Garsios Komarų giminės palikuonė Alina Rimševičienė yra paveldėjusi Raguvėlės dvarą, stūksantį prie Juostos upelio, ant Anykščių ir Panevėžio rajonų ribos: abipus Panevėžio – Troškūnų kelio.

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje statyta dvaro sodyba yra vienas raiškiausių klasicizmo ir romantizmo laikotarpio sodybinių ansamblių Lietuvoje, priskiriama etaloninėms paveldo vertybėms.

Kilmė netrukdė karjerai

Iš Ukrainos kilusios Komarų giminės genealoginio medžio šaknys eina nuo XVI amžiaus. Viena Komarų giminės šaka su dvarais nuėjo iki Žemaitijos, o kita liko dabartinės Baltarusijos teritorijoje, Astravo apylinkėse.

Raguvėlės dvaras, XVII amžiuje priklausęs Sokolovskiams, 1698 m. atiteko Ukmergės apskrities kalavijininkui Mikolajui Komarui ir nuo XVIII amžiaus tapo Komarų giminės tėvonija. XX amžiaus pirmoje pusėje dvarą valdė Konstantinas Komaras. Jis mirė 1940 m., kai jo mažajai dukrelei Alinai tebuvo dveji metukai. Tais pačiais metais dvaras buvo nacionalizuotas, jame įkurta žemės ūkio mokykla, kuri po karo buvo pertvarkyta į technikumą. Mažoji Alina iki 12 metų augo nežinodama, kad yra dvarininkaitė. Tik tada, kai mokykloje vaikai pradėjo ją pravardžiuoti „Kamaraičia“, Alina iš mamos išgirdo tikrąją savo istoriją. Nors laikai tokiems žmonėms buvo negailestingi, Alinos šeimos niekas iš kaimynų neįskundė. Mergina baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, vėliau visą dešimtmetį sėkmingai vadovavo tarybiniam ūkiui „Švenčionėlių sodininkystė“.

Gal tik jokiais turtais nenuperkama natūrali vidinė elegancija, ori laikysena, įgimta energija, optimizmas ir neišsenkantis idėjų generavimas išduoda aukštą moters kilmę.

Augina ekologiškus obuolius

Vieni pirmųjų Panevėžio rajone Rimševičių šeima pasiėmė 16,5 ha žemės ir Uliūnuose pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Pirmiausiai pasisodino 2 ha sodo, kurį per dešimtmetį išplėtė iki 9 hektarų.

Obuoliai auginami ekologiškai, sode visiškai nenaudojama cheminių apsaugos priemonių. Nuo ligų ir kenkėjų ginamasi mėlynojo muilo tirpalu ir tabako užpilu (nikotinu). Pastaroji priemonė ypač efektyvi: ne tik apsaugo obuolius, bet ir suteikia vaisiams savotišką nepakartojamą kvapą. Algirdas Rimševičius juokauja, kad dabar žmonos išlaikymas jam atsieina daug pigiau: nebereikia pirkti prancūziškų kvepalų, nes nuo obuolių plaukai ir drabužiai prisigeria nuostabaus aromato.

Senoji sodo dalis sodinta su M106 poskiepiu, medeliai pusiau žemaūgiai. Naujausias sodas užsodintas žemaūgiais, prie vielų rišamais medeliais. Veislės auginamos tokios, kokių pageidauja pirkėjas. Savo obuolių pirkėjus ūkininkai skirsto į tris grupes. Pirmoji - pagyvenę žmonės, kuriems reikia minkštų obuolių, nesvarbu, kokia jų išvaizda ir net koks skonis. Antroji grupė – pageidaujantieji kuo saldesnių vaisių. Ir trečioji – turtingiausiųjų pirkėjų grupė. Jie labai išrankūs, tiksliai žino, ko nori, ir kiekvienas turi savo skonį.

Sodas – tai daugiau atgaiva širdžiai. Pagrindiniai ūkio pinigai uždirbami iš auginamų grūdinių augalų ir grūdų perdirbimo. Iš viso dabar dirba 170 ha nuosavos žemės, dar 35 ha nuomoja iš valstybės ir 50 ha - iš privačių asmenų.

Rimševičių šeima augina ir grynaveislių Holšteinų veislės karvių: septynias melžiamas, dvi telyčias, tris šiųmetes telyčaites. Kaip sako Alina (ir ji nejuokauja), karvės auginamos tik dėl mėšlo, kuriuo tręšiamas ekologinis sodas. Prie pinigų, gaunamų už pieną, reikia dar pridėti, kad tas karves būtų galima išlaikyti. „Visi dabar ragina specializuotis, bet tai nepagrįsta jokiais ekonominiais svertais, - įsitikinusi A.Rimševičienė. – Kai ūkis daugiašakis, mažesnė tikimybė visiškai bankrutuoti. Tarkime, pavasarinės šalnos nušaldo obelų žiedus ir derlius visiškai prarastas. Ką reikėtų daryti, jei vien tik sodininkautume?“

Žirgai – didžioji Rimševičių aistra. „Švenčionėlių sodininkystėje“ buvo įkurta viena geriausių Lietuvoje žirgų ferma, įrengtas didžiausias šalyje hipodromas, kuriame dėl ypatingos penkių sluoksnių suomiškos dangos visi žirgai pagerindavo savo rekordus. Dabar Rimševičiai augina gražuolius grynaveislius Rusų ristūnus.

Dvarą paveldėjo su gyventojais

Raguvėlės dvaras 1992 m. buvo grąžintas Alinai Rimševičienei: iš pradžių tik pastatai, po kelerių metų – ir dalis dvarui priklausiusių žemių. „Mes krovėme pinigus į dvarą ir dabar išsisėmėme, - pripažįsta ponia Alina. – Atvirai kalbant, likome su tuo dvaru pliki ir basi. Dar labai džiaugiamės, kad spėjome stogus uždengti ir dvaro rūmams įstatėme naujus kokybiškus langus“.

Dvaro pastatus, kurių išliko 20, būtina remontuoti. Beje, pastatai atgauti kartu su gyventojais. Beveik visi jie asocialūs. Yrantys kaminai, išdužę langai, sukrypusios durys – dabar jau ne jo gyventojų, o tikrosios dvaro savininkės rūpestis. Šiek tiek lėšų dvarui atstatyti gaunama iš valstybės, bet jų pakanka tik kosmetiniam vieno ar kito pastato remontui. Prieš kelerius metus iš valstybės lėšų buvo restauruotas vienas iš dviejų unikalių svirnų. Tai aštuonbriauniai, aštuonkampiai, labai originalūs statiniai, vieninteliai tokie Baltijos šalyse. Išlikusi ir senoji spirito varykla, ratinė, „oficina“, kalvė, sodininko namas, arklidės, kumetynas, užvažiuojamieji namai, „magazinas“, vandens malūnas, pirtis, Šv.Stepono bažnyčia su dviem varpinėmis, koplyčia-mauzoliejus. Senajame dvaro parke auga per pusšimtį vietinių ir įvežtinių augalų rūšių.

Iš kelių idėjų, kaip atgaivinti dvaro rūmus, Rimševičiai pasirinko vieną - įsteigti juose turizmo kompleksą: su sportiniais žirgais, su sporto mokykla, jaunųjų šeimininkių mokykla. Pro šalį eina geležinkelio siaurukas Panevėžys – Rubikiai, todėl lankytojams pritraukti galvojama įrengti kavinę. Artimiausiu metu bus rengiamas verslo planas turizmo bazei dvare kurti.

Geras duetas

„Mes esame geras duetas: aš nieko nebijau, o Alina visko bijo, todėl dažniausiai randame aukso vidurį“, – šypsosi Algirdas. Artimiausi ūkiški Algirdo planai, gąsdinantys žmoną – auginti morkas. Žinodami, kad morka – pakankamai kaprizinga daržovė, ūkininkai dabar konsultuojasi su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistais ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkais. Pasak ūkininkų, visą darbo procesą – nuo dirvožemio tyrimų iki derliaus realizavimo – pirmiausiai reikia labai gerai apmąstyti, apskaičiuoti ir tik tada imtis veiklos.