- Algimantas BAGDONAVIČIUS
- Mano ūkis
Mikotoksinai – pelėsinių grybelių medžiagų apykaitos produktas, galintis užnuodyti žmonių maistą ir gyvūnų pašarus.
Mikotoksinai yra labai atsparūs aplinkos veiksniams. Kai kurie mikotoksinai suyra tik esant 300-400oC, tad pašarus plikinant, virinant ar apdorojant autoklavuose, sunaikinami tik pelėsiai, o ne jų išskirti nuodai – mikotoksinai.
Mikotoksinų gali būti ir augaliniame, ir gyvuliniame maiste. Jie į žmogaus organizmą patenka su miltais, riešutais, gyvulininkystės produktais (jei gyvuliai buvo šerti užkrėstais pašarais). Pavyzdžiui, mikotoksinas patulinas į žmogaus organizmą patenka su uogiene ir sultimis: nuo uogienės ar sulčių paviršiaus nugraibius pelėsių sluoksnį, jų išskirti mikotoksinai lieka ir grimzta gilyn. Taigi tokios uogienės, net pašalinus pelėsių sluoksnį, valgyti negalima. Minėtasis mikotoksinas labai kenkia inkstams, kepenims, stabdo augimą. Mikotoksinai ochratoksinas, zearalenonas, DON (vomitoksinas), jungdamiesi su kraujo baltymais, kenkia inkstams.
Kodėl atsiranda mikotoksinai?
Šiuolaikinės rinkos tvarka: kuo daugiau bet kokiomis priemonėmis, intensyvi maisto ir žemės ūkio produktų gamyba, pablogėjusi augalininkystės fitosanitarija – tai pagrindinės mikotoksinų atsiradimo priežastys. Pastaruoju metu net tokiose stipriose žemės ūkio šalyse kaip JAV ir Kanada pasitaiko tokių grūdų, kuriuose mikotoksinų kiekis ypač didelis, todėl juos uždrausta vartoti net pašarams.
Dėl sėjomainos nesilaikymo, sėjos terminų nepaisymo (sėjama į drėgną ir šaltą dirvą), besaikio fungicidų, herbicidų ir trąšų naudojimo fitosanitarija dar blogesnė. Pastebėta, kad sėjant į šaltą dirvą ar ne laiku, javai labiau serga, o grūdai transportuojant labiau pažeidžiami. Be to, netinkamas grūdų sandėliavimas taip pat pažeidžia jų imuninę sistemą, todėl susidaro geresnės sąlygos pelėsiniams grybeliams tarpti. Pasak Radviliškio r. Skėmių žemės ūkio bendrovės vadovo Algirdo Venckaus, dirva turi būti subrendusi sėjai. Tai nenuginčijama tiesa.
Mikotoksinų grupės
Šiuo metu mokslui yra žinoma apie 400 mikotoksinų. Žemės ūkio produktuose gali daugintis skirtingų rūšių grybeliai, kurie skirstomi į 2 pagrindines grupes: lauko ir sandėlių. Lauko grybelių grupei priskiriami Fusarium genties pelėsiniai grybeliai, kurie išskiria mikotoksinus zearalenoną ir DON (vomitoksiną), o sandėlių – Aspergillus ir Penicillinum, gaminantys mikotoksinus Ochra ir Afla.
Lauko grybelių išskiriamų mikotoksinų atsiranda dėl jau minėtų priežasčių, o sandėlio grybelių mikotoksinai prisigamina tuomet, kai grūdai kuliami drėgnu oru, ne visiškai subrendę arba neišdžiovinti supilami į netinkamai paruoštus be aktyvios ventiliacijos sandėlius. Pelėsiniai grybeliai geriausiai dauginasi ir auga 12 proc. ir didesnio drėgnio grūduose, kuomet aplinkos santykinė drėgmė siekia 80-90 proc., o temperatūra 10-42oC.
Mikotoksinų poveikis gyvuliams priklauso nuo pelėsinių grybelių rūšies, jų kiekio, užkrėstų pašarų vartojimo trukmės, gyvulių rūšies ir sveikatos būklės. Be to, kelių nors ir mažo toksiškumo mikotoksinų derinys gali būti nuodingesnis negu didelis vieno iš jų kiekis.
Atrajojantys gyvuliai yra daug atsparesni mikotoksinams, nes jų skrandyje esantys mikroorganizmai kai kuriuos pelėsinius grybelius šiek tiek gali virškinti arba šiuos nuodus (pvz., ochratoksiną) paversti į netoksinę formą.
Zearalenonui jautriausios kiaulės. Mikotoksinui DON šie gyvuliai 15-20 kartų jautresni negu vištos ar kalakutai. Kai DON kiekis pašaruose viršija 2,5 mg/kg, kiaulės nenoriai ėda, o kai jo yra daugiau kaip 12,5 mg/kg – vemia.
Paukščių vadinamasis „nervų sindromas“ pasireiškia dėl didelio aflatoksino kiekio lesaluose.
Mikotoksinai labiau nuodija organizmą, jei pašaruose trūksta baltymų ir riebalų, per daug arba per mažai vitaminų, esant ekstremalioms temperatūroms ar įvairioms infekcijoms. Dideli mikotoksinų kiekiai pašaruose slopina imuninę sistemą, todėl vakcinos, kuriomis skiepijami gyvuliai ir paukščiai, ne visuomet gali būti veiksmingos.
Leistini mikotoksinų kiekiai pašaruose Lietuvoje yra vieni iš mažiausių pasaulyje.
Prevencinės mikotoksinų mažinimo priemonės
-
Sėjomainų laikymasis
-
Tinkamas sėjos laikas
-
Tinkamas tręšimas
-
Laiku panaudoti fungicidai
-
Švarūs, dezinfekuoti, su aktyvia ventiliacija sandėliai
Apsaugos nuo mikotoksinų priemonės
Geras darbo organizavimas. Jau praėjo lenktynių ir rekordų vaikymosi laikai, kai buvo siekiama anksčiau pasėti ar greičiau nukulti negu kaimyniniame kolūkyje. Tinkamą sėjos laiką gali nustatyti kiekvienas mąstantis ūkininkas. O nukūlus javus, reikia stengtis nepažeisti sanitarijos reikalavimų.
Grūdų ir pašarų kontrolė. Lauko mikotoksinų kiekį reikėtų ištirti praėjus 3-5 savaitėms po derliaus nuėmimo, o sandėlių mikotoksinų tyrimai turi būti atliekami ne rečiau kaip vieną kartą per 3 mėn. Mikotoksinų kiekį galima nustatyti Lietuvos veterinarijos akademijos, UAB „Labtarna“ ir Nacionalinėje maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijose.
Grūdų konservavimas. Konservuoti grūdus Lietuvoje nėra populiaru. Grūdai gali būti konservuojami įvairiomis organinėmis rūgštimis: propiono, skruzdžių, acto, benzoine, citrinos, pieno ir kitomis. Jos neleidžia augti pelėsiniams grybeliams.
Mikotoksinų nukenksminimas. Grūduose ir pašaruose esančius mikotoksinus galima nukenksminti specialiais priedais. Jie turi ne tik stabdyti grybelių augimą, bet jau išskirtus mikotoksinus „sugerti“ arba padengti plėvele. Tokiu būdu jie pereina per organizmą jam nepakenkdami.
Natūralios medžiagos. Jei pašaruose vis dėlto yra mikotoksinų ar įtariama, kad jų kiekis viršija leistinąsias normas, gyvuliams ir paukščiams rekomenduojama duoti natūralių medžiagų, kurios mažina mikotoksinų poveikį. Tai įvairūs moliai, paprasta ir aktyvuota medžio anglis, pastarosios 1 cm3 turi apie 200 m2 sugeriamąjį paviršių. Mikotoksinus šiek tiek nukenksmina pektinų turintys pašarai. Šios medžiagos absorbuoja pelėsinių grybelių ir kitų kenksmingų mikroorganizmų mikotoksinus bei daugelį sunkiųjų metalų.
Didžiausias pektinų šaltinis – cukrinių runkelių ir obuolių išspaudos. Sausose cukrinių runkelių griežinių išspaudose yra 20-25 proc. pektinų, o sausose obuolių išspaudose – dar daugiau. Šiais pašarais galima šerti galvijus, kai kurių grupių kiaules, tačiau išspaudos netinkamas lesalas paukščiams. Pavyzdžiui, Švedijos kiaulių šėrimo specialistai teigia, kad paršingų kiaulių racione net 60 proc. sausųjų medžiagų gali sudaryti sausų cukrinių runkelių išspaudos. Nauda dviguba: jos ne tik nukenksmina nuodus, bet ir yra geras ląstelienos šaltinis. Be to, ir cukrinių runkelių, ir obuolių išspaudomis galima paskaninti kiaulių pašarus. Pektinų yra ir daugumoje vaisių bei uogų, daugiausia juoduosiuose serbentuose. Obuoliuose jų taip pat yra nemažai, tad nekeista, kad sena anglų patarlė byloja: jei kiekvieną dieną suvalgysi po obuolį, gydytojo neprireiks.