Prieš mėnesį prasidėjo paraiškų rinkimas tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti. Su kokiomis kliūtimis ir problemomis susiduriama, kaip jos šalinamos, žurnalas „Mano ūkis“ teiraujasi Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento direktorės Virginijos ŽOŠTAUTIENĖS.

Kas koordinuoja visų atsakingų žinybų veiklą?

Sudaryta darbo grupė, kuri renkasi kas dešimt dienų ir analizuoja paraiškų tiesioginėms išmokoms teikimo padėtį vietose ir, kilus problemoms, operatyviai ieško sprendimo būdų. Grupei, sudarytai iš ministerijos sekretorių, departamentų direktorių, Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Nacionalinės žemės tarnybos vadovų, vadovauja viceministrė Dalia Miniataitė. Nuolat palaikomi ryšiai su savivaldybėmis, seniūnijomis, Konsultavimo tarnybos biurais ir stebima, kaip vyksta darbai. Yra sudarytas tam tikras klausimynas, kad kiekvienas į seniūniją nuvykęs pareigūnas galėtų greitai išsiaiškinti, ar visi darbai atliekami pagal nustatytas taisykles, ar nėra kokių nors pažeidimų (tarkim, seniūnijose turi dirbti specialiai tam pasamdyti ir parengti žmonės, bet ne etatiniai darbuotojai. Jiems „papildomai užsidirbti“ neleidžiama).

Prognozuojama, kad nuo visų įregistruotų valdų (256 tūkst.) paraiškas paramai gauti pateiks apie 80 proc. žemdirbių, taigi apie 200 tūkst. žmonių. Didžiausio žmonių antplūdžio laukiama nuo balandžio vidurio iki birželio 1 d., kai prasidės tikroji sėja ir žmonės žinos savo laukų ribas.

Pradžia ramesnė, todėl galima pasitikrinti, kaip veikia visa mūsų sistema, nors labai kviestume žemdirbius nelaukti paskutinių dienų, nes visus iš karto aptarnauti bus labai sudėtinga. Žemdirbiai, norintys gauti savo pasėlių žemėlapį, orientaciniuose žemėlapiuose turi nurodyti žemės blokus, kuriuose sės augalus. Pagal tuos duomenis savivaldybės parengs individualius žemėlapius. Įbraižius į juos pasėlių plotus, žemėlapius reikės pateikti kartu su paraiškomis tiesioginėms išmokoms gauti.

Kaip veikia visa sistema, kokios ryškėja problemos?

Sistema veikia gerai. Jau priimti visi būtini teisės aktai, kuriais reikia vadovautis šiame darbe. Tai ministro įsakymai dėl pasėlių deklaravimo, dėl jų plotų įbraižymo, patvirtintos taisyklės dėl šių darbų finansavimo. Savivaldybėms šiems darbams atlikti papildomai skirta 2 mln. Lt, žemėtvarkos skyriams – 2,5 mln. Lt. Seniūnijose žmonėms nemokamai dalijami lankstinukai „Pasėlių deklaravimas 2004 m.“ ir „Paraiškai tiesioginėms išmokoms gauti 2004 m.: pildymo pavyzdžiai, paaiškinimai“.

Problemų kyla pačių įvairiausių. Tai ir mažas rašalinių spausdintuvų pajėgumas, lėtas jų darbo tempas, o juk kiekvienam pareiškėjui reikės atspausdinti žemėlapių fragmentus pasėlių plotams įbraižyti, tai ir pačių žemės ūkio ir kaimo valdos valdytojų neteisingai pateikti duomenys. Jiems patikslinti reikėjo papildomo laiko, dėl to Žemės ūkio ir kaimo verslo centras šiek tiek užtruko pateikti savivaldybėms valdų sąrašus su identifikacijos kodais ir pan. Tačiau didžiausios problemos kyla su pasėlių matavimu, nors žmones baugina ir pasėlių plotų įbraižymas žemėlapiuose.

Gal vertėtų žemdirbiams paaiškinti, kam reikalingi žemėlapiai, o kam - tikslūs pasėlių plotai?

Norėčiau žemdirbius nuraminti ir paaiškinti, kad nebūtų painiojami du skirtingi dalykai – pasėlių lauko ribų įbraižymas žemėlapyje ir pasėlių plotų duomenų pateikimas paraiškoje. Žmonės dažnai klausia, kaip gi įbraižyti žemėlapyje plotus 3 proc. tikslumu. Iš tikrųjų to ir nereikia. Žemėlapis – tai ne paraiška. Jo paskirtis yra kiek kita – jis reikalingas tikrintojams, kad šie galėtų atrasti kontroliuojamą lauką natūroje. Pagrindinis dalykas, ko reikalaujama iš žemėlapio, tai, kad įbraižymas būtų kuo artimesnis pasėlių laukų konfigūracijai natūroje. Visi pasikeitimai (pavyzdžiui, naujas kelias arba teritorija apsodinta mišku) turi būti aprašyti žemėlapio fragmente „Žemės bloko ribų pasikeitimo aprašymas”, o žemėlapyje įbraižyti realūs pasėlių plotai. Esminė klaida ta, kad žemdirbiai pasėlius deklaruoja nuosavybės ribomis, tačiau išmokos mokamos ne už nuosavybės ar nuomos teise valdomą žemę, bet už pasėlius ir žemės ūkio naudmenas, kurių ribos gali nesutapti su nuosavybės ribomis. Todėl žemdirbiui pildant paraišką, labai svarbu žinoti atskirų pasėlių ir žemės ūkio naudmenų plotus. Jeigu žemdirbys nuosavybės teise valdomame arba nuomojamame plote pasėjo kelias kultūras, jis ir turi nurodyti kiekvienos jų plotą atskirai. Žemdirbius konsultavę žemėtvarkininkai po žemėlapio fragmentu privalo pasirašyti, nurodydami savo pareigas, vardą ir pavardę, kad, reikalui esant, būtų galima surasti darbą atlikusį žmogų. Specialistai turėtų rūpintis savo reputacija ir darbą atlikti tinkamai, nors įbraižymo tikslumas žemdirbiui nesukuria jokių pasekmių. Tačiau kontrolierius pirmiausia peržiūri žemėlapius. Jei žemėlapis neatitinka tikrovės (pasėliai įbraižyti ten, kur dabar yra dideli keliai, vandens telkiniai, miškai ir pan.), tai tikrintojas privalo tokį lauką įtraukti į patikrą. Tuomet jau viskas tikrinama vietoje. Tačiau patikros metu tikrinamas pasėlių plotas, nurodytas paraiškoje ir esantis natūroje, o ne plotas, kuris yra įbraižytas žemėlapyje ir natūroje.

Rimtų pasekmių sukelia netikslus pasėlių plotų matavimas ir jo duomenų pateikimas paraiškoje. Pirmaisiais paramos teikimo metais bus tikrinama ne mažiau kaip 8 proc. visų paraiškų. Paraiškos bus atrenkamos atsitiktine tvarka, todėl patekti į patikrą praktiškai gali kiekvienas žemdirbys.

Pamatuoti pasėlių laukų plotus vietoje reikia 3 proc. tikslumu ir būtina teisingai nurodyti jų duomenis paraiškoje paramai gauti. Dėl neteisingo pasėlių laukų ploto pamatavimo ir duomenų pateikimo paraiškoje bus taikomos sankcijos. Parama gali būti neteikiama visiškai ar teikiama ne visa. Labai svarbu, kad paraiškoje būtų nurodyti visi pasėliai ir nurodyti visų jų plotai.

Kas gali žemdirbiams padėti atlikti šį sudėtingą darbą?

Manoma, kad tik apie 10 proc. žemdirbių sugebės patys tiksliai pasimatuoti laukus. Kitiems padės žemės reformos žemėtvarkos projektus arba kadastrinius matavimus atliekantys asmenys. Jų sąrašai yra iškabinti seniūnijose ir paskelbti ŽŪM interneto tinklapyje. Tai yra tik tam tikra rekomendacija, bet žmonės gali patys rinktis šios paslaugos teikėjus. Rekomenduojama, kad žemdirbiai su matavimo darbus atliekančiais asmenimis pasirašytų dvišales sutartis ir patvirtintų jas abiejų pusių parašais, o ne tik sumokėtų pinigus. Tai sutartiniai darbai, į kuriuos jau nei ministerija, nei kitos žinybos neturi teisės kištis. Todėl ŽŪM pasirūpino, kad rinkoje atsirastų tam tikra atsvara, leidžianti subalansuoti kainas už matavimo darbus. ŽŪM kiekvienam Konsultavimo tarnybos rajono biurui nupirko geodezinę GPS įrangą (53 aparatus), kuria galima labai tiksliai pamatuoti laukus. Tikimasi, kad vienas konsultantas per dieną pajėgs pamatuoti 100-150 ha, tad per sezoną konsultantai galėtų pamatuoti apie 300-450 tūkst. ha. Įkainiai galėtų būti apie 6 Lt/ha, tačiau kaina priklausys ir nuo lauko dydžio. Kuo didesnis laukas, tuo mažesnė kaina, todėl ji gali svyruoti nuo 1,5 iki 21 Lt/ha.

Kad visas žemdirbiams kylančias problemas galėtume tinkamai išspręsti ir paramą gautų visi turintys teisę ją gauti, ūkininkai neturėtų delsti.