Tai vi­ru­si­nė gal­vi­jų li­ga, pa­si­reiš­kian­ti karš­čia­vi­mu, apa­ti­ja, akių jun­gi­nės už­de­gi­mu bei kvė­pa­vi­mo ir ly­ti­nių or­ga­nų glei­vi­nių pa­žei­di­mais. Gal­vi­jų prie­aug­liui daž­niau­siai pa­žei­džia­mi vir­šu­ti­niai kvė­pa­vi­mo ta­kai, tuo tar­pu su­au­gu­siems gal­vi­jams – ly­ti­nių or­ga­nų glei­vi­nė, dėl ko su­trin­ka rep­ro­duk­ci­ja.

Šia li­ga ser­gan­tys gy­vu­liai blo­gai pe­ni­si, su­ma­žė­ja prie­svo­riai, mel­žia­mų kar­vių pie­nin­gu­mas. Nuo 3 iki 18 proc. sun­kiai ser­gan­čių gal­vi­jų nu­gaiš­ta. No­rint su­nai­kin­ti li­gą, ten­ka pa­skers­ti vi­sus ser­gan­čius gy­vu­lius. To­dėl pa­ti­ria­ma la­bai daug nuos­to­lių. Be to, ne­ma­žai lė­šų iš­lei­džia­ma ap­ri­bo­ji­mams, pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nėms įgy­ven­din­ti ir gy­vu­liams gy­dy­ti.

Li­ga iš­pli­tu­si vi­sa­me pa­sau­ly­je

Gal­vi­jų in­fek­ci­nis ri­not­ra­chei­tas yra la­bai iš­pli­tęs dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių. Li­ga bu­vo už­re­gist­ruo­ta ir mū­sų ša­ly­je. Jos su­kė­lė­jas – vi­ru­sas ap­tin­ka­mas ser­gan­čių gy­vu­lių vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų ir iš­ori­nių ly­ti­nių or­ga­nų glei­vi­nė­se. Daž­niau­siai gy­vu­liai su­ser­ga su­ėdę už­krės­tos žo­lės ar ki­tų pa­ša­rų. Li­ga plin­ta ir ly­ti­niu bū­du. Be to, ne­si­lai­kant sa­ni­ta­ri­jos rei­ka­la­vi­mų, li­ga ga­li plis­ti per gy­vu­lių prie­žiū­ros daik­tus, dra­bu­žius, trans­por­tą ir kt. Su­kė­lė­jui jaut­rūs vi­sų veis­lių ir įvai­raus am­žiaus gal­vi­jai, ta­čiau pie­ni­nių veis­lių gal­vi­jai daž­niau­siai per­ser­ga leng­vai, o mė­si­niai – sun­kiai. Di­des­nis pa­vo­jus už­si­krės­ti in­fek­ci­niu ri­not­ra­chei­tu yra gy­vu­liams di­de­lė­se ban­do­se, ta­čiau ir ten ne vi­si gal­vi­jai su­ser­ga. Tai pri­klau­so nuo in­di­vi­du­a­lių jų sa­vy­bių bei at­spa­ru­mo su­kė­lė­jui. Pa­ste­bė­ta, kad to­je pa­čio­je ban­do­je pir­mie­ji už­si­krė­tę gy­vu­liai per­ser­ga daug leng­viau ne­gu su­sir­gę vė­liau. Tai pa­aiš­ki­na­ma tuo, kad vi­ru­sas, ke­lis kar­tus pa­si­dau­gi­nęs gy­vu­lių or­ga­niz­muo­se, tam­pa daug pik­ty­biš­kes­nis.

Li­gos for­mos ir po­žy­miai

Nuo už­si­krė­ti­mo iki li­gos po­žy­mių pa­si­reiš­ki­mo pra­ei­na apie 4-6 die­nos. Li­gos ei­ga ga­li bū­ti ūmi, po­ūmė ir lė­ti­nė. Kaip jau bu­vo mi­nė­ta, in­fek­ci­jai pra­dė­jus plis­ti, li­ga daž­niau­siai bū­na lė­ti­nė ar­ba po­ūmė, o vė­liau už­si­krė­tę tos pa­čios ban­dos gy­vu­liai ser­ga ūmiu ri­not­ra­chei­tu, tad ir li­gos po­žy­miai bū­na ryš­kes­ni. Ser­gan­tiems ūmia li­gos for­ma gy­vu­liams stai­ga pa­ky­la tem­pe­ra­tū­ra iki 41-42 laips­nių, ne­tru­kus pra­si­de­da sei­lė­te­kis, iš no­sies te­ka van­de­nin­gos iš­sky­ros, pa­raus­ta ir pa­burks­ta no­sies glei­vi­nė. Gy­vu­liai kvė­puo­ja per bur­ną daž­nai ir pa­vir­šu­ti­niš­kai, vaikš­čio­da­mi pra­de­da dus­ti, sau­sai kos­ti. Dėl to jie ma­žiau ėda, kren­ta svo­ris, su­ma­žė­ja pro­duk­ty­vu­mas. Li­gai pro­gre­suo­jant, gal­vi­jai il­gai gu­li, o nu­gaiš­ta pa­pras­tai dėl mik­ro­bų in­fek­ci­jos, ka­dan­gi vi­ru­sams pa­žei­dus glei­vi­nę, su­si­da­ro pa­lan­ki ter­pė mik­ro­or­ga­niz­mams dau­gin­tis.

Po­ūmio ri­not­ra­chei­to, ku­ris daž­niau­siai diag­no­zuo­ja­mas pie­ni­nių veis­lių gal­vi­jams, po­žy­miai pa­na­šūs. Iš pra­džių pa­ky­la tem­pe­ra­tū­ra, ta­čiau po 24-48 va­lan­dų ji nu­krin­ta. Sei­lės ir iš­skyros iš no­sies pa­ma­žu nu­sto­ja te­kė­ti, iš­nyks­ta no­sies glei­vi­nės pa­bur­ki­mas ir per 10-15 die­nų gy­vu­liai pa­sveiks­ta. Po­ūmiu ri­not­ra­chei­tu per­sir­gu­sių kar­vių pro­duk­ty­vu­mas at­si­sta­to la­bai grei­tai.

Lė­ti­nis ri­not­ra­chei­tas daž­niau­siai yra ūmios ir po­ūmės li­gos pa­sek­mė, kai gy­vu­lių imu­ni­te­tas ne­su­ge­ba įveik­ti su­kė­lė­jo. Šiuo at­ve­ju li­gos po­žy­miai nė­ra to­kie ryš­kūs, o gy­vu­liai ga­li sirg­ti iki 1,5 mė­ne­sio. Jie sveiks­ta la­bai lė­tai, ypač tuo­met, kai į or­ga­niz­mą pa­ten­ka mik­ro­bai.

Kaip jau mi­nė­ta, su­au­gu­siems gal­vi­jams vi­ru­sas pa­žei­džia ly­ti­nių or­ga­nų glei­vi­nę. Kar­vių ir te­ly­čių ly­ti­nio ply­šio ir makš­ties glei­vi­nė pa­raus­ta, pa­burks­ta, jo­je su­si­for­muo­ja smul­kios pūs­le­lės, ku­rioms ply­šus, at­si­ran­da ope­lės. Bu­liams pa­na­šių opų bū­na ant var­pos ir apy­var­pės glei­vi­nės.

Kar­tais ser­gan­tiems gal­vi­jams at­si­ran­da ne vien šiai li­gai bū­din­gų po­žy­mių. Jie vi­du­riuo­ja, po­ody­je su­si­kau­pia du­jos, ver­šin­gos kar­vės iš­si­me­ta. Kar­tais ne vy­res­ni kaip 6 mėn. am­žiaus ver­šiai ei­na ra­tu, jų rau­me­nys dre­ba, gy­vu­lius iš­tin­ka trau­ku­liai. Tai sme­ge­nų už­de­gi­mo po­žy­miai. To­kie gy­vu­liai nu­gaiš­ta per 5 pa­ras.

Skro­džiant nu­gai­šu­sius gy­vu­lius, ma­to­mi jau mi­nė­ti po­žy­miai: no­sies ert­mės, ryk­lės, ger­klų, tra­chė­jos, plau­čių, su­au­gu­sių gy­vu­lių ly­ti­nių or­ga­nų glei­vi­nių pa­rau­di­mas, pa­bur­ki­mas, taš­ki­nės krau­jos­ru­vos. Daž­nai glei­vi­nės bū­na pa­deng­tos pū­lin­gu ap­na­šu. Iš­skro­dus vi­du­ria­vu­sius gy­vu­lius, ap­tin­ka­ma šliu­žo glei­vi­nės opų, taip pat plo­nų­jų ir sto­rų­jų žar­nų už­de­gi­mo po­žy­mių.

Ser­gan­čius gy­vu­lius iš­gy­do per­sir­gu­sių gy­vu­lių krau­jo se­ru­mas

Ser­gan­tys ri­not­ra­chei­tu gy­vu­liai gy­do­mi per­sir­gu­sių ir pa­svei­ku­sių gy­vu­lių krau­jo se­ru­mu, ku­ris lei­džia­mas po oda ar­ba į rau­me­nis (po 2 ml ki­log­ra­mui gy­vo svo­rio, ta­čiau ne dau­giau kaip po 200 ml vie­nam gy­vu­liui). Be krau­jo se­ru­mo dar yra var­to­ja­mi an­ti­bio­ti­kai, sul­fa­ni­la­mi­dai, fer­men­ti­niai pre­pa­ra­tai, tem­pe­ra­tū­rą, skaus­mą, glei­vi­nių pa­bur­ki­mą ma­ži­nan­tys vais­tai. Pa­svei­ku­sių gy­vu­lių krau­jo se­ru­me esan­tys an­ti­kū­nai vei­kia tie­sio­giai li­gos su­kė­lė­ją – vi­ru­są, jį nu­žu­dy­da­mi. An­ti­mik­ro­bi­niai pre­pa­ra­tai (an­ti­bio­ti­kai ir sul­fa­ni­la­mi­dai) tie­sio­giai vi­ru­so ne­vei­kia, ta­čiau žu­do mik­ro­bus, ku­rie dau­gi­na­si vi­ru­so pa­žeis­to­se glei­vi­nė­se. Pre­pa­ra­tai ga­li bū­ti te­pa­mi (ly­ti­nių or­ga­nų glei­vi­nėms gy­dy­ti), purš­kia­mi (vir­šu­ti­niams kvė­pa­vi­mo ta­kams gy­dy­ti) ar­ba lei­džia­mi, kad an­ti­mik­ro­bi­nės me­džia­gos veik­tų mik­ro­bus per or­ga­niz­mo skys­čius. An­ti­mik­ro­bi­nių pre­pa­ra­tų yra daug ir įvai­rių, to­dėl juos pa­rink­ti tu­rė­tų ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, at­si­žvelg­da­mas į ben­drą gy­vu­lio būk­lę, li­gos ei­gą ir pa­si­rink­tą gy­dy­mo sche­mą.

Fer­men­ti­niai pre­pa­ra­tai nau­do­ja­mi kaip pa­gal­bi­nė prie­mo­nė an­ti­mik­ro­bi­nių me­džia­gų vei­ki­mui pa­ge­rin­ti (pvz., NEKRO VEYXYM). Jie iš­tirp­do pa­žeis­tus ir mi­ru­sius au­di­nius, taip at­ver­da­mi ke­lią an­ti­mik­ro­bi­nėms me­džia­goms pa­tek­ti į už­de­gi­mo ži­di­nį. Be to, var­to­jant fer­men­ti­nius pre­pa­ra­tus, mi­ru­sių au­di­nių iri­mo pro­duk­tai iš or­ga­niz­mo grei­čiau pa­si­ša­li­na.

Tem­pe­ra­tū­rą, skaus­mą (pvz., no­va­su­las, no­valp­hen, anal­gi­nas, ace­til­sa­li­ci­lo rūgš­tis ir ki­ti), glei­vi­nių pa­bur­ki­mą ma­ži­nan­tys (pvz., dek­sa­me­ta­zo­nas, pred­ni­zo­lo­nas ir ki­ti) vais­tai ge­ri­na ben­drą gy­vu­lio or­ga­niz­mo būk­lę, to­dėl su­kė­lė­ją įveik­ti leng­viau.

Be mi­nė­tų me­džia­gų ser­gan­tiems gy­vu­liams rei­kė­tų duo­ti ben­drą or­ga­niz­mo būk­lę ge­ri­nan­čių pre­pa­ra­tų – vi­ta­mi­nų, bal­ty­mų bei mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų prie­dų, ku­riuos var­to­jant gy­vu­liai ne tik sveiks­ta grei­čiau, bet ir grei­čiau at­si­sta­to jų pro­duk­ty­vu­mas.

Gy­dant ser­gan­čius gy­vu­lius, ge­riau­sia tai­ky­ti kom­plek­si­nį gy­dy­mą, t.y. vie­nu me­tu nau­do­ti ke­lis skir­tin­go po­vei­kio pre­pa­ra­tus. Nors kom­plek­si­nis gy­dy­mas yra bran­ges­nis, ta­čiau, tai­kant jį, gy­vu­liai iš­gy­ja daug grei­čiau.

Per­sir­gę gy­vu­liai įgy­ja pu­sės me­tų at­spa­ru­mą ri­not­ra­chei­tui. Gy­vu­liai, ku­riems vi­ru­sas pa­žei­dė vir­šu­ti­nius kvė­pa­vi­mo ta­kus, įgy­ja stip­res­nį imu­ni­te­tą ne­gu tie, ku­riems bu­vo pa­žeis­ta tik ly­ti­nių or­ga­nų glei­vi­nė. Nuo ri­not­ra­chei­to ap­sau­go ir gy­vu­lių vak­ci­na­vi­mas. Imu­ni­te­tas su­si­da­ro pra­ėjus dviem sa­vai­tėms po vak­ci­na­vimo ir trun­ka apie pu­sę me­tų. Be to, at­spa­ru­mą li­gai gy­vu­liai įgy­ja, su­lei­dus sir­gu­sio ir pa­svei­ku­sio gy­vu­lio krau­jo se­ru­mo. Šiuo at­ve­ju at­spa­ru­mas su­si­for­muo­ja tuoj pat, ta­čiau trun­ka daug trum­piau ne­gu per­sir­gus ar­ba su­lei­dus vak­ci­ną.

Pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nės

No­rint iš­veng­ti šios, kaip ir bet ku­rios ki­tos, li­gos, bū­ti­na lai­ky­tis ele­men­ta­rių hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mų: nuo­lat va­ly­ti gy­vu­lių lai­ky­mo pa­tal­pas, in­ven­to­rių, tvar­tų te­ri­to­ri­ją; nai­kin­ti vabz­džius ir ki­tus ken­kė­jus; pe­ri­odiš­kai dez­in­fe­kuo­ti gy­vu­lių lai­ky­mo vie­tas.

Šva­rios pa­tal­pos ir in­ven­to­rius, gra­žiai su­tvar­ky­ta ir iš­va­ly­ta ap­lin­ka ne tik mie­la akiai, bet ir yra svar­bi už­kar­da in­fek­ci­nėms li­goms. Dau­ge­lio in­fek­ci­nių li­gų su­kė­lė­jai il­gai iš­si­lai­ko mėš­lo, pa­kra­tų li­ku­čiuo­se, ant prie­žiū­ros daik­tų, per­tva­rų, ėdžių ir ki­to­se vie­to­se. To­dėl tvar­tai, in­ven­to­rius ir fer­mų te­ri­to­ri­ja tu­ri bū­ti nuo­lat va­lo­ma ir bent du kar­tus per me­tus (ge­riau­sia pa­va­sa­rį ir ru­de­nį, o spe­cia­li­zuo­tuo­se pie­no ūkiuo­se dar daž­niau) pro­fi­lak­tiš­kai dez­in­fe­kuo­ja­ma.

Dau­ge­lį in­fek­ci­nių li­gų su­kė­lė­jų per­ne­ša vabz­džiai, grau­ži­kai, to­dėl juos bū­ti­na nai­kin­ti. Gy­vu­lius nuo krau­ja­siur­bių vabz­džių ap­sau­go spe­cia­lios vabz­džius bai­dan­čios me­džia­gos. Be to, li­gų su­kė­lė­jus ga­li per­neš­ti šu­nys, ka­tės, ba­lan­džiai ir lau­ki­niai paukš­čiai. To­dėl jų gy­vu­lių tvar­tuo­se ir prie fer­mų ne­tu­rė­tų bū­ti.

Vie­na iš ap­si­sau­go­ji­mo nuo in­fek­ci­nių li­gų prie­mo­nių yra tin­ka­ma gy­vu­lius pri­žiū­rin­čių žmo­nių hi­gie­na: jie tu­rė­tų dė­vė­ti šva­rius dra­bu­žius, avė­ti spe­cia­lią ava­ly­nę. Dra­bu­žiai tu­ri bū­ti pe­ri­odiš­kai skal­bia­mi ir dezin­fe­kuo­ja­mi vi­ri­nant, o ava­ly­nė - che­mi­nė­mis me­džia­go­mis.