Vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių pastovų ir gausų augalų derėjimą, yra vanduo. Jo trūkumas arba perteklius yra vienodai nepageidautinas augalo vystymuisi.

ors mūsų respublika yra drėg-
mės pertekliaus zonoje, t.y. me-
tinis kritulių kiekis viršija išgaravimą apie 60 proc., tačiau atskirais laikotarpiais, kaip tyčia dažniausiai vegetacijos periodo metu, drėgmės augalams pradeda stigti. Šiais periodais trūkstamą vandenį augalams reikia suteikti dirbtinai, t.y. taikyti drėkinamąją melioraciją. Dėl drėgmės trūkumo iš pradžių augalas nustoja augti, vėliau nuvysta ir galiausiai žūva. Kai vandens pakanka, augalo šaknims netrūksta oro, gerai ištirpsta maisto medžiagos ir augalai jas lengvai įsisavina. Kartu reguliuojama dirvožemio temperatūra, neleidžiama dirvožemiui per daug įkaisti ir greitai atvėsti.

Dirbtinai papildant drėgmės atsargas (drėkinant), drėkinamame plote kinta mikroklimatas. Laistant augalus karštomis vasaros dienomis, galima pažeminti apatinių oro sluoksnių temperatūrą 10oC. Saugant augalus nuo šalnų, drėkinimu galima įveikti -7oC šalnas. Drėkinamoje dirvoje geriau vystosi šaknų sistema, intensyviau augalai aprūpinami vandeniu ir maisto medžiagomis. Padidėja augalų lapų paviršius – intensyviau vyksta asimiliacija.

Drėkinimo metu suaktyvėja anaerobiniai mikroorganizmai, sulėtėja mineralizacija, kaupiasi humusas. Drėkinimas sudaro palankias sąlygas sliekams, todėl pagerėja dirvožemio struktūra. Visi šie veiksniai lemia pastovius ir gausius derlius, todėl drėkinamas žemes reikia tręšti gausiau.

Kokią didelę reikšmę pasaulyje turi drėkinimas, aprūpinant gyventojus maisto žaliavomis, galime spręsti iš to, kad drėkinamų žemių plotas pasaulyje sudaro tik 17 proc. dirbamosios žemės, tuo tarpu agrarinės produkcijos iš jos gaunama 33 proc., o jos vertė sudaro net pusę visos pasaulinės žemės ūkio produkcijos vertės. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, 1978 m. pasaulyje buvo drėkinama 204 mln. ha, 1997 m. – jau 268 mln. ha. Taigi per du dešimtmečius drėkinamų žemių plotas padidėjo net 31 proc. Ne veltui XX šimtmetis dar vadinamas „drėkinimo amžiumi“. Įvertinus vandens išteklius ir žemdirbystei tinkamus žemės plotus, pasaulyje realiai gali būti drėkinama iki 500 mln. ha.

Šiuo metu didžiausius drėkinamos žemės plotus turi valstybės, esančios sausringoje zonoje: Indija (57 mln. ha), Kinija (51,8 mln. ha), JAV (21,4 mln. ha), Pakistanas (17,7 mln. ha). Drėgmės pertekliaus zonoje esančių mūsų kaimyninių šalių patirtis rodo, kad drėkinimo reikia ir šioje zonoje. Danijoje, kur ariamos žemės plotas tik šiek tiek didesnis negu Lietuvoje, drėkinimo sistemos įrengtos 476 tūkst. ha arba 19,3 proc. visų arimų. Nemažus drėkinamų žemių plotus turi ir Vokietija (475 tūkst. ha), Švedija (115 tūkst. ha), Lenkija (100 tūkst. ha), Suomija (64 tūkst. ha). Sausringoje zonoje drėkinami beveik visi žemės ūkio augalai, o drėgmės pertekliaus zonoje pelningiausia drėkinti daržoves, ganyklas, sodus ir techninius augalus.

Lietuvoje perspektyviausia drėkinti daržoves. Drėkinamų daržovių derlius padidėja 60-95 proc., o jų prekinė išvaizda būna geresnė. Daržoves, ypač turinčias seklią šaknų sistemą, drėkinti verta ir šlapių metų sausaisiais periodais.

Didžiausią drėkinamų plotų dalį turėtų užimti ilgalaikės ganyklos, nors dėl mažų pieno supirkimo kainų ganyklų drėkinimas kol kas gali būti nerentabilus. Ganyklas laistyti ypač naudinga ūkininkams, turintiems nedidelį ūkį, nes 1 ha drėkinamų ganyklų užtenka 3-4 galvijams ganyti ir šienui paruošti.

Lietuvos sodininkystei plečiant žemaūgių sodų veisimą ir planuojant auginti tik žemūges obelų veisles, drėkinamajai melioracijai atsiveria plati nauja sritis, kuri iki šiol pas mus visiškai netyrinėta. Dėl žemaūgių obelų biologijos ir paviršinės šaknų sistemos be drėkinimo aukšto produktyvumo pasiekti neįmanoma. Vaismedžiai greitai užskursta, nes šaknų sistema tesiekia 0,5 m, o šiame dirvožemio sluoksnyje drėgmės trūkumas jaučiamas ir esant trumpiems sausros laikotarpiams.

Dėl tų pačių priežasčių būtina drėkinti juodųjų serbentų ir braškių plantacijas, kurios jau dabar intensyviai prižiūrimos daugiau kaip 2 000 ha plote.

Dideliuose šalies durpynų plotuose labai perspektyvu auginti kultūrines spanguoles. Nors jos mėgsta drėgmę, tačiau vešliai auga gerai drenuotose dirvose. Kad uogos gerai augtų, gruntinio vandens lygis nuolat turi būti 40-60 cm gylyje. Spanguolei pakanka drėgmės, jei, ranka palietę durpes, aiškiai jausite, kad jos drėgnos, bet ne šlapios. Spanguolyną reikia užlieti: prieš žiemą, norint apsaugoti nuo šalčių; šlapiu būdu nuimant uogas; naikinant kenkėjus; žydėjimo metu, kad šalnos nenušaldytų žiedų; naikinant piktžoles.

Bulvių drėkinimo tyrimai rodo, kad vidutinio ankstyvumo ir vėlyvųjų bulvių drėkinimas mūsų respublikos sąlygomis nėra perspektyvus, nes derliaus priedas yra nedidelis. Vis dėlto drėkinti ansktyvąsias bulves, ypač sausringais metais, apsimoka. Bulvių auginimas traškučių gamybai be drėkinimo iš viso negalimas.

Pastarųjų 75 metų meteorologiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje šlapi ir vidutinio drėgnumo vegetacijos laikotarpiai sudaro 40 proc., o sausi - 20 proc. metų. Daugelį šiame straipsnyje aptartų augalų būtų naudinga drėkinti vidutinio drėgnumo ir sausringais metais, tai sudarytų net 60 proc. visų metų. Jeigu įvertinsime ir tai, kad drėkinti veiksminga ir šlapių metų sausaisiais periodais, tai drėkinimas Lietuvoje turėtų įgyti vis didesnę reikšmę.