Striūkų kaime (Pakruojo r.) įsikūrusio Gedimino Ališausko ūkis per pastaruosius trejus metus padidėjo beveik dvigubai – nuo 600 ha iki kone 1 000 ha. Tokiam plotui apdirbti ūkininkas turi ne tik gerai organizuoti darbus, bet ir turėti modernią techniką. Be to, ir ateities planai - dar plėstis - į našias mašinas verčia investuoti iš anksto.

Pakruojiškio G.Ališausko savarankiško ūkininkavimo stažas jau beveik 15 metų. Iki tol jis dirbo keliuose kolūkiuose inžinieriumi mechaniku. „Atgavęs protėvių žemę buvau kupinas entuziazmo ir ryžto tvarkytis senelio žemėje taip, kaip pats norėjau“, - prisiminė G.Ališauskas, prisipažindamas, kad to entuziazmo jam dabar labai trūksta. Ūkininkavimo pradžioje „naujai iškepto“ ūkininko valdos tesiekė 36 ha, o šiandien jo ūkis – didžiausiųjų Pakruojo rajono ūkių dešimtuke.

Deja, ūkininkavimo sąlygos tuomet ir dabar labai skiriasi. Nepaisant atsiradusios galimybės įsigyti našių mašinų ir ūkininkauti šiuolaikiškai, viena iš opiausių šiandienos problemų – ne užauginti, o parduoti produkciją tokia kaina, kiek ji verta. „Jei iš pradžių dar likdavo litas kitas, tai dabar kiekvienas tik ir ieško progų sumokėti kuo mažiau arba nulupti nuo mūsų kuo daugiau“, - piktinosi tokia neteisybe ūkininkas.

Augalininkystės ūkis

Didžiausią plotą G.Ališausko ūkyje užima žieminiai kviečiai, taip pat auginami rapsai, žirniai. Prieš trejus metus jo ūkyje galėjai pamatyti Vokietijos landrasų veislės kiaulių, tačiau, išplėtus ūkį, visko aprėpti tapo nebeįmanoma. „Dabar auginame tik tiek kiaulių, kiek reikia saviems poreikiams. Be to, supratau, kad visko žinoti negali. Geriau specializuotis ir verstis tuo, ką geriausiai išmanai“, - apsisprendimą verstis tik augalininkyste motyvavo G.Ališauskas.

Kad grūdai būtų geresnės kokybės, prieš trejus metus jis įsigijo suomišką džiovyklą Mepu RCW-300. Investicija buvo tikrai sėkminga, nes dar nebuvo vasaros, kad grūdų nereikėtų džiovinti. Taigi ir pajamos gaunamos didesnės, nes jo apskaičiavimais, dėl neišdžiovintų grūdų ūkininkas kasmet patirdavo apie 30 tūkst. Lt nuostolį.

Pasak G.Ališausko, pastaraisiais metais Lietuvos grūdų rinkoje kartojasi paradoksali situacija: rudenį už juos mokama daugiau negu pavasarį. „Juk grūdų saugojimas kainuoja“, - stebėjosi jis.

Moderni technika – už priimtiną kainą

Augalininkystės ūkio modernizacija investicijomis į grūdų džiovyklą nesibaigė. Praėjusiais metais sėkmingai įgyvendintas SAPARD programos projektas. Už ES paramą (kompensuota 45 proc. išlaidų) ir banko paskolą G.Ališauskas įsigijo beveik visą ūkiui reikalingą techniką: kombainą Sampo Rosenlew 3085 TS, 24 m pločio purkštuvą Berthoud, 200 AG traktorių Valtra 8950 HiTech, tiesioginės sėjos sėjamąją Gaspardo Gigante 600 ir trąšų barstytuvą Bogballe. Iš viso į techniką investuota 900 tūkst. litų. „Labai praverstų ir krautuvas, dar vienas kombainas“, - prasitarė G.Ališauskas. Jo sūnus - taip pat Gediminas - Lietuvos žemės ūkio universiteto studentas tėvui pritarė ir dar pridūrė, kad javapjūtė būtų spartesnė, jei derlių iš laukų išvežtų speciali grūdus perkraunanti priekaba. Visas vasaras jis praleidžia tėvo ūkyje, o laisvu nuo studijų laiku dar dirba UAB „Rovaltra“.

Kokią techniką rinktis, ginčų nebuvo: ir sūnus, ir tėvas sutarė, kad mašinos turi būti našios ir nebrangios. „Ne tai, kad aš dirbu minėtoje bendrovėje, o mašinų techninės galimybės, patikimumas ir kaina lėmė mūsų pasirinkimą“, - užbėgdamas už akių į klausimą atsakė jaunesnysis Gediminas. Nors daugiausia darbų nudirba tėvas, tačiau praėjusią vasarą naujuoju kombainu javus dorojo sūnus. „Nuo senųjų kombainų Jenisej ir Don naujasis kombainas skiriasi kaip diena nuo nakties. Skirtumas labai didelis: paprastesnis valdymas, geresnė pjaunamosios apžvalga, didesnis važiavimo greitis. Šiaudai paskleidžiami labai tolygiai: pasižiūrėjus į lauką galėjai pasakyti kur kuris kūlė“, - įspūdžiais dalijosi ūkininko sūnus. Per dieną naujuoju kombainu nukuldavo apie 30 ha javų, tačiau, pasak jaunesniojo Gedimino, rusiškųjų „senelių“ atsisakyti dar neketinama: dažnai orai javapjūtei būna nepalankūs, tad išsigiedrijus kiekviena mašina, nors ir sena, praverčia.

Pastangos paramai gauti kainavo daug nervų

Naująja technika ir sūnus, ir tėvas labai patenkinti, tačiau kančios kelių ir bemiegių naktų, kol sutvarkė reikiamus dokumentus ir parengė verslo planą, vyresnysis G.Ališauskas prisiminti nenori. Net siūlymus teikti antrą paraišką ES paramai gauti atidėjo vėlesniam laikui. „Reikia atsigauti, tada vėl bandysime. Juolab, kad dabar viskas žinoma ir tas popierizmas jau ne toks atgrasus“, - galimybės gauti ES struktūrinių fondų paramos jis neatsisako.

Daugiausia rūpesčių kilo dėl turto registracijos, žemės dokumentų sutvarkymo, nes iš viso žemės ploto – tik penktadalis nuosavos. „Buvo ir daugiau, dabar regis, smulkmenų, kurios tikrai gadino gyvenimą. O su žemės nuomotojais susitarėme gana lengvai: dauguma sutarčių – ilgalaikės“, - prisiminė G.Ališauskas. Vargo buvo ir su banko paskola. Pateikus reikiamus dokumentus, vienas bankas suteikti paskolą delsė, tuomet ūkininkas pradėjo ieškoti kitų paskolos teikėjų. „Jau buvau beatsiimąs paraišką paskolai gauti, kai bankininkai persigalvojo ir galiausiai ją suteikė už gana nedideles palūkanas“, - pasakojo pakruojiškis.

Artėjančios narystės ES ir būsimų reikalavimų jis sakosi nebijąs, nes jau dabar tvarkoma buhalterinė apskaita, deklaruojami pasėliai ir pildomi kiti reikalingi dokumentai.

Tik dalis žemės – neariama

Iš viso žemės ploto tinkamų laukų neariamajai žemdirbystei labai nedaug. Ališauskai pernai pirmą kartą į neartą dirvą pasėjo žieminius rapsus. „Kol kas neturime diskinių akėčių, be to, ir ne visi laukai sukultūrinti. Taigi dar ariame, o sėjame su ražienine sėjamąja“, - sakė jaunesnysis Ališauskas, bet neabejojo, kad tokių pasėlių tik daugės. Sėti į neartą dirvą didelių kliūčių nėra – 6 m pločio itališka sėjamoji gerai sėja ir į artą, ir į neartą dirvą.

Ateities planų niekam neišduoda

Pasak G.Ališausko, ūkis kuriamas tik tam, kad kas nors jį perimtų, tačiau, kaip pasisuks sūnaus gyvenimas, jis nesiryžta spėlioti. „Mano senelis taip pat planavo ūkį perleisti savo sūnui – mano tėvui, tačiau tik aš čia įsikūriau. Seneliai po karo gavo 40 ha žemės, kuri ir buvo vienintelė tremties į Sibirą priežastis. Galbūt dėl to, aš iš pradžių pasiėmiau tik 36 ha“, - sakė ūkininkas.

Apie ateities planus jis taip pat daug nekalba, aiškindamas tikįs prietarais. Jau ne kartą pasimokė, kad jei tik prasitardavo, kokios mintys galvoje sukas, įgyvendinti sumanymų nepavykdavo. „Niekam nieko nesakau, bet tai dar nereiškia, kad jokių planų nekuriu“, - paslaptingai pokalbį baigė G.Ališauskas vyresnysis.