Po dviejų mėnesių Europos Sąjungos obuolių augintojai į savo gretas priims naujus bendros rinkos dalyvius. Jiems taip pat plačiau atsivers naujos sienos. Kas laimės, kas pralaimės? Tokios diskusijos netyla jau keleri metai, tačiau daugelio ekspertų nuomonė vienoda – didelių pokyčių ir sukrėtimų nebus.

Prekyba jau ir dabar pakankamai liberalizuota, nusistovėję importo ir eksporto kanalai, o vartotojų pomėgiai taip pat greitai nepasikeis. Rinkoje išsilaikys tie, kurie geriau pasiruošę. Kaip Lietuvos obuolių augintojai atrodo, lyginant su kitais naujokais? Ką reikia jiems taisyti, kaip keistis?

Konkurencija tarp naujųjų ES šalių

Daugelyje susitikimų išsakyta nuomonė, kad konkurencija obuolių rinkoje stiprės, tačiau, bent artimiausiu metu, tarpusavyje konkuruos senbuvės ir atskirai naujosios ES šalys. Vakarietiški obuoliai, nepritaikant jiems eksporto lengvatų į trečiąsias šalis, naujosiose šalyse bus, kaip ir šiuo metu, įperkami nedaugeliui. Savo ruožtu Senoji Europa vis dar netiki obuolių, išauginamų šalyse kandidatėse, kokybe, maisto sauga ir mano, kad vartotojai kol kas jų nepirks.

Žinant, kad obuoliams auginti reikia labai daug rankinio darbo (genėjimas, užuomazgų retinimas, formavimas, vaisių skynimas bei rūšiavimas) ir kad didesnę dalį obuolių išauginimo kaštų sudaro darbo užmokestis, visada pigesnė produkcija bus ten, kur mažesni atlyginimai. Išskyrus Slovėniją, visose naujosiose ES narėse atlyginimai yra nedideli, tesiekiantys 25-35 proc. ES vidurkio, ir tarpusavyje mažai skiriasi. Kadangi darbo užmokestis nekyla ir taip greitai nekils, dar kurį laiką šiose šalyse išauginti vaisiai bus daug pigesni. Susidūrus su realizacijos sunkumais Vakarų Europos šalyse, ši produkcija cirkuliuos naujųjų šalių rinkose ir konkuruos tarpusavyje. Įtampa sumažėtų tik obuolius išvežant į trečiąsias šalis. Tokiai produkcijai pagal ES nuostatas netaikomi privalomieji kokybės reikalavimai, be to, skatinamas eksportas.

Ar plėsime sodus?

Europos Sąjungoje šiuo metu yra obuolių perteklius. Kai kuriose šalyse jau mažėja obelų sodų plotai. Išsiplėtus Sąjungai, padėtis dar labiau paaštrės. Tačiau šiuo metu Lietuvoje savų obuolių (geros kokybės desertinių) dar labai trūksta. Ar valgysime įvežtus, o patys auginsime daugiau perdirbti skirtus vaisius, priklauso nuo mūsų visų: sodininkų, verslininkų, politikų, mokslininkų. Su savo senomis veislėmis, su vis dar dideliais ekstensyvių sodų plotais, kur daug sunkiau pritaikyti pažangias priežiūros technologijas ir reikia nemažai papildomų sąnaudų tinkamai vaisių kokybei pasiekti, toli nenueisime.

Pirmaujantys Lietuvos sodininkai pastaraisiais metais daug investuoja į intensyvių sodų plėtrą. Džiugu, kad kasmet atsiranda vis daugiau naujų ūkininkų, nusprendusių tradicinę žemdirbystę pakeisti sodininkyste. Ir labai svarbu, kad šios teigiamos tendencijos išsilaikytų. Gerų sodų Lietuvoje dar trūksta! Artimiausiais metais reikia išplėsti intensyvius sodus (sodinant naujus plotus ir keičiant senuosius) iki 3 000 ha. 2003 m. intensyvių žemaūgių obelų sodų Lietuvoje buvo apie 1 000 ha. Norint triskart išplėsti plotus, reikia ne tik sumaniai pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis, bet ir išlaikyti paramą iš Nacionalinio biudžeto.

Vidutinis verslinių sodų derlius priklauso nuo to, kokią dalį jų struktūroje užima intensyvūs sodai. Slovėnijoje, kur labai intensyvi sodininkystė, vidutinis derlius siekia vos ne 30 t/ha. Didelė dalis žemaūgių sodų yra ir Lenkijoje. Čia derlius apie 21 t/ha. Tokie derliai gali būti skinami ir Lietuvoje, tačiau būtina sparčiai didinti žemaūgių obelų sodų plotus.

Kokias veisles sodinsime

Apie veislių pasirinkimą, jų teigiamas ar neigiamas savybes, apie supermarketų pageidavimus veislei rašyta ne kartą. Visose naujosiose ES šalyse veislių asortimentas keičiasi. Priklausomai nuo klimato sąlygų, vis daugiau sodinama Vakarų Europoje populiarių veislių. Taip pat teigiama, kad šiuolaikinis sodas privalo greitai prisitaikyti prie vartojimo pokyčių, o tai reiškia kad ir veislių asortimentas turi būti lankstus.

Savo prasmės nebetenka posakis „Sodą veisiame visam gyvenimui“. Niekas negali garantuoti, kad šiuo metu populiariausios Lietuvoje veislės bus sodinamos ir po dešimties metų. Tačiau dabar svarbu tai, kad mūsų soduose didėja veislių koncentracija. Tokia linkme persitvarkė ir Lietuvos versliniai medelynai, kurie kasmet aprūpina sodų plėtrą dideliais kiekiais verslui tinkamomis veislėmis. Pagrindinės veislės, ištirtos Lietuvos sąlygomis Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute bei versliniuose soduose, sodinamos dideliuose plotuose, todėl yra įmanoma sudaryti dideles vienos veislės partijas.

Didelis sodas – privalumas

Užsienio sodininkai specialistai pabrėžia, kad Lietuvos obuolių augintojų privalumas – palyginti didelis vidutinis vieno ūkio plotas. Stambesni ūkiai lengviau gali pritaikyti intensyvias technologijas, racionaliau išnaudoti techniką ir saugyklas, įdiegti pažangaus ūkininkavimo elementus, yra mažiau pažeidžiami nepalankių gamtinių ar ekonominių faktorių, o svarbiausia – rinkai gali daryti didesnę įtaką.

Nė viena ES šalis, išskyrus Lietuvą ir Slovakiją, negali pasigirti tuo, kad per 80 proc. verslinių obelų sodų yra didesni negu 10 ha. Ypač bloga padėtis yra Lenkijoje. Čekai taip pat kaip vieną iš savo prioritetų nurodo obelų sodų stambinimą. Lietuva per privatizacijos ir žemės reformos laikmetį ne tik sugebėjo išsaugoti sėkmingai funkcionuojančius sodininkystės ūkius, bet ir prasiplėsti naujais stambiais ūkininkų bei bendrovių sodais. Prieš kelerius metus dideli intensyvūs sodai buvo tik pas ūkininkus R.Urbonavičių, A.Speičį, A.Norkų, A.Šiugždą. Dabar ir sodų geografija, ir savininkų ratas gerokai išsiplėtė: Biržuose pradėjo sodininkauti R.Visockas, J.Cibas, B.Rinkevičienė, Kėdainiuose – V.Ramuckis ir A.Žvikas, Kretingoje – ŽŪB „Ekolagra“, Plungėje – R.Gailius, Anykščiuose – A.Jurkėnas, V.Petronis, Raseiniuose – S.Marinas, Širvintose – M.Bildžiukas.

Stambių verslinių sodų stiprinimas ir jų konkurencingumo didinimas - Lietuvos sodininkystės prioritetai.

Trūksta gerų saugyklų

Beveik visose naujosiose Europos šalyse trūksta šiuolaikinių saugyklų. Vienintelė išimtis - Slovėnija, galinti į kontroliuojamos atmosferos saugyklas sutalpinti vos ne visą obuolių derlių. Daug saugyklų yra ir Vengrijoje. Saugyklų ūkyje bene labiausiai atsilikusios yra Lietuva ir Lenkija. Pastarojoje šalyje pusė visų saugyklų yra vėsinamos, naudojant natūralią ventiliaciją. Beje, ten obuoliai laikomi net bulvių saugyklose. Lenkijos mokslininkų duomenimis, versliniuose soduose priskinama apie 1 mln. 300 tūkst. obuolių. Tai reiškia, kad pusė milijono tonų vaisių iš viso nėra kur laikyti – reikia perdirbti arba pigiai parduoti, taip numušant kainas ne tik savoje, bet ir kaimyninėse šalyse.

Lietuvoje, panaudojant savas ir SAPARD lėšas, statomos kontroliuojamos atmosferos saugyklos. Deja, statybų tempai dar yra per lėti. Didžiausias talpas turi UAB „Aukštikalnių sodai“ ir UAB „Naradava“, dalį saugyklų rekonstravo ar pastatė UAB „Luksnėnų sodai“ ir ŽŪB „Anykščių vaismedžiai“, netrukus šiuolaikinės saugyklos bus įrengtos UAB „Dembavos medelynas“ ir pas ūkininką R.Urbonavičių.

Pasistatyti saugyklą yra brangu, tačiau verta. Šių metų sausio mėnesį išanalizavus obuolių rinką Lietuvoje, paaiškėjo, kad prekybai pateikiami obuoliai beveik tik iš šiuolaikines saugyklas turinčių ūkių.

Gerus obuolius išauginti mūsų sodininkai moka, bet be pažangių laikymo technologijų nesugebėsime ilgą laiką išlaikyti pakankamą vaisių kokybę, tuo pačiu negalėsime išvengti tiekimo į rinką sezoniškumo.

Intensyvių sodų plėtra, veislių koncentracija, šiuolaikinių saugyklų statyba, investicijos į prekinį paruošimą – tokie žingsniai turi būti žengti Lietuvoje, siekiant pelningai ir konkurencingai plėtoti sodininkystę Europos Sąjungoje.