Linai yra vieni iš retų pluoštinių augalų, auginamų Europoje. Joks kitas pluoštas neturi tokių senų auginimo tradicijų kaip linai. Nuo senų laikų žmones traukė lino žavesys. Lininiai drabužiai tinka pavasario ir vasaros aprangai, nes yra praktiški ir gražūs, nesukelia alergijos, sugeria kūno drėgmę ir teikia vėsumo įspūdį. Dažomas linas gali įgauti begalę spalvų.

Linai Lietuvoje pradėti auginti prieš 4 000 metų. Tarpukario Lietuvoje linų pluoštas buvo viena iš eksportuojamų prekių greta gyvulių, paukščių mėsos. Net ekonominės krizės metu (1929–1939 m.) linų pluošto eksportas padidėjo apie 1,5 karto.

Daugiausia linų auginta 1940 m. - 96,6 tūkst. ha, 1984–1985 m. vidutiniškai per metus linų buvo auginama 35,8 tūkst. ha, 1986–1990 m. – 28,6 tūkst. ha, 1991–1995 m. 13,3 tūkst. ha, 1996–1998 m. – 6,1 tūkst. ha. Mažiausiai - 4,5 tūkst. ha - linų Lietuvos istorijoje auginta 1993 metais. 2003 metais linų pasėlių plotai buvo apie 9,6 tūkst. ha.

Lietuvoje taikoma linų auginimo ir derliaus dorojimo technologija leidžia gauti vidutiniškai 4 t/ha 1,25-1,50 kokybės numerio šiaudelių. Pažangūs linų augintojai, laikydamiesi technologinių reikalavimų, jau dabar iš hektaro gauna 6 t ir daugiau aukštos kokybės šiaudelių.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, turėsime taikyti pačias pažangiausias technologijas, kad gautume ne mažiau kaip 4–5 tonas aukštos kokybės šiaudelių.

Dirvos ruošimas

Dirvos dirbimu reikia paruošti sėklos guoliavietę, kad vienodai ir greitai linai sudygtų. Dirva prieš sėją turi turėti tokį profilį: paviršinis 1–3 cm sluoksnis, sudarytas iš smulkių grumstelių; po juo – suspaustas sluoksnis, kuris apriboja sėjamosios noragėlių darbo gylį, ir gilus supurentas sluoksnis, bet be tuštumų. Tai pasiekiama tinkamu dirvos dirbimu rudenį bei pavasarį.

Rudeninis dirvų dirbimas. Auginant linus po žiemkenčių, patartina šiaudus surinkti ir išvežti, kadangi dėl įvairių priežasčių šiaudams nevisiškai suirus per žiemą, dirvos struktūra bus nevienoda. Jei šiaudai bus apariami, prieš tai juos reikia gerai susmulkinti, vienodai paskleisti ir išberti atitinkamą kiekį azoto trąšų.

Dirvas rudenį galima ruošti dviem būdais.

• Nupjovus javus, dirva tuojau pat verstuviniais, lėkštiniais ar čyzeliniais skutikais įdirbama 6–8 cm gyliu, jei vyrauja sėklinės piktžolės, arba 10–12 cm gyliu, jei yra vegetatyviškai plintančių piktžolių. Nelygios dirvos išlyginamos. Sudygus piktžolėms, dirva kultivuojama arba skutama antrą kartą. Dar kartą piktžolėms sudygus, laukas suariamas.
• Nuėmus priešsėlį, kai atželia daugiametės piktžolės, dirva purškiama herbicidu - glifosato analogu (roundapu, glifosu, uraganu ir kt.). Kai piktžolės visiškai paruduoja, laukas (jei lygus) ariamas. Jei dirva nelygi, prieš ariant nuskutama, išlyginama, ir vėliau ariama.

Arimo laikas priklauso nuo dirvos tipo. Sunkias, ypač piktžolėtas, dirvas reikėtų arti anksčiau, o nepiktžolėtas ir lengvas - galima ir vėliau. Bet kokiu atveju visas dirvas būtina suarti iki spalio vidurio. Nevertėtų arti per daug drėgnų dirvų. Linams labai svarbu arimo kokybė. Arimas turi būti lygus, plačiomis varsnomis (ariant tradiciniais plūgais), neišverčiant podirvio. Geriausiai tinka apverčiamieji plūgai. Tik vienodai ir lygiai suartoje dirvoje galima tikėtis išauginti vienodus linus.

Pastaba: anksti suarus dirvas, gali sudygti nemažai piktžolių. Pasirodžius piktžolėms, reikėtų kultivuoti ir kartu akėti 10-12 cm gyliu. Paskutinį kartą kultivuojama be akėjimo 8–10 cm gyliu prieš porą savaičių iki šalčių.

Pavasarinis žemės dirbimas. Dirvoms pradžiūvus, pirmiausia reikėtų žemę suakėti, kad dirvožemis būtų apsaugotas nuo perdžiūvimo. Atėjus sėjos laikui, įdirbti žemę „Germinator“ tipo agregatu arba (taip dar geriau) - kombinuotais sėjos agregatais, kurie vienu važiavimu įdirba dirvą ir kartu pasėja linus.

Ruošiant dirvą sėjai, būtina laikytis principo - ją įdirbti ir linus pasėti per vieną dieną. Jeigu neįmanoma per vieną dieną įdirbti ir apsėti viso ploto, tuomet geriau ruošti lauką ir apsėti jį dalimis. Taip dirbant neperdžius dirva, linai dygs greitai ir vienodai. Visi darbai atliekami arimo kryptimi. Nevienodai dygstantys linai, „banguotas“ pasėlis - tai dažniausiai per giliai supurentos dirvos pasekmė. Tuomet linų sėkla pasėjama per giliai. Jei dirbama nepakankamai pradžiūvusi dirva, gilesniuose sluoksniuose susidaro suplaktos žemės gumulai, pro kuriuos negali prasiskverbti linų šaknys.

Sėkla ir sėja

Norint išauginti gerus linus ir gauti kuo didesnį ir geresnės kokybės derlių, reikia sėti aukštos kokybės sėklą. Tik iš gerai paruoštų, vienodo stambumo sėklų užauga stiprūs daigai.

Sėklos paruošimas. Iškūlus linų sėmenojus, sėkla valoma, o jei reikia – ir džiovinama. Sėmenims džiovinti bei vėdinti geriausiai tinka aktyvioji ventiliacija. Blogai daro tie linų augintojai, kurie nevėdina linų sėklos. Linai - aliejiniai augalai, todėl sėklą vėdinti būtina.

Žiemą ventiliuojama, kai oras giedras ir sausas. Pavasarį, atšilus orams, ventiliuojama iš ryto, kol oras šaltesnis. Jei sėmenų drėgnumas 16 ir daugiau procentų, ventiliuoti reikia pašildytu oru.

Sausus sėmenis ant ventiliacijos įrengimų galima supilti iki 75 cm storio sluoksniu. Valomi tik sausi sėmenys. Drėgnų valyti neverta, nes tuomet sunkiau atskirti piktžolių sėklas.

Linų sėmenys valomi Petkus Gigant K 531, Petkus Selektra K 2181 valomosiomis. Svarbu parinkti tinkamus sietus. Petkus Gigant K 531 viršutinis sietas dedamas su pailgomis akutėmis (1,1–1,4 mm skersmens), apatinis - apvaliomis (1,7–2,0 mm skersmens), o trijeriai su 3,1–3,5 mm duobutėmis. Labai svarbu sureguliuoti oro srautus, ypač antrojo ventiliatoriaus. Valomajai Petkus Selektra K 2181 dedami trys sietai: viršutinis 3,5–4,0 mm apvaliomis akutėmis, vidurinis 1,2–1,4 mm pailgomis akutėmis, apatinis 1,7–2,0 mm apvaliomis akutėmis.

Sėmenis dar galima valyti valomąja Petkus Selektra K 218/1, prie kurios galima panaudoti trijerių bloką K 553 Petkus, valomąją K 548 A, trijerius K 236 A ir kitas sudėtingas valomąsias.

Sėklos paruošimui priklauso ir sėmenų beicavimas. Linų ligos - fuzariozė, svylarūdė, stiebalūžė ir kitos - plinta ir per sėklą. Beicuojant sunaikinami grybeliai, esantys sėklos paviršiuje. Beicuotų sėmenų lauko daigumas padidėja 15-20 procentų.

Jei sėkla sausa (12 proc. drėgnumo), beicuoti galima likus 2–3 savaitėms iki sėjos. Drėgnesnė sėkla beicuojama prieš 2–3 dienas iki sėjos. Kad beicas vienodžiau padengtų sėklas, tonai sėmenų sunaudojami 3–5 litrai vandens.

Sėklos norma. Geriausia linus sėti siauraeilėmis (7,5 cm) sėjamosiomis, važiuojant 4–6 km per valandą greičiu. Ankstyva sėja - viena iš svarbiausių sąlygų. Daug ir geros kokybės pluošto gaunama kai 1 m2 būna

1 700–1 900 normaliai išsivysčiusių, ne žemesnių kaip 70 cm aukščio ir 1,0–1,5 mm skersmens, augalų.

Linus galima pradėti sėti, kai vidutinė paros temperatūra aukštesnė kaip 50C, o dirva 10 cm gylyje įšilusi iki 70C. Sėklos įterpimo gylis lemia daigumą. Molio ir priemolio dirvose sėkla įterpiama 1–1,5 cm gylyje, o priesmėlio dirvose - ne giliau kaip 2 cm. Sėjant reikia numatyti, į kokio dydžio barus bus suskirstytas linų laukas. Baro dydis turėtų būti toks, kad su turima technika jį būtų galima nurauti per 1–2 dienas. Jei planuojama rauti LK tipo raunamosiomis mašinomis, šoninėse baro pusėse paliekamas 5–6 m neužsėtos juostos, galuose 12 metrų neužsėtos juostos.

Sėklos ūkinė vertė paskaičiuojama švarumą padauginus iš daigumo ir padalijus iš 100.

Sėkliniams pasėliams rekomenduojama išberti 20-22 mln./ha 100 proc. ūkinės vertės sėklų, kitiems linų pasėliams- 22–25 mln./ha. Sėjos darbai atliekami arimo kryptimi.