuris prasiskverbia į mėšlo vidų, aukšta savaiminio kaitimo temperatūra, mažas anglies ir azoto santykis, todėl tarptautinės rekomendacijos pataria:

• įrengti mėšlidę su aukštomis sienomis, kad būtų kuo mažesnis atviro mėšlo paviršiaus plotas;
• iš mėšlo išsisunkiančioms ir iš tvarto ištekančioms srutoms surinkti įrengti srutų duobę. Gyvulių šlapime bei šviežiose srutose esantis karbamidas greitai skyla į amoniaką ir anglies dvideginį, todėl amoniako sklidimui sulaikyti srutų duobę būtina dengti;
• sukrautą rietuvę uždengti šiaudais, durpėmis, plėvele;
• neleisti mėšlui įkaisti daugiau kaip iki 50oC. Jeigu mėšlas kaista, į jį, kraunant naujas porcijas, įmaišoma daugiau šiaudų ar kitų organinių atliekų. Anglies ir azoto santykis turi būti didesnis kaip 25. Uždengus mėšlidę stogu, mėšlas taip pat būna sausesnis, o iš jo mažiau garuoja amoniako.

Laikant kraikinį mėšlą lauko rietuvėje, prarandama iki 50 proc. organinių medžiagų, 35 proc. azoto, 20 proc. fosforo ir 50 proc. kalio.

Mėšlidžių ir rezervuarų dydžiai

Pagal aplinkosaugos reikalavimus mėšlidėje turi tilpti 6 mėnesių mėšlas. Laikant karves nekreikiamame tvarte, 1 karvei skiriama 10 m3 skysto mėšlo rezervuaro talpos. Jeigu į tą patį rezervuarą patenka melžyklos bei kitos plovimo nuotekos – talpa padidinama dar 3,0-4,5 m3. Taigi iš viso 1 karvei reikės 13,0-14,5 m3 kaupyklos talpos.

Kraunant į 2,5 m aukščio rietuvę, vienai karvei reikalingas 3,5 m2 kraikinio mėšlo mėšlidės plotas. Srutų duobės talpą iš mėšlidės ir tvarto išsisunkusioms srutoms bei mėšlu užterštam vandeniui kaupti apskaičiuoti sudėtinga. Vakarų specialistų duomenimis, kai karvei per parą sukreikiama 4,5 kg šiaudų, per 6 mėnesius iš vienos karvės vietos išsisunkia 0,9 m3 srutų. Sukreikiant 8-15 kg, kraikas sugeria visas srutas. Plaunant melžimo įrangą, per 6 mėnesius prisikaupia 1,8 m3 nuotekų, skaičiuojant vienai karvei. Dar 0,8 m3 reikėtų pridėti mėšlu užterštam lietaus vandeniui surinkti. Taip pat rekomenduotina į tą pačią duobę surinkti ir siloso gamybos metu išsisunkiančias sultis. Taigi apytikriai skaičiuojama, kad vienai karvei reikėtų skirti 2,5-3,0 m3 srutų duobės talpos.

Kraikinio mėšlo mėšlidės taip pat gali būti įvairios. Mėšlidės pagrindas ir teritorija aplink ją turi būti nuolaidi, kad srutos tekėtų tik į duobę, o lietaus ar sniego vanduo iš fermos teritorijos nebėgtų į mėšlidę. Mėšlidės sienos gali būti iš surenkamų blokų, monolitinio gelžbetonio, rąstų ar lentų. Jei sienos medinės, kanalas srutoms surinkti mėšlidę turi juosti iš išorės. Jei numatoma, kad važinės sunki technika, mėšlidės pagrindas liejamas iš B25 ir B75 klasės betono ar gelžbetonio. Kitu atveju jis gali būti grįstas akmenimis, kurių paviršius aplietas ne plonesniu kaip 5 cm asfaltbetonio sluoksniu. Geriausia, kai pagrindo betonas nelaidus skysčiams. Jeigu laidus, prieš betonuojant ar betono sluoksnyje reikia pakloti 0,2 mm storio nelaidžią plėvelę.

JAV reikalaujama, kad tarp vandens šaltinio ir bet kokios mėšlidės turi būti bent 30 m atstumas. Mėšlidė turėtų būti nutolusi mažiausiai 15 m nuo melžimo centro. Jos dugnas pakilęs bent 0,6 m virš gruntinio vandens.

Skysto mėšlo perdirbimas

Dažniausiai naudojamas neperdirbtas (žalias) mėšlas. Tačiau, siekiant sumažinti aplinkos taršą ir padidinti mėšlo komercinę vertę, tiriamos ir diegiamos įvairios skysto mėšlo apdorojimo technologijos:

• fermentavimas biodujoms gauti. Iš 1 000 vietų penimių kiaulidės mėšlo pagamintos šilumos užtenka sodybos pastatams, vandeniui šildyti. Be to, Vokietijos ūkininkas už kiekvieną bioreaktoriuje perdirbtą mėšlo toną iš valstybės gauna kompensaciją, nes mažėja aplinkos tarša;
• frakcionavimas, t.y. mėšlo skaidymas į tirštąją frakciją ir filtratą. Tirščiai naudojami kaip kraikinis mėšlas, o filtratas lengvai įterpiamas į žemę ar išlaistomas;
• kompostavimas - mėšlo sutirštinimas, įmaišant įvairių organinių atliekų, per 6-11 mėn. paverčiamas prekiniu hu