„Mano ūkio“ žurnalo svečias - Mindaugas BASTYS - Lietuvos Respublikos Seimo ir stebėtojų Europos Parlamente delegacijos narys. Jis iš arti mato, kas vyksta Europos Sąjungos institucijose, ir iš šalies, iš tam tikros perspektyvos, stebi Lietuvoje vykstančius reiškinius. Su Mindaugu Basčiu kalbamės apie Lietuvos žemės ūkio problemas ir perspektyvas Europos Sąjungoje.

Ar yra klausimų, kurie būtų aktyviai aptarinėjami ES šalyse senbuvėse, bet dar nežinomi Lietuvai?

Kitokia yra mūsų ir jų patirtis, tradicijos. Įvairios ES šalių ūkininkų struktūros veikia seniai, jie labai gerai išmano valstybės reikalus ir sugeba suderinti juos su savo interesais. Pastebimas labai aiškus kursas link daugiašakio, mišraus ūkio kūrimosi, akcentuojama tausojamosios žemdirbystės svarba. Anksčiau visas dėmesys buvo skirtas specializacijai, tačiau toks ūkis atviroje rinkoje patiria didesnę riziką. Ūkių specializacija pasitarnavo naujų technologijų plėtrai, sparčiai informacijos sklaidai, įpratino ūkininkus tiksliai laikytis technologinių reikalavimų, pasiekti mažiausių kaštų, geriausių rezultatų. Išmokus visa tai taikyti vienoje srityje, nebėra taip sudėtinga įsisavinti ir kelių sričių naujausią informaciją. Priimti efektyvius ir greitus sprendimus žemdirbiams talkina ES veikiančios konsultacinės kompanijos. Tausojamasis, daugiašakis ūkis naudingas ir sėjomainai, ir žmonių užimtumui, tačiau plėtoti jį tinkamai nėra taip paprasta. Lietuvoje tokių kompleksinių ūkių yra apie 1 400. Tradiciškai taip dirba mūsų žemės ūkio bendrovės, kurios plėtoja ir pieno ūkį, ir galvijininkystę, ir augalininkystę, ir kitas ūkio šakas. Toks ūkis gali dirbti efektyviai tik tuomet, jei visose savo pasirinktos veiklos srityse remiasi pačiomis naujausiomis technologijomis, pasiekia pačių mažiausių produkcijos kaštų. Tuomet toks ūkis bus tikrai konkurencingas ir galės sėkmingai dirbti ES.

Taikyti naujausias technologijas pajėgūs tik stambūs ūkiai, o ką galvoti smulkesniems?

Smulkių ūkių yra ir Vakarų Europos šalyse – Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kt. Jie stengiasi kooperuotis, patys rūpinasi perdirbimu ir pardavimu, taip stengiasi išlikti. Mūsų smulkieji ūkiai dar turi 3 metų pereinamąjį laikotarpį prisitaikyti. Jiems derėtų gerai pasiskaičiuoti, kas labiau apsimoka: ar didinti karvių bandą, įsigyti brangią melžimo įrangą, šaldytuvus, laikytis gyvūnų gerovės reikalavimų, ar geriau vienytis, kooperuotis su kaimynais ir visa tai daryti kartu. Pagaliau gal geriausia parduoti (išnuomoti) savo žemę ir apskritai pasitraukti iš to verslo. Smulkesniems mūsų pieno ūkiams reikia galvoti, kaip susijungti ir daryti didesnę įtaką rinkos procesams. Galėtų būti įkurta „pieno agentūra“, kuri tarnautų tik žemdirbiams. Tai būtų kaip ir tam tikra birža: pienas parduodamas tik per ją, o jos savininkai būtų patys žemdirbiai.

Kokias problemas Jūs įvardytumėt kaip aštriausias, mūsų žemdirbiams prisitaikant prie naujos padėties?

Vienas didžiausių žemdirbių rūpesčių yra Lietuvos žemės ūkio konkurencingumas ES. Smulkiems ūkiams gali būti sunkiausia išlikti konkurencingiems dėl žemo darbo našumo, didelių produkcijos pagaminimo kaštų, neturėjimo galimybių įsigyti naujų technologijų.

Dėl kaštų augimo daugiausia problemų gali kilti tiems, kurie pasinaudojo SAPARD parama. Jei šie metai Lietuvoje būtų, tarkime, nesėkmingi, produkcijos kainos kristų, tuomet būtų tikrai sudėtinga grąžinti kreditus.

Dalis jaunų žmonių gali pasitraukti į miestą, todėl gali kilti kvalifikuotos darbo jėgos poreikis.

Svarbu sutelkti dėmesį ir į įvairias žemės ūkio interesus ginančias institucijas, organizacijas. Jos nebendradarbiauja tarpusavyje, silpnai atstovauja žemės ūkyje dirbantiems žmonėms, neužtikrina, kad būtų įsisavintos žemės ūkio ir kaimo plėtrai skirtos programos. Žemdirbiams reikia aktyviau vienytis į organizacijas, mokėti nario mokestį, kad būtų galimybė samdytis gerus specialistus, pajėgiančius analizuoti žemės ūkio srityje priimamus sprendimus, rengti prognozes, rekomendacijas, be kurių žemdirbiai sunkiai galės orientuotis savo versle. Būtina dirbti su ES žemdirbių visuomeninėmis organizacijomis COPA ir COGECA, kurios daro tiesioginę įtaką ES institucijoms ir jų priimamiems sprendimams. Naudingiausia būtų susivienyti visoms 10 naujųjų narių ir bendrai ginti savo interesus, kalbėti viena kalba. Tai jau būtų didelė jėga, ir senbuvėms tektų įsiklausyti į naujokių nuomonę. Tam daug pinigų nereikia, tik politinės valios ir sveiko proto.

Į Lietuvos žemės ūkį ateina naujas, iki šiol nepažįstamas kapitalas, supirkinėjamos žemės ūkio bendrovės. Koks būtų jūsų požiūris į šį reiškinį?

Nenorėčiau vertinti vienareikšmiškai, nes ne visuomet yra žinomi pirkimo tikslai. Akivaizdu, jog gamybinio vieneto pirkimas ir tolimesnis jo naikinimas perparduodant, siekiant greito pelno, yra nenaudingas žemės ūkiui. Žemės ūkio versle rezultatų pasiekiama tik per labai ilgą laiką, todėl kapitalo panaudojimas, grįstas ilgalaikiais tikslais, manyčiau, gali turėti teigiamą poveikį Lietuvos žemės ūkio plėtrai. Žinoma, jei bendrovių žmonės pajėgūs susitvarkyti savo jėgomis, jiems reikėtų taip ir daryti, juk iš tiesų yra sukauptas didelis kapitalas. Tačiau jei nėra galimybių tvarkytis patiems, kapitalo perdavimas į tinkamas rankas galėtų užtikrinti tolimesnę žemės ūkio bendrovės plėtrą, pritrauktų investicijas, išsaugotų esamas darbo vietas ir sukurtų naujų. Tinkamai naudojamas į žemės ūkį ateinantis kapitalas Vakaruose yra jau įprastas reiškinys: investicijų pritraukimas į verslą skatina jo plėtrą.

Kokią ateitį prognozuotumėte mūsų žemės ūkiui?

Matau dar vieną rimtą išbandymą mūsų žemdirbiams – reikės konkuruoti ne tik ES, bet ir tarpusavyje. Kita vertus, reikės kartu spręsti bendras problemas, norint išlikti ir sėkmingai dirbti, teks peržengti savo ambicijas. Sunku prognozuoti, kaip sparčiai plėtosis Lietuvos žemės ūkis, bet, vertinant padėtį pagal dabartinius mūsų veiklos tempus, per dešimtmetį turėtume pasiekti gerų rezultatų.

Kalbėjosi Virginija KRIVICKIENĖ