Lietuvoje kasmet užauginama 20–22 tūkst. tonų svogūnų. Šio kiekio mūsų šalies vartotojams nepakanka, todėl kasmet dar apie 10-12 tūkst. tonų svogūnų importuojama. Pernai pavasarį labai trūko svogūnų sėjinukų.

Svogūnų turėtų būti auginama daugiau. Šalies dirvožemio ir meteorologinės sąlygos yra palankios šioms daržovėms auginti. Daržininkai galėtų visiškai aprūpinti vidaus rinką sava produkcija ir dalį eksportuoti. Svarbiausia šiuo metu - padidinti šių daržovių konkurencingumą. Reikia auginti tinkamas veisles ir įdiegti pažangiausias technologijas.

Svogūnų veislės

Pasaulyje sukurta daugybė svogūnų veislių ir hibridų, besiskiriančių ankstyvumu, fiziologija, išvaizda, paskirtimi. Lietuvos meteorologinės sąlygos tinka ankstyvųjų, vidutinio ankstyvumo ir vidutinio vėlyvumo svogūnams auginti. Vėlyvųjų svogūnų veislių nepatartina auginti dėl per ilgo vegetacijos periodo.

Lietuvoje sukurtos dvi svogūnų veislės – Lietuvos didieji ir tik šiais metais į Lietuvos sąlygoms tinkamiausių augalų veislių sąrašą įtraukta veislė– Babtų didieji. Nišą užpildė iš užsienio, ypač iš Olandijos, atvežtos svogūnų veislės ir hibridai. Šiuo metu į Lietuvos sąlygomis tinkamiausių augalų veislių 2004 m. sąrašą įrašyti 6 svogūnų veislės ir hibridai.

Nemažai Lietuvoje auginama Lenkijos selekcininkų sukurtų svogūnų veislių, nors į Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą jos ir neįtrauktos. Paskutiniaisiais metais ypač išpopuliarėjo veislės Kristine, Fiesta, Efekt. Tai vidutinio vėlyvumo, tvirtomis ropelėmis, per žiemą gerai išsilaikantys svogūnai. Paįvairinimui dar auginami baltieji svogūnai – Albion F1.

Svogūnų priešsėliai

Svogūnų negalima atsėliuoti, nes auginant toje pačioje vietoje, laukai apsikrečia vienodomis piktžolėmis, ligomis ir kenkėjais. Tinkamiausi priešsėliai svogūnams yra juodasis ar užimtasis pūdymas, žieminiai rugiai žaliajam pašarui, vikių ir avižų mišinys žaliajam pašarui, agurkinės daržovės, ankstyvieji ir žiediniai kopūstai, ridikai, ridikėliai, gūžinės salotos, špinatai, griežčiai.

Visiškai netinka svogūnų auginti po žirnių, pupų, varpinių žolių, porų, daugiametės dobilienos.

Auginimo būdai

Svogūnai gali būti auginami sėjant sėklas tiesiai į dirvą, išsodinant daigais ir sėjinukais. Auginimo būdas pasirenkamas, priklausomai nuo auginimo tikslo, gamtinių sąlygų, dirvožemio ir turimos technikos.

Stambiuose prekiniuose ūkiuose didesnę svogūnų pasėlių dalį sudaro svogūnai, sėjami sėklomis tiesiai į dirvą. Auginimo iš sėklų privalumai – mažesni produkcijos auginimo kaštai, galimybė mechanizuoti daugumą auginimo ir derliaus nuėmimo darbų. Roputės geriau išsilaiko per žiemą, nes vėliau subręsta. Trūkumai – sėklomis sėjami svogūnai daug jautresni nepalankioms meteorologinėms sąlygoms ir dirvožemiui, 1–2 mėnesiais ilgesnis vegetacijos periodas negu svogūnų, auginamų iš sėjinukų.

Tinkamiausios sąlygos svogūnus auginti iš sėklų yra tuose rajonuose, kur būna ankstyvas pavasaris, vidutiniškai drėgna vasara ir šiltas bei sausas ruduo. Dirvožemio rūgštingumas turėtų būti artimas neutraliai reakcijai, nes rūgštes

niame dirvožemyje blogiau auga šaknys. Svogūnams reikia parinkti humusingas dirvas, kurios pavasarį anksčiau pradžiūsta. Netinka supuolę, prastos mechaninės sudėties dirvožemiai, nes jų viršutinis sluoksnis greitai sukietėja. Dėl to prastai ir netolygiai sudygsta sėklos bei deformuojasi roputės. Dirva turi būti įdirbta lygiai, su nedideliais grumsteliais, ne per daug drėgnu viršutiniu sluoksniu ir nusistovėjusiu pasluoksniu.

Sėklos paprastai sėjamos pneumatinėmis tikslaus sėjimo mašinomis. Jos turi būti sėjamos maždaug 2 cm gylyje ant drėgnų dirvožemio pasluoksnių. Svogūnų sėklos turi kietą, sunkiai vandenį praleidžiantį apvalkalėlį, todėl jos sudygsta po 14–16 dienų, o nepalankiomis meteorologinėmis sąlygomis dygsta apie 4 savaites. Vėliau sudygę svogūnai paprastai nespėja subręsti, kakleliai būna stori, neužsivėrę. Optimaliam augalų tankumui į 1 m2 reikia išsėti 100–120 sėklų, tada bėginiame metre bus apie 30 augalų. Vienam hektarui užsėti reikia 1–1,5 mln. sėklų (4-5 kg/ha).

Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, sėjama II–III balandžio dešimtadienį. Auginti svogūnus išsodinant daigais yra labai brangu ir nepopuliaru.

Gana plačiai Lietuvoje taikomas svogūnų auginimo būdas – sodinti sėjinukus. Taip auginant produkcija gaunama daug anksčiau (tai laikas, kai svogūnų atsargos sandėliuose būna pasibaigusios, o sėti sėklomis svogūnai – dar nesubrendę). Iš sėjinukų auginami svogūnai, mažiau nukenčia dėl nepalankių meteorologinių sąlygų, mažiau reiklūs dirvožemiui. Sodinti sėjinukus labai populiaru mažuose ūkiuose ir sodybiniuose sklypuose (šalyje juose išauginama apie 60 proc. visų svogūnų). Iš sėjinukų auginami svogūnai duoda didesnį derlių, produkcija atrodo vienodesnė, patrauklesnė. Tokie svogūnai labai anksti gali būti pateikiami ryšulėliais (greitai vartoti).

Šio auginimo būdo trūkumai – sėjinukai yra pakankamai brangūs. Tačiau parduodant anksčiau išaugintus svogūnus, gaunamas didesnis pelnas.

Sėjinukams sodinti laukas paruošiamas panašiai kaip ir sėjant sėklas. Nors jo paviršius gali būti mažiau išlygintas ir labiau grumstuotas. Norint gauti kuo ankstyvesnį derlių, reikia sodinti kiek įmanoma anksčiau – balandžio viduryje. Sodinant rankomis, daromos eilės (27+27+27+27+54 cm ), t.y. 4 eilės kas 27 cm ir platesni tarpueiliai (54 cm), kurių reikia rankų arba mechanizuotiems darbams, t.y. panašiai, kaip ir auginant svogūnus iš sėklų. Eilėse sėjinukai sodinami kas 6–8 cm (auginant ropeles iki visiškos brandos) arba kas 3–4 cm (auginant ankstyvajam vartojimui su žaliais laiškais).

Sėjinukus reikia sodinti negiliai. Pasodinti per giliai, jie ilgai dygsta ir derlius gaunamas vėliau. Sodinant pavasarį, ropučių kakleliai turi būti maždaug 0,5 cm gylyje. Ropeles reikia sodinti dugneliu į apačią ir gerai apspausti aplink žemę. Sėjinukai, pasodinti dugneliu į viršų, deformuojasi ir praranda prekinę vertę, o nelabai žemėmis prispaustos roputės augančių šaknų dažnai yra išstumiamos į dirvos paviršių.

Auginant svogūnus iš sėjinukų dideliuose plotuose, galima juos išsodinti specialiomis sėjinukų sodinamosiomis. Viena iš patikimiausių sodinamųjų – penkiaeilė sodinimo mašina su vibruojančiu sėjinukų padavimu. Ši mašina gana tiksliai sodina įvairaus dydžio sėjinukus. Be to, joje tiksliai reguliuojamas sėjimo gylis. Krentantys į dirvą sėjinukai patenka dugneliu žemyn arba pasvirę į šoną. Toks ropučių išsidėstymas netrukdo taisyklingai augti laiškams, kadangi pasodintos negiliai, augant daigeliams, roputės nesunkiai atsistato į vertikalią padėtį. Sodinamosios našumas 0,8 ha per valandą.

Svogūnų tręšimas

Mineralines trąšas geriausia išberti 2–3 savaites prieš sėją. Trąšų kiekis labai priklauso nuo dirvožemio tyrimo rezultatų. Jei naudojamos organinės trąšos, jas reikia išberti priešsėliui.

Azoto trąšos. Įvairiose šalyse galioja skirtingos tręšimo azotu rekomendacijos. Olandijoje optimali tręšimo norma svyruoja 100–180 kg/ha. Danijoje rekomenduojama 135 kg/ha. Vokietijoje 60 kg svogūnų derliui gauti patariama tręšti 160 kg/ha, Suomijoje – 100–120 kg/ha azoto.

Lietuvoje, priklausomai nuo dirvožemio, reikėtų įterpti 80–120 kg/ha azoto. Svogūnai įsisavina tik apie 40 proc. azoto Toks mažas azoto įsisavinimas aiškinamas reta ir seklia svogūnų šaknų sistema. Be to, svogūnai yra vieni jautriausių druskų koncentracijai, o vienu metu išberta azoto norma, reikalinga maksimaliam derliui gauti, labai slopina ir visai sustabdo jaunų daigų augimą. Todėl būtina azoto trąšas atiduoti per kelis kartus. Azoto trąšas reikėtų paskirstyti taip: 1/2 prieš sėją ir 1/2, kai laiškai būna apie 10 cm aukščio arba 1/3 prieš sėją, 1/3, kai augalai yra 10 cm aukščio ir 1/3 - dar po 10-12 dienų.

Bandymais nustatyta, kad įterpiant visą azoto trąšų kiekį prieš sėją, derlius gaunamas 20–30 proc. mažesnis, lyginant su tuo pačiu azoto kiekiu, atiduotu per kelis kartus. Taupant trąšas ir saugant aplinką, patartina svogūnus tręšti lokaliai. Fosforo trąšos. Fosforas ir kalis yra tvirtai absorbuojamos dirvožemio kietųjų dalelių ir nėra pavojaus, kad jos išsiplaus. Todėl jos įterpiamos prieš sėją. Svogūnai yra vieni jautriausių fosforo stokai. Mažas šaknų paviršius neleidžia svogūnams efektyviai panaudoti dirvoje esančio fosforo. Todėl, lyginant su kitais augalais, nepaisant mažo įsisavinimo, svogūnams reikia palyginti didelio fosforo kiekio. Mūsų respublikos sąlygomis rekomenduojama tręšti 60–90 kg/ha P2O5. Olandai rekomenduoja 90–120 kg/ha P2O5. Esant pakankamam šio elemento kiekiui dirvoje, didėja ropelių dydis, svoris, gaunamas didesnis derlius ir gerėja kokybė.Kalio trąšos. Lietuvoje reikėtų tręšti 100–200 K2O kg/ha. Kitose šalyse, priklausomai nuo dirvų turtingumo, tręšiama 50–250 K2O kg/ha. Dėl per didelio kalio kiekio dirvoje svogūnai lėčiau auga, susidaro storesni kakleliai, lapija įgauna tamsiai žalią spalvą, pagelsta senesnių lapų galiukai.

Kitų elementų svogūnai pasisavina labai nedaug, tačiau jų trūkumas gali neigiamai paveikti viso augalo augimą ir vystymąsi. Svogūnams reikia sieros. Šis elementas turi įtakos ropelių kietumui. Trūkstant vario, svogūnų lapai pradeda suktis, atsiranda chlorozė, ropelių lukštai pabąla, suplonėja, pasidaro labai trapūs. Vario paprastai trūksta durpingose dirvose. Mangano trūkti gali lengvose kalkingose dirvose ir dirvose, kuriose yra per daug fosforo. Šį trūkumą galima pašalinti apipurškus lapus 1,5 proc. mangano sulfato tirpalu prieš saulėlydį, kad nenudegtų lapai. Trūkstant cinko, purškiama cinko sulfatu. Molibdeno trūkumas kompensuojamas dražuojant sėklą.

Piktžolių naikinimas

Svogūnams parenkami kuo mažiau piktžolėti plotai (beje, ne tik sėjimo, bet ir ankstesniais metais). Piktžolės naikinamos mechaninėmis ir cheminėmis priemonėmis. Net ir gerai paruoštose dirvose neapsieinama be herbicidų. Herbicidais purškiama, atsižvelgiant į piktžolių išplitimą, jų rūšinę sudėtį, dirvos tipą, drėgmę, sėjos laiką, augalų bei piktžolių vystymosi fazę. Kadangi svogūnai dygsta lėtai, tai labai svarbu tinkamai panaudoti herbicidus. Dirvose, kuriose yra daugiamečių piktžolių, tokių kaip paprastieji varpučiai, dirvinės pienės, dirvinės usnys, dirvinės mėtos ir kt., veiksmingiausia priemonė yra visuotinio veikimo herbicidas raundapas bei jo analogai, kurie išpurškiami rudenį, šioms piktžolėms vegetuojant. Herbicidų norma 4-5 l/ha. Pavasarį svarbiausia pasėlius apdoroti herbicidais iki svogūnų sudygimo, naudojant dirvinius herbicidus, kurie geriausiai veikia drėgname dirvožemyje. Herbicidus galima naudoti ir svogūnams sudygus, bet tokiu atveju sulėtėja svogūnų augimas, vėluoja brendimas.

Herbicidai sunaikina apie 60–90 proc. piktžolių. Svogūnams sudygus ir išryškėjus eilutėms, tarpueiliai purenami kultivatoriais, ypač jei yra piktžolių ar dirva supuolusi. Pirmojo ir antrojo purenimo metu naudojami apsauginiai diskai, pritvirtinti prie kultivatoriaus sekcijų. Tarpueiliai purenami prieš ravėjimą ir po stipraus lietaus.