Pastaruoju metu labai išplitusius niežus sukelia kiaulių odoje parazituojančios erkės.

Sarkoptozė

Niežai yra invazinė, sukelianti odos uždegimą lėtinė liga. Sergančioms kiaulėms stipriai niežti odą, mažėja jų priesvoriai. Kiaulių niežus dažniausiai sukelia Sarcoptidae šeimos niežų erkės Sarcoptes scabiei. Dažniausiai jos pažeidžia kiaulių ir šernų ausis, kuilių sėklides, iš kur išplinta į kitas kūno vietas. Nuo niežuotų paršavedžių žindymo metu užsikrečia ir paršeliai.

Niežų erkes gali išplatinti pelės, žiurkės ir gyvulių prižiūrėtojai per priežiūros daiktus. Liga greitai išplinta, jei kiaulidėse blogos zoohigieninės sąlygos, o gyvuliai šeriami nevisaverčiais pašarais.

Dažniausiai niežais serga 2-5 mėn. amžiaus paršai. Liga labiausiai plinta rudens - žiemos periodu. Tačiau dėl blogų zoohigieninių sąlygų niežai gali paplisti ir vasarą. Liga ypač dažna drėgnuose, nešvariuose tvartuose. Niežais daugiausia serga kiaulės su tankesniais šeriais. Minkštesnėje odoje niežų erkės dauginasi greičiau ir pažeidžia didesnius odos plotus. Todėl paprastai ir užsikrečia jaunesni paršai, o suaugusios kiaulės užkratą platina. Nuo sergančių kiaulių niežais gali užsikrėsti žmonės ir kiti gyvūnai. Nustatyta, kad iš 1-2 mėn. amžiaus paršų vidutiniškai serga 59 proc., 3-5 mėn. – 35 proc., 6-12 mėn. – 10 proc., 1-2 metų kiaulių – 5 proc., o vyresnio amžiaus kiaulių tik apie 3 proc.

Sukėlėjas ir jo vystymasis

Sarcoptes erkių patinėliai būna apie 0,2 mm, o patelės - 0,45 mm ilgio. Jų kūnas ovalus, vėžlio formos, padengtas plona chitinine plėvele. Priekinėje kūno dalyje yra trumpas, storas, pailgos formos snukelis. Dvi poros priekinių kojų išlindusios už kūno kontūrų, o 2 poros užpakalinių kojų paslėptos ir matomos tik iš pilvo pusės. Tai būdingas Sarcoptes erkių požymis.

Parazituodamos apsivaisinusios niežų erkių patelės kiaulių odos epidermyje išgremžia urvelius, kuriuose padeda 40-60 kiaušinėlių. Iš jų per 3-4 dienas išsirita lervos. Vėliau iš pastarųjų susiformuoja protonimfos, po to - teleonimfos, o iš jų išauga subrendusios erkės. Visas Sarcoptes erkių vystymosi ciklas trunka 15-19 parų. Kiaulių odoje jos parazituoja 40-50 dienų.

Kiaulių sarkoptozė paplitusi visame pasaulyje. Šia liga gali būti užsikrėtusių šernų, lapių ir usūrinių šunų. Nuo minėtų gyvūnų gali užsikrėsti ir žmonės.

Patogenezė

Sarcoptes niežų erkės, prasigremždamos į kiaulių odos epidermį ir jame darydamos urvelius, suerzina nervų galūnes, sukelia odos uždegimą ir niežėjimą. Pažeistose vietose susidaro mažos raudonos papilės, oda apie akis, snukį, kelius parausta. Besikasydamos kiaulės pažeidžia odą, atsiranda maži rudi šašeliai ir, patekus į tokias vietas antrinei infekcijai, išsivysto pūlinis odos uždegimas. Dėl pažeistų prakaito ir riebalinių liaukų sutrinka odos fiziologinės funkcijos. Erkių apnikta oda sustorėja, pasidaro raukšlėta, nešvari, šašuota. Jei erkės pažeidžia didelius odos plotus, paršai gali nugaišti.

Klinikiniai požymiai

Pirmieji ligos požymiai atsiranda ant galvos nuo užsikrėtimo praėjus 1-2 savaitėms. Iš pradžių oda parausta, tampa karšta. Po kelių dienų uždegiminis procesas plinta nugaros ir šonų link. Kuiliams erkės dažniau pažeidžia ypač ploną sėklidžių odą. Erkėmis užkrėstas vietas kiaulės dažnai kasosi ir nusidrasko iki kraujo. Papilvėje ir kirkšnyse, kur plonesnė oda, atsiranda raudonos spalvos 1-2 cm patinusių dėmių. Sergančios kiaulės būna neramios, blogai ėda, dėl nuolatinio niežėjimo nepailsi, liesėja ir nusilpsta. Jei zoohigieninės sąlygos blogos, jei kiaulės šeriamos nevisaverčiais pašarais ir negydomos, niežai gana greitai išplinta po visą kūno paviršių. Daugiausia nukenčia 2-5 mėn. amžiaus paršai. Vyresnėms kiaulėms būdinga lėtinė niežų eiga, kurios metu jos platina ligos sukėlėjus.

Diagnozavimas

Diagnozė nustatoma, remiantis epizootiniais (užkrečiamos ligos ūkyje ar tam tikroje teritorijoje išplitimo) duomenimis, klinikiniais požymiais ir tiriant odos skutenas mikroskopu. Tyrimams skutenas reikia imti ties pažeistos ir sveikos odos riba, nes tose vietose niežų erkių būna daugiausiai. Imant mėginį skutama taip, kad būtų nuskustas epidermis, kuriame parazituoja Sarcoptes niežų erkės. Tirti taip pat galima ausyse susikaupusią rudą masę (sierą). Diagnozė patvirtinama, kai tiriant mikroskopu randama niežų erkių, lervų, nimfų arba kiaušinėlių. Radus niežų erkių nors pas vieną kiaulę, visa grupė laikoma užkrėsta, ir jai taikomos reikiamos gydymo priemonės. Tačiau kiaulių sarkoptozę reikia atskirti nuo utėlėtumo, demodekozės ir dermatitų.

Niežėjimo nesukelia demodekozė

Demodekozę kiaulėms sukelia erkės Demodex phylloides. Jos parazituoja šerių folikuluose ir riebalinėse odos liaukose, kur dauginasi ir formuoja kolonijas. Būdinga tai, kad demodekozės atveju nepasireiškia niežėjimas. Pirmieji ligos židiniai formuojasi ant kiaulių snukio, kirkšnyse ir papilvėje. Paršeliai dažniausiai užsikrečia nuo sergančių kiaulių žindymo metu. Tokiais atvejais skutenos imamos iš gilesnių odos sluoksnių su krauju ir šerių folikulais. Tiriant tokius mėginius mikroskopu, randamos Demodex erkės.

Niežų gydymas

Efektingiausia gydyti ligos pradžioje, kada pažeisti nedideli odos plotai. Jeigu pažeisti dideli odos plotai, akaricidiniai preparatai naudojami kas savaitę keletą kartų. Gydymui pagal instrukcijas galima naudoti Neostomozan, Neguvon, Sebacil, Butox, Taktic, ivermektino preparatus. Gydymą rekomenduojama kartoti tris kartus su vienos savaitės pertrauka. Sirgusių kiaulių patalpos ir priežiūros daiktai apdorojami akaricidiniais tirpalais po kiekvieno gydymo. Gerinamos laikymo sąlygos ir šėrimas. Nupirktoms kiaulėms turi būti skiriamas karantinas, jos stebimos, tiriamos, ar neužsikrėtusios niežų erkėmis, ir, jei reikia, gydomos.