23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2003/11
Verslas kaime – alternatyva žemdirbiui
  • Dr. Kęstutis JASKELEVIČIUS LIETUVOS AGRARINĖS EKONOMIKOS INSTITUTAS
  • Mano ūkis

Ekonominės veiklos įvairinimo kaime svarbą ir būtinybę lemia pastaraisiais metais itin sparčiai mažėjantis užimtųjų žemės ūkio versle skaičius. Antai, 1996-2002 m. dirbančiųjų šiame sektoriuje ir jį aptarnaujančiose veiklose dalis, palyginti su visu šalies darbuotojų skaičiumi, sumažėjo nuo 23,1 iki 16,4 proc. (apie 155 tūkst. žmonių).

Kaimo rykštė - nedarbas

Problema nebūtų tokia opi, jeigu žemės ūkyje darbo netekę kaimo gyventojai turėtų alternatyvų pasirinkimą. Deja, dėl ribotų persikvalifikavimo galimybių, sunkiai besiverčiančių smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kaime, menko darbo jėgos mobilumo iš agroverslo išstumti žmonės ilgam netenka darbo ir pagrindinio pajamų šaltinio. Verčiamasi atsitiktiniais uždarbiais, siekiama socialinio pobūdžio kompensacijų. Pajamos ir produkcija iš asmeninių ūkių neužtikrina net minimalaus gyvenimo lygio, o tik varganą egzistavimą.

Darbo biržos duomenimis, per 1999-2002 m. m. kas mėnesį būdavo įregistruojama 7-7,75 tūkst. kaimo bedarbių, 2003 liepos 1 d. jie sudarė beveik pusę visų šalies bedarbių. Ši tendencija nesikeičia. Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, nedarbas kaime 2003 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2002 m. ketvirčiu, išaugo nuo 8 iki 9,4 proc. Ypač grėsmingai didėja jaunimo nedarbas - kaimo vietovėse tarp 15-24 metų amžiaus žmonių šis lygis gali siekti 50-60 proc.

Dirbančiųjų skaičius žemės ūkyje mažės ir ateityje, eurointegracija šį procesą tik paspartins. Vykstant struktūriniams pokyčiams, iš agrarinio sektoriaus bus išstumiami net ir pajėgūs, bet konkurencijos su Vakarų gamintojais neatlaikysiantys ūkininkai. Jau dabar rengiamos socialinės ekonominės programos, skatinsiančios kaimo gyventojų pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos.

Ekonominė žemės ūkio būklė yra tokia, kad artimiausiais metais gali likviduotis iki penktadalio (apie šimtą) šiandien dar leisgyvių žemės ūkio bendrovių. Daugelio bendrovių ir ūkininkų vegetaciją kuriam laikui galėtų pratęsti supaprastintoji ar mišrioji tiesioginių išmokų sistema, pagal kurią ES parama bus skiriama 1 ha ž.ū. naudmenų, tačiau šis kelias nėra perspektyvus.

Kitų šalių patirtis byloja, kad modernizuojant žemės ūkio gamybą, sutaupoma daug rankų darbo. ES valstybėse 2001 m. žemės ūkyje dirbo 4,2 proc. visų dirbančiųjų. Tai pastebima ir šalies ūkiuose, pajėgiančiuose skirti pakankamai investicijų darbams mechanizuoti ir automatizuoti. Kita vertus, iš esmės keisis ir kvalifikacijos reikalavimai, sparčiai mažės nekvalifikuoto darbo poreikis.

Kaimas pokyčiams nepasirengęs

Ar kaimas pasirengęs ar bent jau rengiamas esminiams pokyčiams? Ar esama užimtumo alternatyvų iš žemės ūkio verslo išstumiamiems žmonėms? Be valdžios paramos kaimas nesugeba ir nesugebės sukurti priimtinų alternatyvų.

Pagrindinis, nors ir ne vienintelis kelias padėčiai kaime gerinti – kurti alternatyvius verslus. Iš dalies šią problemą padės išspręsti tradicinių amatų atgaivinimas ir retesnių verslų (tarkime, stručių ar grybų auginimas, vynuoginių sraigių veisimas ir pan.) populiarinimas. Tam tikrą nišą užims ir kaimo turizmas. Taigi remtinos yra visos veiklos, didinančios kaimo žmonių užimtumą. Tačiau esminė alternatyva – sparti smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonės turi energingai žengti į kaimo vietoves, o, kita vertus, kaimo žmonėms turi būti sudaromos patogios susisiekimo sąlygos su mieste įsikūrusiomis įmonėmis. Deja, šio kelio galimybės ribotos. Miestuose, ypač rajonų centruose, apstu savų bedarbių. Kita vertus, miestų darbo rinkoje yra paklausios tik kai kurios profesijos. Antai, iš Pietų ir Rytų Lietuvos traukiniais į Vilnių važiuoja statybininkai, skardininkai, staliai, suvirintojai, metalo apdirbėjai ir pan. Tačiau tai negausus aktyvesnių kaimo žmonių kontingentas. Daugeliui persikvalifikuoti sudėtinga, o ir įsigijus kokią nors specialybę (tarkime, siuvėjos, buhalterio), gauti darbą kaime beveik neįmanoma. Todėl ne vienas kaimo gyventojas darbo biržų duris varsto ištisus mėnesius ir metus, o vėliau numoja ranka ir verčiasi iš laikinų uždarbių.

Kaip skatinti verslą kaime

Apčiuopiamų poslinkių gali atnešti kaime besikuriančios smulkaus ir vidutinio verslo įmonės. Šiuo metu kaimo vietovėse (be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonų bei savivaldybių centrų) yra įregistruota apie 17 tūkst. ne žemės ūkio verslo įmonių. Deja, dauguma jų esminės įtakos užimtumui kaime nedaro. Tai gausios kaimo parduotuvės, kirpyklos, siuvyklos ir kt. paslaugų įmonės, kur paprastai dirba šeimos nariai.

Kaimo lentpjūvės, mėsos ir žuvų perdirbimo, stalių ir nesudėtingų metalo gaminių įmonės, įsikūrusios buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių patalpose, gali būti priskiriamos mikro-įmonėms (iki 10 darbuotojų) arba geriausiu atveju smulkaus (iki 50 darbuotojų) verslo kategorijai. Negausios vidutiniam verslui (daugiau negu 50 darbuotojų) priskiriamos įmonės – tai į sumanias rankas patekę stambiųjų įmonių periferiniai cechai ir filialai. Deja, jų yra vos viena kita.

Neverta nė aiškinti, kodėl verslininkų nevilioja kaimo vietovės. Prasta gamybinė ir socialinė infrastruktūra lemia didesnes investicijas ir einamuosius kaštus. Kiek pigesnė, bet ne itin aukštos kvalifikacijos darbo jėga, reikalauja papildomų kaštų ją perkvalifikuoti.

Situacija nepasikeis, kol kaime nebus sukurtos verslui palankios sąlygos. Reikia lanksčios investicijų skatinimo, lengvatinių mokesčių ir papildomų kaštų kompensavimo sistemos. Verslininkai tik tuomet sužiurs į kaimą, kai plėtoti ten verslą jiems bus naudinga. Kita vertus, valstybė turi daug būdų skatinti naujų darbo vietų kūrimąsi nedarbo paliestuose rajonuose. Vienas iš jų – parengti specialią kaimo verslo plėtros strategiją ir skirti lėšų jai įgyvendinti iš ES struktūrinių fondų.

Reikia turėti galvoje ir dar vieną aplinkybę. Konkurencija su Vakarų partneriais pirmiausia smogs per ne itin pajėgų smulkų ir vidutinį kaimo verslą. Jau dabar aišku, kad užvers duris nemažai maisto produktų gamybos ir kitų veiklos šakų įmonių. Tad reikia ne sustingusios, o lanksčios ir išradingos valstybės investicinės, finansų ir užimtumo politikos, remiančios verslo įmonių kūrimąsi kaime.

Tyrimų rezultatai

Tokias išvadas leidžia padaryti tyrimo, atlikto Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto kartu su Verslo darbdavių konfederacija, rezultatai. Daugelis kaimo vietovėse veikiančių įmonių vadovų per artimiausius metus būtų linkę didinti gamybos ir paslaugų apimtis arba bent išlaikyti esamą lygį. Daugiau kaip 40 proc. verslininkų nurodė, kad veiklą gali tekti nutraukti, keisti jos pobūdį arba mažinti gamybos apimtis.

Nagrinėjant įmonių veiklos kliūtis, kaip rimčiausias verslininkai nurodo savų lėšų trūkumą, didelius mokesčius, sunkumus gauti bankų paskolą. Nemažai įmonių vadovų skundžiasi menka valstybės institucijų parama, plėtojant verslą kaime, kvalifikuotos darbo jėgos stygiumi.

Dauguma verslininkų mano, kad verslo plėtrai kaime svarbiausia būtų valstybės finansinė parama, kreditavimo ir verslo draudimo lengvatos, konsultacijos bei parama, rengiant verslo planus, keliant darbuotojų kvalifikaciją.

Daugelis verslininkų nurodė, kad pirmiausia paramos tikėtųsi iš savivaldybių, taip pat iš Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros, verslo informacijos centrų ir inkubatorių. Padėtis gana paradoksali, nes iki šiol savivaldybės tik epizodiškai tėra įtraukiamos į verslo reikalus (daugiausia tai susiję su sklypų ar pastatų nuoma bei pardavimu), o pasirodo paramos iš jų laukiama labiausiai.

Airijos ir Suomijos patirtis

Reikėtų surasti būdus, kaip savivaldybes ir seniūnijas aktyviau įtraukti į verslo kaime plėtrą. Sektinas būtų Airijos pavyzdys. Šioje valstybėje smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą inicijuoja grafysčių (savivaldybių analogai) verslo tarybos, pradėtos kurti 1993 m.

Šių verslo tarybų tikslas - skatinti vietinį ekonominį aktyvumą, suteikti finansinę ir techninę paramą smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Per septynerius veiklos metus (iki 2000 m.) šios verslo tarybos Airijoje inicijavo apie 14 tūkst. investicinių projektų kaime - buvo sukurta 21,5 tūkst. visiško ir 4,7 tūkst. dalinio užimtumo darbo vietų. Veiklos įvairinimas Airijoje yra skatinamas ir iš ES struktūrinių fondų.

Naudinga ir Suomijos patirtis. Čia ekonominė veikla įvairinama, pasitelkus atskiriems regionams parengtas verslo plėtros programas. Tarkime, atsilikusiuose regionuose skatinamos pramonės ir paslaugų įmonės, Rytinėje Suomijoje – turizmo ir maisto sektorius ir pan. Ekonominės veikos įvairinimas kaime apima ir naujų įmonių steigimą, ir paramą jau veikiančioms įmonėms.

Suomijoje svarbus vaidmuo tenka specialiam kaimo verslo registrui, kuris leidžia matyti visapusišką tokių įmonių vaizdą, laiku reaguoti į tam tikras verslo aplinkos grėsmes, šalinti kliūtis. Į šį kaimo verslo registrą 2000 m. buvo įtraukta 64,6 tūkst. įmonių. Tai beveik trečdalis visų Suomijoje veikiančių įmonių.

Reikalingas postūmis

Verta pagalvoti apie panašų kaimo verslo registrą ir Lietuvoje. Dabar turimi duomenys neatspindi nei kaimo vietovėse veikiančių ūkio subjektų skaičiaus, nei jų veiklos įvairovės.

Verslo plėtros problemomis kaime kiek daugiau imta domėtis tik pastaraisiais metais. Šios srities tyrimus vykdo Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas.

Verslo plėtros problemoms kaime aptarti lapkričio mėn. numatyta surengti mokslinę praktinę konferenciją “Smulkusis ir vidutinis verslas kaime narystės ES išvakarėse”. Jos iniciatoriai – Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Kaimo plėtros skyrius ir Verslo darbdavių konfederacija. Tikimasi, kad konferencijos metu išsakytos mintys ir pasiūlymai rimtai pastūmės kaimo verslą.