Kad paukščių patelės dėtų gerus, inkubacijai tinkamus kiaušinius, jų lesalai turi būti subalansuoti pagal mineralines medžiagas, vitaminus ir mikroelementus. Be to, juose neturėtų trūkti jokių maisto medžiagų.

Kiaušinius dedantys paukščiai su lesalais turi gauti A, D3, E ir B grupės vitaminų, mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, natrio) ir mikroelementų. Vitaminų šaltinis galėtų būti žolės miltai, morkos, runkeliai, bulvės, kitos daržovės, daiginti grūdai, vasarą – jauna ankštinių augalų žolė. Iš mineralinių lesalų paukščiams tinka duoti smulkintų kiaušinių lukštų, smulkaus žvyro, gamyklose pagamintų priedų (pašarinės kreidos, trikalcio fosfato, kriauklelių, kaulamilčių, valgomosios druskos, pašarinių mielių), vitaminų ir mineralų mišinių (premiksų).

Vištų lesinimas

Dedančių jaunų vištų 100 g lesalų turi būti 17-18 proc. žalių proteinų, 270-275 kcal apykaitos energijos, iki 5,5 proc. ląstelienos, 3,1 proc. kalcio, 0,8 proc. fosforo, 0,4 proc. natrio. Suaugusių vištų lesaluose – 16 proc. žalių proteinų, 270 kcal apykaitos energijos, 6 proc. ląstelienos, 2,9 proc. kalcio, 0,8 proc. fosforo, 0,4 proc. natrio.

Labai svarbu, kokiais mineraliniais lesalais lesinamos dedeklės vištos. Dedančių paukščių mineralinių medžiagų, ypač kalcio, apykaita labai intensyvi. Kiekvienam kiaušiniui višta suvartoja apie 2,1-2,2 g kalcio, kai tuo tarpu kitiems organizmo procesams – tik 0,1 g. Kalcio norma racione turėtų būti 10-15 proc. didesnė negu reikia numatytam dėslumui pasiekti. Kitas ne mažiau svarbus mineralinis elementas yra fosforas. Optimalus jo kiekis lesaluose – 0,7-0,8 proc. Kalcio ir fosforo santykis vištų racionuose turi būti 3,7:1,0.

Dėsliosioms vištoms parenkami tokie lesalai, kurie labiausiai skatina dėslumą, didina kiaušinio svorį, gerina jo inkubacines savybes. Nustatyta, kad vištos dedeklės sulesa 7-10 proc. lesalų daugiau negu reikia kiaušiniams gaminti ar gyvybiniams procesams palaikyti.

Jei paukščiai gauna per daug lesalų, jie tunka, mažėja produktyvumas. Kai dėsliųjų veislių vištų dėslumas yra 70 proc. ir daugiau, optimali kombinuotųjų lesalų norma yra tokia: laikomoms narveliuose – 115 g, o palaidoms paukštidėse – 125 g per parą.

Dedančių vištų orientacinė lesalų struktūra ūkininkų sodybose galėtų būti tokia: 50-65 proc. kviečių, miežių, kvietrugių; 8-12 proc. sojos ar saulėgrąžų rupinių; 10-12 proc. žirnių arba pupų; 4-6 proc. pašarinių mielių; 2-4 proc. sultingųjų lesalų (morkų, runkelių, žolės miltų, žolės); 2-4 proc. gyvulinės kilmės lesalų; 1-2 proc. vitaminų ir mineralų mišinių (premiksų); 2-5 proc. mineralinių lesalų. Be to, lesalinėse neturi trūkti žvyro ir vandens.

Kalakučių lesinimas

Suaugusias kalakutes, kaip ir jų prieauglį, geriausia lesinti visaverčiais kombinuotaisiais lesalais, kurių 100 g yra apie 16,5-18 proc. žalių proteinų, 300 kcal apykaitos energijos, 5 proc. ląstelienos, 2,5 proc. kalcio; 0,5 proc. fosforo.

Žąsų lesinimas

Suaugusių motininių žąsų lesalai turi skatinti dėslumą, stiprinti lukštą. Dedančių žąsų lesinimas normuojamas pagal jų produktyvumo periodus ir kiaušinių dėjimo intensyvumą. Dėjimo metu žąsims duodama lesti iki soties kombinuotųjų lesalų, kurių 100 g yra 250-260 kcal apykaitos energijos, 14-15 proc. žalių proteinų, ne daugiau kaip 10 proc. ląstelienos, 1,6-2,0 proc. kalcio, 0,8 proc. fosforo, 0,4 proc. natrio. Kalcio ir fosforo santykis racione turi būti 2,2-2,5:1,0. Vidutiniškai per parą žąsis sulesa 350-380 g kombinuotųjų lesalų. Kadangi šie paukščiai gerai lesa sultinguosius lesalus, jiems galima taikyti kombinuotąjį lesinimo būdą ir taip atpiginti žąsų auginimą. Pusę paros kombinuotųjų lesalų davinio gali būti sausi lesalai, o kita pusė – drėgni mišiniai iš runkelių, morkų, žolės miltų ir kitų lesalų. Pastariesiems lesalams būtina turėti specialias atskiras lesalines. Kombinuotuosius lesalus galima pagaminti iš ūkyje užaugintų grūdų, pridėjus baltymų, vitaminų ir mineralų mišinių bei sultingųjų lesalų.

Kad žąsys dėtų kuo švaresnius kiaušinius, vertėtų jas įpratinti rytais lesti mažiau. Vidurdienį jos lesinamos drėgnais mišiniais, o vakare duodama tik grūdų, baltymų, kalcio priedų, nes iš šių vakarinių lesalų daugiausia medžiagų panaudojama kiaušinio lukštui ir baltymui susidaryti. Kaip ir vištoms, žąsims neturi trūkti žvyro ir vandens.

Pasibaigus dėjimo sezonui, vasarą žąsys ganomos ganykloje, tuomet joms užtenka 80-100 g įvairių grūdų ir žolės, kurios sulesa iki 2 kg per parą.

Ančių lesinimas

Ančių medžiagų apykaita labai intensyvi, lesalų maisto medžiagos virškinamos ir pasisavinamos labai greitai. Dedančioms antims tinka vitaminais turtingi lesalai – žolė, silosas, pašariniai runkeliai, morkos, bulvės ir kiti lesalai. Suaugusios antys labai jautrios, todėl patiria stresą, pakeitus lesinimo laiką ir lesalus.

Jei nesilaikoma lesinimo režimo, sumažėja dėslumas, jos gali pradėti šertis. Jei lesaluose trūksta maisto medžiagų, krinta ne tik ančių svoris, taip pat mažėja produktyvumas. Jei maisto medžiagų per daug, blogėja kiaušinių apvaisinimas.

Antys gerai virškina ląstelieną, tačiau jos lesale neturi būti daugiau kaip 7 proc. Dėl ląstelienos pertekliaus maisto medžiagos blogiau virškinamos ir pasisavinamos.

Dedančioms antims tinkamiausias toks lesalas, kurio 100 g yra 270 kcal apykaitos energijos, 17 proc. žalių proteinų, 6-7 proc. ląstelienos, 2,5 proc. kalcio, 0,7-0,8 proc. fosforo, 0,3-0,4 proc. natrio. Visaverčiame ančių racione turi būti 60-65 proc. varpinių ir ankštinių grūdų, 0-7 proc. sėlenų, 6-12 proc. išspaudų ar rupinių, 3-4 proc. gyvulinės kilmės lesalų, 3-6 proc. pašarinių mielių, 5-10 proc. sultingųjų lesalų (morkų, runkelių, bulvių), 4-7 proc. žuvų miltų, 4-6 proc. mineralinių lesalų. Žirnių turėtų būti iki 15 proc., o pašarinių pupų ar lubinų – ne daugiau kaip 10-12 proc. Į savo ūkyje gaminamus kombinuotuosius lesalus reikėtų pridėti 10-20 proc. baltymų, vitaminų ir mineralų mišinių. Svarbiausia, kad antims netrūktų vandens, nes 1 kg lesalo jos suvartoja iki 5 litrų vandens.