Vaismedžių bakterinė degligė aptikta daugiau kaip 40 pasaulio šalių. Nuo to laiko, kai 1957 metais pirmą kartą liga buvo pastebėta Europoje, ji plačiai paplito po visą žemyną.

Nuolat vaismedžių bakterinės degligės židinių randama Albanijoje, Austrijoje, Belgijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Graikijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Makedonijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje.

Vaismedžių bakterinė degligė pirmą kartą buvo pastebėta 1780 m. JAV. Tik po šimto metų buvo atrasta ligos sukėlėja – bakterija Erwinia amylovora (Burrill) Winslow et al.

Fitopatologai degligę traktuoja kaip unikalią, labai svarbią ligą ir skiria jai antrą trečią vietą svarbiausiųjų ligų sąraše. Liga serga erškėtinių (Rosaceae) šeimos, dažniausiai obelinių (Maloideae) pošeimio augalai. Didžiausią ekonominę svarbą turi augalai šeimininkai: kriaušės (Pyrus spp.), obelys (Malus spp.), svarainiai (Cydonia japonica, sin. Chaenomeles japonica), cidonijos (Cydonia spp.), gudobelės (Crataegus spp.), kauleniai (Cotoneaster spp.), dyglainės (Pyracantha spp.), šliandros (Mespilus spp.), šermukšniai (Sorbus spp.), japoninė lokva (Eriobotrya japonica). Pastaruoju metu įvardijami nauji augalai šeimininkai: aronija (Aronia spp.), Photinia davidiana (sin. Stranvaesia davidiana), svarainiai, miltingasis šermukšnis (Sorbus aria). Šiuo metu žinoma daugiau kaip 180 rūšių augalų iš 39 erškėtinių šeimos augalų, kurie yra jautrūs ligos sukėlėjui. Jautriausi patogenui 1-4 metų sodinukai.

Nors bakterijos gyvenimo ciklas dar iki šiol nėra visai aiškus, žinoma, kad bakterija gali gyventi kaip endofitas ar epifitas, keisdamasi metų cikle, priklausomai nuo aplinkos faktorių. Degligės simptomai vystosi sezoniškai, augant ir vystantis augalui šeimininkui. Pirmieji požymiai matomi pavasarį, kai įvyksta pirminis užkrėtimas. Vasarą infekcija išplinta į šakas ir vaisius, galiausiai susiformuoja vėžinės žaizdos. Patogenas būna neaktyvus augalo šeimininko ramybės periodu (žiemą).

Liga per 1–2 metus gali apimti 88–90 proc. sodo. Per kelias dienas augalo šakose infekcija išplinta 15–30 cm ilgiu. Liga plinta, kai pakankamai drėgna (70 proc.). Patogenas dauginasi nuo 15oC iki 32oC temperatūroje. Be to, drėgnas ir šiltas oras skatina greitai vystytis augalo audinius, kurie yra jautriausi infekcijai. Tačiau buvo ligos protrūkio atvejų, kai temperatūra neviršijo 12,7oC žydėjimo metu. Karštu vasaros laikotarpiu liga gali nebeplisti, tačiau vėl atsinaujinti rudenį.

Ligos sukėlėją platina vėjas, lietus, kruša, vabzdžiai (bitės, amarai, vapsvos, musės ir kt.) bei migruojantys paukščiai. Ji gali būti pernešta su sodinamąja ir skiepijimo medžiaga, kartais - su vaisiais bei eksudatu ištepta tara ir pakavimo medžiaga.

Augalas užkrečiamas per žioteles, žiedus, šakelių, stiebų, kamienų žaizdeles, įtrūkimus. Užkratas – visas augalas (išskyrus sėklas), iš žaizdų išsiskyręs eksudatas.

Ligos ciklas

Per žiemą bakterijos išlieka gyvybingos degligės sukeltų vėžinių žaizdų pakraščiuose. Pirminė infekcija prasideda orams atšilus. Per vabzdžius, lietų, krušą bakterijos gali patekti ant žiedų ir sukelti žiedynų degligę. Iš čia infekcija vėl per platintojus patenka ant šakelių – formuojasi vėžinės žaizdos. Jos išskiria eksudatą - lipnų skystį, kuriame gausu bakterijų. Platintojai vėl gali užkrėsti naujus žiedynus, šakeles, kamienus; tai antrinė infekcija. Todėl dažniausiai nukenčia vėliau žydintys vaismedžiai, nes pagausėja ne tik bakterijų, bet ir vabzdžių, ypač amarų, populiacija, atsiranda įvairesnių sąlygų užsikrėsti (lietus, kruša ir kt.). Rudenį susiformavę vėžiai žiemoja, išsaugodami gyvybingas bakterijas. Pavasarį ligos ciklas kartojasi.

Išoriniai ligos požymiai

• Žievė aplink pumpurus pašviesėja, vėliau pumpurus apsupa sidabrinės spalvos žvynuotas bakterijų eksudatas - pražydę žiedai (nebūtinai visame žiedyne) vysta ir žūsta pajuoduodami, tačiau nenukrenta, o lieka ant medžių.
• Lapuose atsiranda nekrotinių dėmių, kurios plinta. Vėliau lapai juoduoja, susisuka, apmiršta, bet nenukrenta.
• Vysta ir žūsta ūgliai, jaunos šakelės, šakos. Iš pradžių ant žievės atsiranda tamsiai žalios ar tamsiai rudos vandeningos dėmės. Pažeista žievė suminkštėja, iš jos pradeda tekėti eksudatas. Skystis būna pilkšvai baltos ar pieno spalvos. Sergant obelims, audiniai gali likti sausi. Kai oras sausas, eksudatas sustingsta, pasidaro gintaro spalvos. Pažeista žievė sutrūkinėja, išryškėja riba tarp sveiko ir pažeisto audinio. Būdingas ligos bruožas – intensyvaus ūglių, metūglių augimo metu jų viršūnė susisuka kabliu (vadinamasis „šeferdo kablys“). Dažnai ūglio viršūnėse pasirodo eksudato lašeliai. Tačiau „kablių“ gali ir nebūti, kai liga prasideda vidurinėje šakos dalyje ir dar nepasiekia viršūnės.
• Kamiene liga paprastai prasideda nuo viršaus ir leidžiasi žemyn per parenchimą. Žievėje, o vėliau ir gilesniuose sluoksniuose, susidaro žaizdos (vėžiai). Kartais žievė, supanti opą, suskyla. Tik dvejų metų medienoje galima pamatyti ligos sukeltus pakitimus. Pjūvyje opos audiniai atrodo rausvai rudi ar oranžiniai (spalva priklauso nuo pažeisto augalo rūšies ir net veislės), o pažeisti indai tampa panašūs į marmurinį piešinį.
• Dažniausiai pažeidžiami nesubrendę vaisiai. Ant jų atsiranda vandeningos žalios, o vėliau rausvai rudos, dėmės. Iš tokių vaisių išsiskiria lašelinis eksudatas. Vaisiai pasidaro rudi iki juodumo, mumizuojasi, bet nenukrenta. Parudavusias ar net pajuodusias kriaušių dėmes juosia tamsiai žalias žiedas, o obuolių – rausvas. Pažeisto vaisiaus nešlapiuojančiose vietose susidaro daugybė paviršinių į siūlus ar apvijas panašių bakterinių darinių.
• Serga poskiepiai, šaknys. Požymiai kaip ir stiebo (kamieno) degligės: nuėmus įtrūkusią žievę, matosi būdingas medienos spalvos pakitimas.

Nuo 1998 m. Lietuvoje kasmet vykdytas degligės monitoringas. Inspektuoti sodai, medelynai, kolektyviniai sodai, apsauginės juostos, grupėmis ar pavieniui augantys augalai šeimininkai. Kasmet vidutiniškai patikrinta po 3 869 ha, kuriuose auga potencialūs augalai šeimininkai. Visi tyrimai liudijo, kad bakterijos šiuo metu Lietuvoje neaptikta. Tai leido kreiptis į Europos Sąjungos Komisiją su prašymu, kad Lietuva būtų pripažinta nuo šios bakterijos apsaugota zona. 2003 m. Lietuva yra įtraukta į apsaugotų zonų sąrašą.

Kaip išvengti ligos

Svarbiausia kuo anksčiau sezono metu nustatyti ir identifikuoti ligos sukėlėją E.amylovora. Aptikus ligos židinį ir juos sunaikinus, ligą galima sustabdyti. Kiekvienas, kuris augina erškėtinių šeimos augalus

(nesvarbu, tai medelynas, sodas ar vienintelis dekoratyvus augalas kieme), turi nuolat juos stebėti. Kilus įtarimui, nedelsiant skambinkite į regiono augalų apsaugos ir karantino punktą.

Verslininkai, importuojantys sodinukus ir dekoratyvinius augalus, privalo turėti fitosanitarinį sertifikatą, inspektoriai turi atlikti fitosanitarinę įvežamų augalų apžiūrą.

Agrotechnikos priemonės

• Vaismedžių sodų vietos parinkimas ir priežiūra: geras drenažas; apsauga nuo vabzdžių, nes 60 proc. vaisių užkrečiami per žaizdeles, kurias padaro vabzdžiai; naikinti medžių ataugas ir šaknų atžalas, šalinti vėžines žaizdas; negenėti pernelyg smarkiai; nuolat stebėti sodą žydėjimo metu, anksti vasarą ir rudeniop.
• Medžių parinkimas ir mityba, dirvožemio priežiūra: parinkti atsparias ligoms veisles, poskiepius, įskiepius; atlikti lapų analizę, kad būtų pasiektas būtinas medžiams N-P-K balansas; nepertręšti azoto trąšomis; palaikyti tinkamą kalio kiekį dirvoje; palaikyti dirvos pH 5,5–6,5; vengti viršutinio laistymo, geriau naudoti lašelinį laistymą.

Cheminės priemonės

Augalus po genėjimo patartina apdoroti Bordo tirpalu plius 1 proc. aliejaus, žydėjimo metu nenaudoti insekticidų, bet parengti jų naudojimo programą ypač nuo siurbiančiųjų vabzdžių vaisių augimo metu, po krušos nupurkšti per 24 valandas.

Pirmosios cheminės medžiagos panaudotos degligės kontrolei buvo vario fungicidai: vario hidroksidas ir vario sulfatas. Italijoje naudojamas vario oksichloratas 50 g/100 l koncentracijos. Tyrimai Bolonijos universiteto eksperimentiniuose soduose parodė, kad ši medžiaga padaro mažiausią žalą lapų ir vaisių išvaizdai, nes vario preparatai palieka rudus taškelius ant vaisių ir pablogina prekinę išvaizdą (ypač Cu hidroksidas turi fitotoksinį efektą aukštoje aplinkos temperatūroje).

Visos minėtos priemonės veikia ne tiek ligą, kiek augalą, sudaro sąlygas jam geriausiai vystytis. Svarbiausia priemonė kontroliuoti ligą – nuolat inspektuoti medelynus ir sodus.

Naujausią informaciją apie bakterinės degligės tyrimus pasaulyje skaitykite www.manoukis.lt