Kodėl pasirinko avininkystę, ūkininkas ir pats tvirtai nežino. „Gal tik dėl to, kad avys, kaip ir žirgai, – mieli gyvūnai. Bet, regis, įstojus į Europos Sąjungą avininkystė bus pelninga. Kiek žinau, ėriena – vienintelis produktas, kurio ES trūksta“, - sakė G.Prakapavičius.

Rodydamas buvusio Inturkės kolūkio pastatus ūkininkas žvelgė į ateitį: 500 ha galima auginti 1 000 ėriavedžių, pastatų irgi netrūksta, tad plėstis dar yra kur. „Tačiau mano planai kur kas didesni“, - kalbėjo jis, bet visų svajonių neatskleidė.

Pelno tikisi negreit

Nors veislinių avių paklausa didelė, tačiau kol kas ūkininkas jų neparduoda: visi geresni gyvuliai paliekami bandai plėsti. G.Prakapavičius už banko paskolą pernai iš vieno ekologinio Vokietijos ūkio parsivežė Tekselių ir Sufolkų veislių avių, kurios, anot jo, yra labai mėsingos. Avių augintojo nuomone, vietinių Lietuvos juodgalvių mėsingumą galima padidinti, kergiant su šių veislių avinais.

Avininkystės verslas, pasak ūkininko, nėra lengvas. Iš pradžių reikia didelių investicijų, nes veislinių gyvulių mūsų šalyje beveik nėra. Taigi juos tenka pirkti užsienyje. O gerų avių pigiai negausi: veislinė avytė kainuoja apie 850-1 050 litų (250-300 eurų), už avinuką tenka pakloti dvigubai daugiau. „Į ūkį investuota labai daug, kada tie pinigai sugrįš, sunku nuspėti “, - aiškino veislinės bandos savininkas, šiemet ketinantis nusipirkti dar kelis šimtus Tekselių veislės avių.

Užsieninių veislių gyvuliai gana lepūs. „Dėl kelionės ir aklimatizacijos avys patiria didelį stresą. Todėl gimsta daug negyvų ėriukų arba jie neišgyvena, - avininkystės sunkumus vardijo G.Prakapavičius. – Be to, apie avių auginimą trūksta elementarių žinių ir praktinės patirties“. Prisiminęs, kaip mokėsi kirpti avį, ūkininkas nusišypsojo: tuomet prieš akis pasidėjęs iš užsienio atsivežtą leidinuką pagal paveikslėlius bandė apkirpti pirmąją avį. G.Prakapavičius prisipažino, kad sekėsi nekaip. Mėsinių veislių avis pakanka kirpti vieną kartą per metus.

Geras avinas – geri palikuonys

Ūkininko nuomone, bandos pagrindas – avinas. Molėtiškis didžiuodamasis rodė stambų, balta nosimi aviną, pagarbiai „baronu“ vadinamą, kurio prosenelis svėrė 200 kg ir buvo pripažintas Vokietijos čempionu. „Rizikuoti ir pirkti jauną aviną nepatarčiau, geriau rinktis suaugusį. Būtina atkreipti dėmesį į jo stovėseną ir laikyseną“, - į ūkį atvykusiems avių augintojams patarinėjo G.Prakapavičius. Beje, mažiems ėriukams dėl higienos ir kergimo sumetimų vertėtų pašalinti uodegas. „Uždėjus specialią gumytę uodegėlė po kurio laiko nukrinta pati“, - pasakojo jis.

Ūkininkas apgailestavo, kad Lietuvoje kol kas nėra apmokytų veislinių avių vertinimo specialistų, trūksta žinių, į kokius kriterijus reikia kreipti dėmesį, atrenkant veislinius gyvulius, o dabar galiojančių vertinimo taisyklių negalima taikyti užsieninių veislių avims.

Pirmuosius avinus G.Prakapavičius tikisi parduoti rudenį per specializuotą avininkystės parodą-aukcioną. Jis neslėpė, kad už gerą gyvulį daug prašys. „Geras ir kokybiškais daiktas nepigus, taigi ir už veislinį aviną noriu gauti tiek, kiek jis vertas. Kai pasakai, kad „baronas“ kainuos tūkstantį litų, pirkėjai išsigąsta ir prašo parduoti pigiau. Aš sakau, kad už pigesnę kainą gali įsigyti sveriantį ne 120, o tik 60 kg aviną“, - pabrėžė verslininkas.

Auginti avis ekologiškai būtų sunku

Specialistai teigia, kad ekologinė avininkystė ypač perspektyvi gyvulininkystės šaka. Ekologiška aviena labai paklausi mėsa. Tačiau G.Prakapavičius auginti gyvulių ekologiškai nesiryžtų. Visų pirma, dėl to, kad išgydyti daug sergančių avių vaistažolėmis praktiškai neįmanoma. „Avys ne tik baikštūs, bet ir gana jautrūs gyvūnai. Dažnai pasitaiko helmintozių. Pernai vasarą daug jų sirgo nagų puviniu. Kol prisitaikė prie mūsų sąlygų, ne viena avis peršalo ir ilgai kosėjo“, - gyvulių pervežimo pasekmes prisiminė avių augintojas.

Nepaisant ligų, ūkininkas tvirtina, kad avis prižiūrėti lengva. Visą vasarą jos praleidžia ganyklose, papildomai nešeriamos. „Avys labai mėgsta natūralių pievų žoles. Per dieną bandai pakanka 1,5 ha ganyklų“, - teigė G.Prakapavičius. Žiemos laikotarpiu šėrimas taip pat nėra sudėtingas: iš ryto gyvuliams duodama šienainio arba šieno ir saladino, po pietų – tik šieno arba šiaudų. Ūkininkas pastebėjo, kad avys ypač noriai ėda pagamintą ritiniuose šienainį. Be šių pašarų jos dar gauna vandenyje ištirpintų vitaminų ir mineralinių medžiagų, laižomosios druskos.

Daugiau rūpesčių būna tik avių ėriavimosi metu. „Tuomet nemiegame. Naktis tenka praleisti tvartuose“, - sakė G.Prakapavičius ir pasiguodė, kad didžiausia problema – negyvi ėriukai. Regis, dar prireiks ne vienerių metų, kol užsienietiškų veislių ėriavedės prisitaikys prie lietuviško ūkio sąlygų.

Avių augintojus vienija asociacija

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje iš viso laikoma apie 22 tūkst. avių, iš jų ėriavedžių per 10 tūkst. Veislinėmis pripažintos 22 bandos. Tikimasi, kad šiemet jų bus dar daugiau (apie 30). ES Lietuvai skyrė 17,6 tūkst. ėriavedžių kvotą. Specialistų nuomone, per artimiausius dvejus metus ši kvota bus įvykdyta. Avių augintojų ir gerintojų asociacija vienija per 80 narių, kurie augina apie 13 tūkst. avių.

Po nepriklausomybės atgavimo, griuvus kolūkiams, avių skaičius sparčiai mažėjo. Avių augintojų asociacijos vicepirmininkės Kristinos Milišiūnienės teigimu, jos buvo atsidūrusios ties išnykimo riba. „1994 m. susijungėme tik tam, kad kaip nors išsaugotume nykstančius gyvulius. Prie asociacijos prisijungė ir avimis susirūpinę mokslininkai“, - asociacijos įsikūrimą prisiminė K.Milišiūnienė. Regis, organizacijos pastangos nebuvo bevaisės: padaugėjo ne tik avių, bet ir įvežta daugiau veislių. Pasak Gyvulininkystės instituto mokslininkės dr. Birutės Zapasnikienės, iki 1988 m. Lietuvoje buvo veisiamos tik 3-4 veislės (daugiausia Lietuvos juodgalvių ir Prekosų). Dabar ūkiuose laikoma 15 veislių avių, iš jų mėsinių – net 11. „Formuojasi mėsinė avininkystė, tačiau kol kas bandos plečiamos, tad į rinką avienos tiekiama labai nedaug“, - teigė mokslininkė.