Dar neseniai milijonai mažų augintojų iš įvairių auginimo regionų pristatydavo savo produkciją šimtams tūkstančių didmenininkų ir mažmenininkų, kurie per daug nediktuodami reikalavimų veislėms, patiekdavo obuolius vartotojams. Asortimentas buvo platus, atitinkantis bet kokius pirkėjo norus. Dabar padėtis pasikeitė.

Prekybos tinklų diktatas

Įsigalėjus stambiems prekybos tinklams, tarptautinėms bendrovėms, padėtis rinkoje drastiškai pasikeitė. Kam apsunkinti save pardavinėjant keliasdešimt veislių, jei galima apriboti jų kiekį iki 4-6? Kam siūlyti įvairaus tipo veisles, kurios ant prekystalio neišsilaiko nė mėnesio, nepakenčia ilgesnių pervežimų, perkrovimų ar nuo sumušimo pajuoduoja? Prekybai tai nepatogu. Pirkėjo norai tampa nesvarbūs, nes jis pasirinkti praktiškai negali. Jau valgome „guminius“ pomidorus, be skonio, be kvapo, sunkiai pjaustomus, tai kodėl panašios taktikos nepritaikyti obuoliams? Idealus obuolys – išvaizdus, ilgai nekeičiantis savo išorinių savybių net netinkamomis sąlygomis laikomas ant prekystalio ir atsparus kaip bulvė. Gal ir skonis taip pat gali būti kaip bulvės?

Svertų diktuoti savo politiką supermarketai turi – dėl milžiniškų pirkimo apimčių jie visada sugebės gauti obuolių pigiau, palaikyti mažesnę pardavimo kainą ir taip pritraukti pirkėją. Tokių prekybos tinklų nedomina nei smulkus augintojas, nei smulkus didmenininkas – jiems reikalingi tiekėjai, sugebantys aprūpinti šimtus jų parduotuvių ištisus metus. Ir pateikti būtent tų veislių obuolius, supakuotus būtent pagal jų reikalavimus.

Teko matyti „Tesco“ prekybos tinklui ruošiamus vaisius – net vaiskočiai privalėjo būti nukreipti į tą pačią pusę, jau nekalbant apie idealiai tą patį dydį ir vienodą nusispalvinimo intensyvumą. Kai kurie Lietuvos sodininkai dar diskutuoja apie per griežtus privalomuosius kokybės reikalavimus, paruoštus pagal ES nuostatas ir jau patvirtintus Lietuvoje. Tačiau užsienio didžiųjų prekybos tinklų reikalavimai yra daug kartų griežtesni.

Augintojų perspektyvos

Keičiantis prekybos sąlygoms, problemų ir diskusijų kyla įvairių. Ar dar labiau susiaurės veislių ratas? Ar obuolių auginimas persikels tik į pačias palankiausias pasaulyje vietas? Kokia ateitis laukia tų obuolių veislių, kurių tinkamai kokybei pasiekti yra palankesnis vėsesnis klimatas? Ar smulkus augintojas išvis sužlugs ir turės nutraukti savo verslą?

Europos Sąjungoje, kur vyrauja smulkesni sodininkystės ūkiai, sodininkai yra skatinami jungtis į gamintojų organizacijas (GO). Tik tokie junginiai gali dalyvauti finansuojamose programose ir iš ES gauti paramą savo verslui. Kooperavimosi nauda neginčijama – koordinuojant tarp GO narių vaisių auginimą, paruošti ir pateikti prekybai dideles partijas vienarūšės produkcijos ir taip išlikti rinkoje. Jei dar prieš keletą metų toje pačioje Europoje buvo teigiama, kad sodininkystės ūkis, auginantis 500–1 000 t obuolių, gali išlikti savarankiškas ir įdomus partneris rinkoje, tai dabar pageidaujama tiekėjų, galinčių pasiūlyti ne mažiau 10 000-20 000 t per metus. Tokios apimtys jokiam pavieniam sodininkui nepasiekiamos.

Pasikeitusios rinkos sąlygos nulėmė, kad pagrindiniame Europos obuolių auginimo regione – Pietų Tirolyje, kur kasmet priskinama per 1 mln. t obuolių ir kur vidutinis sodo plotas yra tik 3 ha, vaisių prekyba organizuota per 8 kooperatyvus, kurių narių skaičius siekia iki kelių šimtų. Augintojų uždavinys paprastas – išauginti reikalavimus atitinkančius obuolius ir priduoti juos į sandėlį. Laikymas, rūšiavimas, pakavimas ir pardavimas jau nebe augintojų rūpestis. Panašiai veikia ir kitų ES šalių augintojai: Pietų Švedijoje tėra viena gamintojų organizacija, visus Austrijos sodininkus jungia 4 kooperatyvai, Olandijoje sodininkai buriasi apie aukcionus, stiprios organizacijos veikia Ispanijoje, Belgijoje ir kitose ES bei pasaulio šalyse.

Kai kurios gamintojų organizacijos, norėdamos nuolat tiekti produkciją savo prekybiniams partneriams, parduoda ne tik savo išaugintus obuolius, bet ir importuojamą produkciją. Vienas iš tokių pavyzdžių - garsus augintojų susivienijimas Didžiojoje Britanijoje „Eastern packers“, turintis milžiniškas saugyklas, moderniausias rūšiavimo linijas, vežantis vaisius iš viso pasaulio ir pakuojantis juos pagal supermarketų pageidavimus.

Kitos realizacijos galimybės

Iki kokio lygio (garantuojant produkcijos kokybę ir vienodumą, išlaikant tuos pačius technologinius procesus) gali stambėti augintojų organizacijos? Ar įmanoma sodininkams pavyti prekybos tinklų plėtrą ir išlikti lygiaverčiais prekybos partneriais? Iš dalies taip, nes jau egzistuoja vaisių tiekėjų organizacijos, jungiančios ne vieną šalį, tokios kaip „Chiquita“ ar „Dole“, deja, tiekiančios visam pasauliui ne obuolius. Taip pat yra stiprių nacionalinių organizacijų – Pietų Afrikos „Unifruco“, Naujosios Zelandijos ENZA ir kitų. Tačiau ar jos išliks svarbios tik savo šalies viduje, ar sugebės sustiprinti savo įtaką pasaulinėje rinkoje, dar labai diskutuotinas klausimas.

Todėl daugelio šalių sodininkai ieško alternatyvų supermarketams. Svarstoma apie mažesnes specializuotas parduotuves, kur vaisių asortimentas neapsiribos keliomis veislėmis, kur pirkėjas pagal savo norus galės išsirinkti saldesnį ar rūgštesnį, kietesnį ar minkštesnį, raudoną, geltoną ar dryžuotą obuolį. Apie specializuotas parduotuves svarsto ne tik naujosios Europos šalys, bet ir jos senbuvės bei JAV, kur augintojai daug aštriau susiduria su supermarketų diktatu.

Lenkija vis dar aktyviai propaguoja turgaus ir net pakelės prekybą. Bet toks prekybos būdas gal priimtinesnis mažiesiems sodininkams, auginantiems po kelias ar keliasdešimt tonų. Nebent mūsų augintojai, padedami vyriausybės, sugebėtų pakeisti nusistovėjusią tvarką, ir turguose pardavinėjamus lenkiškus obuolius pakeistų vietoje išauginti. Tokiu atveju turgus tikrai atitiktų savo vardą ir paskirtį bei galėtų būti vienas iš svarbesnių realizacijos šaltinių.

Pokyčiai rinkoje, didėjanti konkurencija, mažėjančios vaisių kainos, verčia ieškoti būdų savikainai sumažinti. Vienas iš jų - prekybos tarpininkų (didmenininkų) eliminavimas. Šis procesas vyksta dviem kryptimis: arba stiprios augintojų organizacijos tiesiogiai dirba su supermarketais, arba didmenininkai „susilieja“ su augintojais ir, turėdami didesnę patirtį, atlieka prekybos operatoriaus funkcijas, dalindamiesi pelną tarpusavyje. Net ir ES yra minčių keisti Vaisių ir daržovių rinkos organizavimo direktyvą, kad ne tik augintojai, bet ir prekybininkai galėtų būti gamintojų grupės nariai.

Klubinės veislės

Kitas būdas išsilaikyti rinkoje susijęs su išskirtinėmis teisėmis į naujas, vadinamąsias „klubines“, veisles. Klubinių veislių savininkai patys pasirenka augintojus, palankiausius tai veislei auginimo regionus, reikalauja laikytis tos pačios technologijos, prižiūri visus auginimo, laikymo, rūšiavimo ir pakavimo procesus. Taip pat griežtai reguliuoja auginimo ir prekybos apimtis. Klubo nariai moka įnašus agresyviai reklamai, veislės įtvirtinimui ir jos palaikymui rinkoje. Idealus modelis, kai klubo narys yra ir prekybos tinklas, kuris gauna išskirtinę teisę pardavinėti tos veislės vaisius. Tokia praktika jau žengia pirmuosius žingsnius – garsėja klubinė veislė Pink Lady, aktyviai šioje veikloje dirba Didžiosios Britanijos, JAV moksliniai bei gamybiniai centrai.

Lietuvos perspektyvos

Kokį kelią rinksis Lietuvos sodininkai, priklausys ir nuo augintojų, ir nuo prekybininkų, ir nuo mokslinių rekomendacijų, ir nuo valstybinės politikos. Lietuvos sodininkystė šiuo metu sparčiai kyla, tačiau, lyginant su daugeliu naujųjų ES šalių sodininkystės būkle, mums dar daug kur reikia pasitempti.