Iki narystės Europos Sąjungoje likusį laiką jau skaičiuojame ne dienomis, o valandomis, karštligiškai vardydami namų darbus, kuriuos dar turime atlikti, siekdami, kad mūsų bendras buvimas su kitomis šalimis atneštų Lietuvai kuo didesnės naudos. Nederėtų pamiršti, kad svarbu ne tik susitvarkyti namus, bet ir deramai atstovauti savo interesams pačioje Europos Sąjungoje. Ar šiandien jau esame tam pasirengę?

COPA ir COGECA – Europos Sąjungos šalių žemdirbių lobistinės organizacijos

Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) sutartis Romoje pasirašyta 1957 m. kovą. Toje sutartyje jau buvo numatyti tam tikri Bendrosios žemės ūkio politikos rėmai. Ūkininkai buvo įsitikinę, kad Bendrijos įkūrimas buvo labai svarbus jų sektoriaus plėtrai, todėl savo interesams atstovauti ir ginti 1958 m. rugsėjo 6 d. įkūrė šalių narių žemės ūkio sektoriaus organizacijų komitetą COPA (Committee of Agricultural Organisations – ES žemės ūkio organizacijų komitetas). Bendrijos institucijų ir žemės ūkio sektoriaus atstovų bendradarbiavimas nebuvo reglamentuotas, palikta tam tikra jų santykių laisvė. Europos Komisija iš pat pradžių išreiškė norą bendradarbiauti su COPA, t.y. kartu kurti žemės ūkio politiką. Šios tradicijos laikomasi iki šių dienų - be lygiaverčio bendradarbiavimo su šia organizacija nepriimamas nė vienas su žemės ūkio sektoriumi susijęs sprendimas.

Tik įsikūrusi COPA jungė 13 organizacijų iš 6 šalių narių (tiek šalių tuomet buvo Bendrijoje). Dabar COPA jungia 29 organizacijas iš 15 ES šalių narių.

Po metų, 1959 m. rugsėjo 24 d., įsikūrė COGECA (General Confederation of Agricultural Co-operation) – ES žemės ūkio kooperatyvų sąjunga. COPA sekretoriatas įsikūrė Briuselyje 1959 m. balandį, o jau 1962 m. gruodį abi organizacijos susivienijo ir veikia kartu.

Tai visuomeninės, lobistinės organizacijos, atstovaujančios ir bendruosius, ir specifinius savo narių (organizacijų) interesus visose ES institucijų lygiuose: Komisijoje, Taryboje, Parlamente, taip pat Ekonomikos, Socialiniame ir Regionų komitetuose.

Lietuva galvoja apie savo lobistą

Žemės ūkio rūmai 2003 m. spalį išplatino pranešimą, kad „Žemės ūkio rūmams būtina dalyvauti COPA ir COGECA veikloje, nes šios organizacijos atstovauja žemdirbių interesams ES struktūrose, yra socialiniai partneriai, priimant ES sprendimus žemės ūkio klausimais. Su COPA ir COGECA sutartis jau yra pasirašiusios Lietuvos ūkininkų sąjunga ir žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“. Kol kas šios organizacijos turi tik stebėtojo teises, nes nėra susimokėjusios nario mokesčio.“ Dalyvavimas šių organizacijų veikloje suteiktų platesnes galimybes atstovauti šalies žemdirbių interesams ES, greičiau reaguoti ir aktyviai dalyvauti priimant įvairius sprendimus, gauti ir skleisti informaciją Lietuvoje. Dalyvavimas ES organizacijų veikloje būtinas, plečiant lobistinę veiklą, kuri kuo greičiau turi persikelti į ES aplinką, svarstoma galimybė turėti žemdirbių atstovą Briuselyje, tačiau nei ŽŪR, nei LŪS savo lėšų tokiam reikalui neturėjo, todėl kreipėsi į šalies Vyriausybę finansinės paramos.

Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Vytautas Šileikis, turintis didelę lobistinės veiklos patirtį, sako, kad tokios veiklos poreikis kilo, plėtojantis verslams. Priimant įvairius įstatymus, dažnai kildavo konfliktų tarp to, ko reikia valdžiai ir to, ko reikia verslui. Verslininkai pasijusdavo nuskriausti ir ėmė ieškoti kelių, kaip tuos savo interesus apginti. Būta bandymų ir „parėkauti ant bačkos“, tačiau greitai išaiškėjo, kad toks būdas nėra veiksmingas. Buvo pradėta galvoti, kaip elgtis, kad tas interesų gynimas duotų rezultatų. Taip ir gimė lobistinė veikla, kilusi iš apačios, bet daranti įtaką valdžiai. Iki tokios veiklos reikia nueiti tam tikrą kelią – susikurti sklandžiai veikiančias savivaldos organizacijas, kurios turi labai aiškiai suvokti savo tikslus, įvardyti savo interesus. Savivaldos organizacijas būtinai turi išlaikyti patys nariai, tik tuomet atsiranda atsakomybė ir drausmė, kuri būtina bendradarbiaujant su valdžia. Jeigu savivaldos organizacija atstovauja kelioms dešimtims asociacijų (tarkim, kiekviena asociacija yra tam tikras balsas), tai labai svarbu taip suderinti tarpusavio veiklą, kad visi tie balsai giedotų kaip vieningas choras, o ne kiekvienas atskirai trauktų savo ariją. Tuomet savo interesus jau galima pristatyti ir valdžios koridoriuose.

Lobistinė veikla itin gerai išplėtota Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvos Lobistinės veiklos įstatyme buvo pasinaudota JAV patirtimi, tačiau ten ir Europoje, jau nekalbant apie Lietuvą, demokratijos tradicijos skiriasi. Dar labai neseniai į lobizmą mūsų šalyje buvo žiūrima įtariai ir pašaipiai, pats terminas buvo pervardintas į „lubizmą“, o daugelis įstaigų vadovų tvirtai teigė lobizmo į savo veiklą neįsileisiantys. Stereotipinis neigiamas požiūris į šį reiškinį atėjo iš sovietmečio laikų, kai lobizmas buvo laikomas „kapitalizmo“ yda, nedora veikla. Tuo tarpu įstatymais įteisinta skaidri ir vieša veikla yra tikras priešnuodis korupcijai, slaptai neaiškių jėgų įtakai, politikų papirkinėjimui ir jų naudojimuisi tarnybine padėtimi.

Lobizmo pradžiamokslis

Vytautas Šileikis, paskyręs lobizmui ne vieną studiją, sako, kad 90 proc. lobistinės veiklos sudaro planavimas ir tik 10 proc. – kontaktai. Svarbiausi lobistiniai koridoriai Briuselyje yra Europos Komisija, Parlamentas, Taryba, Agentūros, tam tikros interesų grupės, tačiau nedera pamiršti ir savo šalies funkcionierių ir diplomatų. Europos Komisija 1999 m. patvirtino Komisijos ir departamentų elgesio taisykles, reglamentuojančias interesų gupių ir ES institucijų ryšius. Lobizmas nėra koks nors vienkartinis veiksmas. Tai ištisas procesas, susidedantis iš 3 etapų: susikuriamas priėjimas prie politikų; įgyjamas jų pasitikėjimas; daroma įtaka jų priimamiems sprendimams. Valdžios priimtą sprendimą ne visuomet pavyksta įgyvendinti, nes oponuojančios jėgos taip pat vykdo lobistinę veiklą ir tenka su ja konkuruoti. Konkurencijos sėkmė priklauso nuo to, ar kalbama vienu balsu ir pakankamai garsiai, aktyviai, nuolat, ar mokama priimti kompromisą, nes ir oponuojanti pusė savo interesus gina taip pat teisėtai. Nė viena pusė nėra absoliučiai teisi, nes abi pusės gina teisėtus tam tikros visuomenės dalies interesus, todėl eiti į priekį be kompromisinių sprendimų tiesiog neįmanoma.

Dr. Laima Andrikienė, Teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto dekanė, mano, kad Lietuvoje praktiškai nėra žmonių, pasirengusių šiam darbui, žinančių lobizmo technologijas, turinčių darbo šioje srityje patyrimo. Pagrindinė problema – mokėti kelias kalbas, pažinti Briuselio „koridorius“, žinoti, kokios yra sprendimų priėmimo procedūros ir – kontaktai, kontaktai, kontaktai. Pasak L.Andrikienės, nors lobizmas yra amerikiečių išradimas, šiuo metu jau didelį patyrimą yra sukaupę ir Europos lobistai, pradedantys siūlyti savo paslaugas ir Lietuvos interesų grupėms. Pvz., kai Europos Komisija svarstė Ignalinos atominės elektrinės uždarymo klausimą, ES lobistai siūlė Lietuvai savo paslaugas, tačiau jomis nebuvo pasinaudota ir dėl to nemažai prarasta.

Taigi Lietuvos lobistams teks ne tik greitai išmokti naujo amato, bet ir iš karto stoti į konkurencinę kovą su jau patyrusiais Amerikos ir Europos lobistais. Ekspertai mano, kad lobizmo esmė, pagrindai visur yra tie patys, tačiau stilius ir technika gerokai skiriasi. Pvz., Didžioji Britanija, Švedija, Suomija, Olandija yra pripratusios prie lobizmo, ir ES pareigūnai iš šių šalių natūraliai prisiima šį vaidmenį*. Tuo tarpu pietinės Europos šalys (Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija) dažnai neigiamai vertina lobistus. Todėl nėra ir vieno lobizmo būdo: vienaip teks veikti Didžiojoje Britanijoje ir visai kitaip, tarkim, Italijoje. Amerikos lobistai turi kur kas daugiau patirties, veikia agresyviau, yra „kietos rankos“ atstovai. Europiečius jie vertina kaip silpnus, per dažnai į kompromisus linkusius žmones. L.Andrikienė mano, kad „lobizmo gudrybių galima ir būtina išmokti. Laikas tai daryti ir lietuviams, kuriems atstovauti interesų grupėms teks ir pačioje Lietuvoje, ir Londone ar Niujorke, jau nekalbant apie Briuselį. Sprendimų priėmimo proceso išmanymas, kalbų mokėjimas, kitų šalių pažinimas, kontaktai, pasitikėjimas savimi – gero lobisto bruožai – turėtų atnešti nemažų pajamų šiomis savybėmis pasižymintiems mūsų žmonėms. V.Šileikis priduria, kad dar būtina išmanyti ir rinkos dėsnius, nes vienos problemos dėl pažeistų tam tikros grupės interesų kyla dėl netinkamų valdžios sprendimų, kitos – dėl objektyvių rinkos dėsnių, tai labai svarbu suvokti ir įvertinti.

Kas dabar atstovauja Lietuvos žemės ūkio sektoriaus interesams

Žemės ūkio ministerija specialųjį žemės ūkio atašė Vaidotą Ašmoną Briuselyje įkurdino 1999 m. (tačiau jis nėra lobistas, nes yra valstybės tarnautojas). Dabar ten jau dirba 3 žmonės, tačiau darbų yra labai daug ir, Lietuvai įstojus į ES, jų dirbs 4-5, priklausomai nuo biudžeto galimybių. V.Ašmonas sako, kad jie yra žinių nešėjai į abi puses – iš Lietuvos į ES ir iš ten – į Lietuvą. „Kalbame su ES pareigūnais, teiraujamės jų nuomonės, klausiame vertinimų, interpretacijų, deriname įstatymus, stengiamės užbėgti įvykiams už akių, prašome patarimo, kaip mums elgtis, klausiame, kas vyks toliau ir pan. Visą gautą informaciją perduodame ministerijai. Šalių atstovybės jau seniai visiems įprastas dalykas, jos veikia apie 50-60 metų. Taigi pirmiausia su šalimi ieškoma kontakto per atstovybę. Kai ES pareigūnai nori „pabendrauti“ su Lietuva, pirmiausia kreipiasi į mus, kaip ir Lietuvos pareigūnų visos kelionės į Briuselį vyksta per mus (kiekviena ministerija turi savo atstovus)“, – „Mano ūkiui“ aiškino V.Ašmonas.

Į klausimą, ar jie gali daryti įtaką deryboms, ŽŪM atstovas sakė, kad derybos vyksta keliomis stadijomis. Įžanginiuose etapuose kaip tik ir susitinka specialiųjų atašė grupės, kur aptariami dokumentai, projektai, išsakomos nuomonės (kiekvieno kompetencijos ribose). Įtaka daroma būtent šioje stadijoje. Prieš Lietuvai pateikiant svarstyti dokumentus, pirmiausia išsiaiškinama išankstinė nuomonė, ar viskas gerai, ar ko nors trūksta, ar reikia papildomų paaiškinimų, pasiteiraujama jų nuomonės. Jei ES pareigūnai Lietuvos dokumentus įvertina gerai, tuomet jau jie teikiami oficialiai. Dėl kiekvieno dokumento tenka padaryti didžiulį išankstinį darbą. Galutiniame etape savo pozicijas pateikia žemės ūkio ministrai.

Į klausimą, kokių savybių reikia žmogui, ketinančiam dirbti Briuselyje, V.Ašmonas atsakė, kad reikia mokėti sugyventi, nes bendraujant su žmonėmis pasiekiama kur kas daugiau negu tik skaitant popierius, kurių yra labai daug. Jis mano, kad Briuselyje žmogų ir sutinka, ir vertina tik pagal jo žinias ir išmanymą. Nei „rūbas“, nei amžius nėra svarbu.

Būtina turėti savo atstovą

Žemės ūkio rūmų ekspertas Algirdas Aleksynas teigė, kad dabartinis žemės ūkio atstovas yra valdžios žmogus, todėl žemdirbių interesų negina. Tam reikia turėti savo žmogų COPA ir COGECA, tačiau žemdirbių organizacijos nėra pajėgios jį išlaikyti. Todėl padėti turėtų valdžia. Jis priminė, kad beveik visose Europos šalyse žemės ūko rūmai yra išlaikomi iš kelių šaltinių: nacionalinio (50 proc.) ir vietinio (30-40 proc.) biudžetų, likusią dalį iš įvairių programų užsidirba patys. LŪS pirmininkė Genutė Staliūnienė buvo tikra, kad finansinės problemos dėl lobisto Briuselyje su valdžia jau suderintos, tačiau pasitarime iškėlus klausimą, ar Kaimo rėmimo programa skirs lėšų savivaldos atstovui Briuselyje išlaikyti, ministras Jeronimas Kraujelis informavo, kad problema bus dar kartą svarstoma Seimo Kaimo reikalų komitete. Taigi atsakymo, kada turėsime žemdirbių atstovą Europos Sąjungoje, nėra. Kokio rezultato galime tikėtis, negindami savo interesų? Ar apgaulingai džiaugsimės, kad biudžetas daug išloš, sutaupydamas vieno išlaikytinio Briuselyje išlaidas? Gal tuo tarpu, kol atsiras pinigų, bent jau mokysimės dainuoti chore pagal tą pačią melodiją, užuot kiekvienas sau traukę solo partiją, kurios aido Briuselis tikrai neišgirs.

*Lobistu neturi teisės būti valstybės politikas, valstybės tarnautojas, kuriam tai draudžia jo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai.