Daugeliui žodis lianos skamba egzotiškai. Daug aiškiau, kai pasakai vijokliai, nors tai ir nėra tikslu. Lianos - tai augalų grupė, kuri turi netvirtą kamieną, todėl joms reikia atramos. Atramos gali būti specialiai padarytos ir pastatytos arba jų funkciją atlieka kiti augalai.

Lianų įvairovė

Žodžiu “vijokliai” išskiriame tik vieną lianų grupę, kuriai būdinga tai, kad kamienas pats sugeba suktis (vyniotis) aplink atramą. Tai vijoklinės lianos (pavyzdžiui, sausmedžiai, kartuolės, smaugikai, mėnuliasėkliai, citrinvyčiai, visterijos).

Tačiau yra daug lianų, kurių kamienai kyla į viršų kitaip. Pavyzdžiui, raganžiedės (vijutrės), raganės aukštyn lipa lapkočiais: ilgi lapkočiai apsiveja plonas atramas (vielos tinklo, plonų lystelių kopėtėlių), o tuo tarpu stiebai kyla ir kyla. Beje, jauni lapkočiai yra jautresni, geriau aptinka vietą, kur galima prisitvirtinti. Ši lianų grupė vadinama lapalipėmis.

Visi puikiai pažįstame vynvytį, vynmedžius, gal kiek mažiau – vytenius. Tačiau turbūt visi matėme, o ir esame patyrę, kaip tvirtai jie laikosi prisitvirtinę prie atramų. Ilgi ūseliai taip stipriai apsivynioja apie bet kokią (geriausiai iki 1–1,5 cm skersmens) atramą, vėliau net sumedėja, kad plikomis rankomis taip paprastai neatplėši. Šią lianų grupę taip ir vadiname – ūseliais į atramas lipančios.

O gebenes ir laipiojančias ortenzijas pažįstate? Žinoma, bet jos tikrai ne vijokliai, tačiau laikomos lianomis, nes, pavyzdžiui, gebenės mūsų krašte palipa iki antro aukšto, o Lenkijoje, kur klimatas daug švelnesnis – užkopia 10 m ir aukščiau. Tuo tarpu ortenzijos net Vilniuje, šiltuose sodo kampeliuose pakyla į 1,5–2,5 m aukštį. Tai orinės šaknys, kurių viršūnėlės pavirtusios siurbtukais, ūgliui augant prisisiurbia prie sienos ar medžio kamieno ir iškelia augalą į tam tikrą aukštį. Šiai laipiojančių ir prisitvirtinančių prie atramų orinėmis šaknimis lianų grupei priklauso stambiažiedė ląstūnė, triskiautis vynvytis ir penkialapio vynvyčio Engelmano varietetas. Pastebėta, kad minėtieji augalai gausiau orinių šaknų išleidžia, esant šiltam ir drėgnam orui. Kai toks ūglis nusvyra žemyn, jis kaipmat įsišaknija.

Tai kaip su tomis “vijoklinėmis” rožėmis? Nėra tokių, nes jos tikrai nesivynioja. Reikėtų jas vadinti besiremiančiomis (gulančiomis) lianomis, nes augantys ūgliai remiasi į tvoreles, kitus augalus, gula ant jų, užsikabina aštriais dygliais ar šiurkščiais plaukeliais. Šiuos augalus reikia nuolat nukreipti norima linkme. To nepadarę, turėsime tikrą chaoso pavyzdį.

Tarp lianų yra ir tokių, kurios turi kelis tvirtinimosi prie atramos būdus. Štai liaunašakis smaugikas (Celastrus flagellaris) gali pats vyniotis apie atramą (vijoklis), gali kilti aukštyn, remdamasis žemyn užlenktais aštriais dyglių pavidalo pumpurų žvyneliais arba orinėmis šaknimis.

Kodėl apie visa tai kalbėjome? Ogi todėl, kad žinodami, kaip augalas tvirtinasi prie atramos, galime teisingai pasirinkti vienu atveju atramą, kitu – patį augalą. Pavyzdžiui, didžialapė kartuolė (tikras vijoklis) gali pakilti iki 10 m ir aukščiau, šitaip demonstruodama visą savo grožį ir galybę. Jeigu ją pasodinsime prie 2 m aukščio tvoros, turėsime tikrai gražią tvorą, bet augalo galimybės nebus išnaudotos, visas grožis neatskleistas. Arba prie kokio nors kuolo pasodinę vijutrę vargstame: rišame ir rišame virvelėmis augalą, o jis vis drimba, grožio nėra. Ir nebus, nes jai geriausia atrama – tinklo tvora arba specialiai padarytos kopėtėlės iš siaurų lystelių ar specialios joms skirtos plastmasinės tvorelės. Ir augalui gera, ir pažiūrėti gražu.

Lianos ir šalčiai

Vilniaus universiteto botaniko sodo kolekcijoje auginamos lianos nuo šalčių nedengiamos nei eglišakėmis, nei agroplėvele. Vieninteles margalapes aktinidijas ir jų veisles apdengiame eglišakėmis, kad apsaugotume, bet ne nuo šalčio, o nuo kiškių, kurie labai mėgsta apgraužti aktinidijų šakeles.

Kadangi kolekcijoje turime apie 150 taksonų lianų, būtų neįmanoma viską apdengti. Be to, stengiamės atrinkti būtent ištvermingas rūšis, kad sodininkai turėtų mažiau vargo jas augindami. Lietuvoje žiemos labai skirtingos. Štai žiema palyginti šilta, o augalai peržiemoja blogai. Ir atvirkščiai: itin šaltą žiemą (2002-2003 m.) kolekcijos augalai peržiemojo puikiai, apšalusieji gerai atžėlė, gausiai žydėjo ir derėjo. Vadinasi, ne žiemos šalčiai turi lemiamą reikšmę, o kritulių kiekis rudenį, sniego dangos storis, temperatūros svyravimai per žiemą ir ypač žiemos pabaigoje bei dideli paros temperatūros svyravimai prasidėjus vegetacijai (pavasarinės šalnos).

Be abejo, žiemojimui įtakos turi ir augalų prigimtis. Štai rūšys, kurių tėvynė yra Rytų Azija, pavasarį prabunda pirmosios. Anksčiau už kitų kraštų rūšis sukrauna žiedus, bet dažniau už kitas nukenčia nuo pavasarinių šalnų, jei žiedai sukraunami ant pernykščių ūglių (aktinidijos, citrinvytis). Bet kai žiedus sukrauna ant tų metų ūglių (tangutinė, džungarinė, rytinė raganės), tokios šalnos visai nebaisios, nes žydėti pradeda tik vasaros viduryje, o baigia vėlai rudenį, šalčiams prasidėjus. Dar vienas pavyzdys: praėjusį rudenį, rugsėjo viduryje pirmą kartą pražydo dar viena Rytų Azijos raganė (lietuviško vardo kol kas neturinti) C. terniflora. Per visą vasarą atrodžiusi kaip pelenė, ji virto tikra kolekcijos karalaite, kurios akinamai balti, stambūs žiedai šviečia iš tolo. Akivaizdu, kad sėklų nesubrandins, nes maža šilumos.

Per daug jaudintis dėl apšalimų nereikėtų. Žinoma, pavasarį negyvas augalo dalis reikia pašalinti. Bet lianas ir šiaip būtina genėti, t.y. patrumpinti kamienus, nukirpti per ilgas šakas, kad atrodytų tvarkingai ir dėl intensyvaus augimo susidarę tankumynai netaptų grybinių ligų židiniais.

Iš visų lianų tipo augalų per 27 darbo metus VU Botanikos sodo klimato sąlygomis nepavyko išauginti tik stambiažiedės ląstūnės (Campsis radicans) ir visterijų (Wisteria). Pirmoji kiek užauga per sezoną, tiek ir nušąla, visterijos, nors ir pakyla beveik į 3 m aukštį, retai kada išgyvena per žiemą, niekada nežydėjo. Nors beveik neabejoju, kad tame pačiame Vilniuje, kokiame nors šiltame sodo kampelyje šie augalai sėkmingai auginami. Jautresnėms rūšims auginti tinkama vakarinė, vidurio ir pietinė Lietuvos dalys.