

- Dr. Dženė ZABLECKIENĖ LIETUVOS ŽEMDIRBYSTĖS INSTITUTAS
- Mano ūkis
Lietuvoje dalis žemės ūkio produkcijos gamintojų neturi lėšų pelningai naudoti visą savo žemę, todėl daugėja apleistų plotų. Dažniausiai apleidžiama žemė po atsėliuotų javų, kai vis prasčiau dera. Aiškėja dėsningas procesas - verta auginti tik tiek, kiek apsimoka. Žemių naudojimas ima paklusti rinkai, klostosi natūralūs žemės ūkio produkcijos pasiūlos ir paklausos santykiai. Kaip prižiūrėti nenaudojamus plotus?
Daugelyje Europos šalių ir JAV siūloma laikinai nenaudojamas žemes konservuoti, t.y. elementariai prižiūrėti jose įveistus žolynus. Tai ekonomiškai remiama agropolitikos priemonė, naudojama žemės ūkio gamybos - rinkos santykiams balansuoti. Be to, naudojamų bei konservuojamų plotų reguliavimu bandoma sušvelninti su gamybos didėjimu augančius ir socialinius, ir sveikesnės aplinkos išlaikymo sunkumus. Midveste ir Ilinojuje (JAV) pagal trumpalaikes dirvų konservavimo programas sumažinami kaupiamųjų augalų plotai ir milijonai hektarų ariamos žemės apsėjama žolynais.
Švedijoje nenaudojamose žemėse augančias fitocenozes (augalų bendrijas) rekomenduojama šienauti, kad nesiveistų krūmai bei medžiai. Ekstensyviai žemės (ypač pievos bei ganyklos) naudojamos Vokietijoje. Pievos netręšiamos azoto trąšomis ir šienaujamos tik vieną arba du kartus. Nušienauta žolė paliekama kaip mulčias dirvos paviršiuje.
Dalis nenaudojamų žemių Danijoje apželdinama mišku (spygliuočių bei lapuočių), dalis apsėjama daugiametėmis žolėmis, kuriose ganomi galvijai arba avys. Yra tokių plotų, kurie paliekami visiškai nenaudojami, siekiant išsaugoti natūralią augmeniją bei gyvūniją. Pagal bendrą Lietuvos ir Danijos projektą nenaudojamos žemės apželdinamos mišku.
Lietuvoje žemių konservavimo (kol kas – tiesiog paprasčiausio apleidimo) laikas, mastas ir būdas pradėjo formuotis stichiškai. Ilgainiui šis procesas, kaip ir kitose šalyse, gali būti planuojamas. Laukiant palankesnio laiko žemės ūkio gamybai, dalį žemių norom nenorom teks konservuoti. Reikėtų žinoti, kaip mažiausiomis sąnaudomis, kurias ateityje valstybė gal imsis kompensuoti, tokiose žemėse neleisti plisti piktžolėms, užaugti krūmams, išlaikyti ar net padidinti jų našumą. Susiklosčius palankesnėms sąlygoms žemės ūkio produkcijai gaminti, laikinai užkonservuotas žemes gali apsimokėti vėl naudoti, pageidautina be didesnių jų rekultivavimo sąnaudų. Minėtoms žemių konservavimo ir vėlesnės rekultivavimo sąlygoms gerai tinka daugiametės žolės.
LŽI Kaltinėnų bandymų stotyje 1996-2000 metais tirta miežienų konservacija tokiais būdais: pavasarį į miežius įsėta 40 proc. raudonųjų dobilų ir 60 proc. pašarinių motiejukų arba 10 proc. raudonųjų dobilų ir 90 proc. pašarinių motiejukų. Surinkus šiaudus, miežienoje nieko nedaroma; kitų metų pavasarį tiesiog į miežieną įsėjama 10 proc. raudonųjų dobilų ir 90 proc. pašarinių motiejukų. Miežiena lėkščiuojama, akėjama ir įsėjamas anksčiau minėtas žolių mišinys; miežienoje paliekami šiaudai ir nieko nedaroma.
Įrengti du bandymai: I - 1996-1997 m. kalvos viršuje, II - 1997-1998 m. lygumoje. Žolynai konservavimo metais netręšiami, neganomi, sena žolė nedeginama.
Buvo nustatyta piktžolėtumo dinamika, žolyno botaninė sudėtis, sausųjų medžiagų derlius, dirvožemio agrocheminiai pokyčiai.
Laukeliuose, kuriuose buvo įsėtas dobilų ir motiejukų mišinys, žolynas 2 kartus nušienautas pašarui, kituose laukeliuose 1-2 kartus nupjauta žolė paskleista ir palikta supūti.
I bandyme pirmaisiais konservavimo metais įsėtųjų žolių – raudonųjų dobilų (13-18 proc.) ir motiejukų (13-16 proc.) daugiau rasta į miežius įsėtuose laukeliuose. Daug piktžolių (66,0-92,3 proc.) rasta visuose laukeliuose. Iš jų, paprastųjų varpučių buvo 31-72 procentai. Labai šlapias ir šaltas pavasaris palankesnis buvo piktžolėms išplisti. Kitais metais (ypač antraisiais) išryškėjo įsėtųjų žolėmis laukelių pranašumas, palyginti su neįsėtaisiais. Įsėtuose laukeliuose piktžolių kiekis svyravo nuo 16 iki 63 proc. (varpučių 9-35 proc.), o neįsėtuose piktžolių aptikta 33-81 proc. (varpučių 29-70 proc.).
II bandyme nuo pirmųjų konservavimo metų beveik visus trejus metus įsėtieji laukeliai buvo daug mažiau piktžolėti (4-43 proc., varpučių - 2-27 proc.), palyginti su neįsėtaisiais (56-94 proc., varpučių – 38-72 proc.). Senstant žolynams, abiejuose bandymuose piktžolių mažėjo. Jų vietą užėmė pievinės ir pelkinės miglės, raudonieji eraičinai, pieviniai pelėžirniai ir kitos pievų žolės.
Sausųjų medžiagų I bandyme vidutiniškai per ketverius metus surinkta 3,91-4,00 t/ha, II bandyme per trejus metus – 2,54-3,04 t/ha.
Pagerėjo dirvos agrocheminės savybės, ypač humuso kiekis. Prieš bandymų įrengimą humuso dirvoje nustatyta 2,0-2,1 proc., po trejų konservacijos metų humuso padidėjo nuo 2,85 iki 3,15 procento.
Gauti duomenys rodo, kad nenaudojamų miežienų konservavimas daugiametėmis žolėmis turi privalumų. Labai svarbu jau vien tai, kad sumažėja piktžolių, ypač paprastųjų varpučių.
Atlikti ekonominiai skaičiavimai parodė, kad konservuojant miežienas žolėmis, daugiausia lėšų (322 Lt/ha) išleista, kai miežiena lėkščiuojama, akėjama ir įsėjamas 90 proc. varpinių ir 10 proc. ankštinių žolių mišinys. Kitiems konservavimo būdams išlaidų dydis svyravo nuo 0 iki 257 Lt/ha.
Rekultivuojant žemes, didesnių išlaidų prireiktų piktžolėtesnėse žemėse. Čia tektų naudoti herbicidus. Tokiu atveju javais apsėti 1 ha kainuotų apie 931 Lt, be herbicidų – 531 Lt.
Šiandien ne visi ūkininkai tai gali įgyvendinti. Bet apsvarstyti tokius žemės naudojimo būdus verta.