Hibridinės gerberos (Gerbera hybrida) - astrinių (Asteraceae) šeimos daugiamečiai augalai, kilę iš Pietų Afrikos ir Azijos.

Gentyje yra daugiau kaip 40 rūšių. Ypač paplitusios Džemsono gerberos ir įvairūs tarprūšiniai hibridai su įvairios formos ir spalvų žiedais. Gerberų žiedai labai gražūs, pamerkti ilgai išsilaiko. Šios gėlės žydi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Gerberos gerai auga ir žydi derlingame, lengvame, gerai praleidžiančiame vandenį ir orą žemių mišinyje. Jei žemės mišinyje blogai cirkuliuoja oras, gerberos auga prastai, pradeda sirgti. Oras turi patekti iki 30-40 cm žemės substrato gylio.

Gerberoms augti tinka lengvas priemolis arba priesmėlis, turintis pakankamai organinių medžiagų. Kad būtų puresnis, reikia pridėti samaninių durpių, medžio pjuvenų arba susmulkintos pušų žievės. Į mišinį pridedama trąšų: kaulų miltų 2 kg/m3, amonio salietros 0,7 kg/m3, paprastojo sulfato 0,6 kg/m3, kalio sulfato 0,3 kg/m3, geležies sulfato 0,25 kg/m3, vario sulfato 0,03 kg/m3, mangano sulfato 0,03 kg/m3, cinko sulfato 0,02 kg/m3, boro rūgšties 0,01 kg/m3, amonio molibdato 0,002 kg/m3.

Daigų sodinimas

Gerberos sodinamos į vazonus, konteinerius arba šiltnamio lysves. Pastaruoju metu gerberos dažniausiai auginamos konteineriuose. Sodinama po vieną augalą kiekviename. Žemė konteineriuose įšyla nuo patalpos oro. Konteineriuose ir vazonuose gerberas galima sodinti įvairiu metų laiku. Gerberos auginamos 10 litrų talpos skylėtuose polietileno maišeliuose, sodinant po 2 ar 3 augalus kiekviename. Plėvelę geriau naudoti neperšviečiamą, nes peršviečiamoje pradeda žaliuoti žemė. Gerberų šaknys ilgos, todėl maišeliai su augalais sustatomi ant durpių ar žemių sluoksnio.

Gerberos sodinamos taip, kad lapų skrotelė būtų iškilusi apie 1 cm virš žemės. Giliau pasodintos blogiau žydi, auga ir gali net žūti. Į lysves sodinama 9-12 vnt./m2, priklausomai nuo veislės. Lysvėje kiekvienas augalas apribojamas 3-4 cm aukščio plastmasiniu arba skardiniu žiedu, kurio skersmuo apie 20 cm. Laistoma tik tarp žiedų esanti žemė.

Per visą gerberų vegetaciją nuolat šalinami apdžiuvę lapai. Labai vešliai augančioms gerberoms dalį lapų reikia pašalinti, kad būtų daugiau žiedų. Skinami tiktai kraštiniai lapai, nes, išskynus vidinius lapus, sumažėja žiedų.

Drėgmė ir temperatūra

Daug reikšmės gerberoms turi tinkamas laistymas. Laistoma rytais 18-22oC vandeniu. Laistyti taip, kad vanduo nepatektų ant lapų, į skrotelės vidurį ir ypač ant šaknies kaklelio. Vasarą gerberos laistomos dažnai ir gausiai. Trūkstant drėgmės, išauga menki, kreivais žiedynkočiais žiedai. Ramybės laikotarpiu augalai laistomi retai.

Augalams augant, oro temperatūra turi būti dieną 18-20oC, naktį 16-18oC, o ramybės laikotarpiu - dieną 12-14oC, naktį 10-12oC. Jei temperatūra aukštesnė, žiedai būna smulkesni ir greičiau nužydi. Žiedų labai sumažėja, jei patalpoje temperatūra pakyla daugiau kaip 30oC. Karštomis dienomis patalpą reikia užpavėsinti, vėdinti, drėkinti. Net ir žiemą šiltesnėmis sąlygomis reikia vėdinti. Gerberoms labai kenkia staigūs temperatūrų svyravimai ir skersvėjai.

Gerberos labai reiklios šviesai, tačiau ji gali būti nelabai intensyvi. Optimaliomis auginimo sąlygomis gerberos gali žydėti ištisus metus, tiktai dienos ilgumas turi būti ne trumpesnis kaip 14 valandų. Todėl nuo spalio 1 d. iki kovo 15 d. gerberas būtina papildomai apšviesti, naudojant specialias dienos šviesos lempas. Nuo apšvietimo priklauso žiedų kokybė bei žydėjimo pradžia.

Papildomas tręšimas

Gerberas geriausia tręšti trąšų tirpalais. Tręšiama praėjus mėnesiui po pasodinimo, augalams gerai prigijus ir pradėjus augti lapams. Tręšimui naudojamos kompleksinės trąšos su mikroelementais, skirtos gerberoms, jų nesant, skirtos žydinčioms kambarinėms gėlėms. Primenama, kad jauni neseniai pasodinti augalai tręšiami silpnesniu tirpalu, o suaugę žydintys – didesnės koncentracijos. Žydėjimo laikotarpiu gerberos tręšiamos kas 10-15 dienų, o rudenį ir pavasarį – kartą per mėnesį. Jei gerberos papildomai neapšviečiamos – jos ilsisi, todėl papildomai netręšiamos.

Žiedų skynimas

Žiedus reikia skinti, kai žiedynkotis sumedėjęs, o žiedynuose subręsta kelių ratų vamzdiškų žiedų dulkinės. Tokie žiedynai ilgai laikosi vandenyje. Skinant gerberas, žiedus reikia ne pjauti, o ištraukti, pasukant žiedynkotį į šoną. Gerberas geriausia skinti ryte, iš karto pamerkti į vandenį 20 cm gylyje ir 6–12 val. laikyti vėsioje patalpoje. Kad neišsikreivintų žiedynkočiai ir gerai prisigertų vandens, gerberų žiedynai padedami ant specialaus tinklo taip, kad žiedynkočiai, laisvai kabodami galais būtų įsimerkę į vandenį, bet nesiektų dugno.

Prieš merkiant į vandenį gerberų žiedynkočiai patrumpinami 3-4 cm ir įskeliami išilgai 2 cm. Kasdien patrumpinant žiedynkočius, pamerktos gerberos išsilaiko iki trijų savaičių.

Dauginimo būdai

Dažniausiai gerberos dauginamos sėklomis, bet ne visada iš sėklų padauginti augalai paveldi veislės savybes: spalvą, žiedų dydį, jų gausumą. Tačiau šios gerberos atsparesnės ligoms negu padaugintos vegetatyviniu būdu.

Sėklos sėjamos liepos – rugpjūčio mėnesiais. Sėklos greitai praranda daigumą, todėl sėjamos tik ką surinktos. Sėjama į nukalkintas durpes (pH – 6-6,5) arba į išdezinfekuotą žemės mišinį: durpės ir pūdinys (1:1). Pasėtos sėklos užberiamos švariu smėliu. Po 7-10 dienų, laikant 20-22oC temperatūroje, sėklos sudygsta. Po poros savaičių sėjinukai pikuojami į tokį pat žemės mišinį, kaip ir sėjant. Augalai su 5-6 lapais sodinami į vazonus, maišelius arba lysves šiltnamyje.

Norint gauti nepakitusias gerberų veisles ir klonus, geriausia dauginti vegetatyviai. Dažniausiai dauginama kero dalijimu. Parenkami ne senesni kaip 2-3 metų, sveiki, gerai augantys ir žydintys augalai: tiesiai aukštyn augančiais lapais, tvirtais stiebais, atsparūs ligoms. Geriausia dauginti balandžio – gegužės mėnesiais. Keras iškasamas, nuvalomas, šaknys nuplaunamos ir peiliu supjaustomos taip, kad kiekviena dalis turėtų bent vieną ūglį su gerai išsivysčiusiomis šaknimis, kurios patrumpinamos iki 15 cm. Pjūvių vietos pabarstomos medžio anglimi. Padaugintos gerberos sodinamos į aprašytą žemės mišinį lysvėse, konteineriuose, vazonuose.

Gerberas galima dalinti, neiškasus kero. Nuo kero nukasamos žemės ir šakniastiebis supjaustomas į dalis. Pjūvių vietos apibarstomos medžio anglimi ir keras vėl užkasamas žemėmis. Taip kero vystymasis nesustoja ir gana greitai išauga naujos šaknys. Išsišaknijusios gerberos iškasamos ir galutinai padalinamos.

Vazoninės gerberos

Pastaruoju metu auginamos vazoninės gerberos, kurių lapai ir žiedai smulkesni, žiedynkočiai trumpesni, vienu metu žydi keli žiedynai. Vazoninių gerberų auginimo technologija tokia, kaip ir auginamų skynimui. Kadangi šių gerberų šaknų sistema mažesnė, augalai sodinami į mažesnius (10-12 cm skersmens) vazonėlius. Jų augimo plotas ribotas, todėl patartina dažniau laistyti trąšų tirpalu (kas 7-10 dienų).

Kenkėjai ir ligos

Gerberų lapai pagelsta, apatinėje pusėje matyti balsvi kiaušinėliai, mažai judrios gelsvos lervos ir baltais sparnais, 1,5 mm dydžio vabzdžiai. Tai šiltadaržinis baltasparnis. Apatinėje lapų pusėje ir ant kitų augalo dalių matyti smulkūs, 0,1-0,3 mm, gelsvi ar rusvi voragyviai, pastebimas plonas voratinklis – tai paprastosios voratinklinės erkės. Dar gerberoms kenkia šiltadaržinis tripsas ir amarai. Nuo visų šių kenkėjų augalai purškiami insekticidais, patalpoje palaikomas optimalus mikroklimatas.

Ant gerberų lapų atsiradusios juodos dėmės – septoriozės požymiai. Ant lapų, žiedų matomos pavandenijusios dėmės, kurios vėliau pūva, apsitraukia pelėsiu – botrytiozės požymiai. Pastebėję ligų požymius, vėdinkite patalpą, saikingai laistykite, purkškite fungicidais.

Gerberos dar serga alternarioze ir askochitoze. Apsaugos priemonės kaip ir nuo anksčiau aprašytų ligų.