Eko­lo­gi­nė gy­vu­li­nin­kys­tė – svar­bi su­dė­ti­nė eko­lo­gi­nio že­mės ūkio da­lis. Lai­kant gy­vu­lius, kau­pia­mos or­ga­ni­nės trą­šos, tiks­lin­giau pa­nau­do­ja­mi že­mės plo­tai, iš­lai­ko­mas ūki­nin­ka­vi­mo sis­te­mos ba­lan­sas.

Plė­to­jant eko­lo­gi­nę gy­vu­li­nin­kys­tę, di­de­lis dė­me­sys ski­ria­mas gy­vu­lių ge­ro­vei, jų svei­ka­tin­gu­mui, gau­tos pro­duk­ci­jos ko­ky­bei. Lie­tu­vo­je yra ne­blo­gos eko­lo­giš­kos mė­sos re­a­li­za­vi­mo per­spek­ty­vos. To­dėl tiems kiau­lių au­gin­to­jams, ku­riems sun­ku kon­ku­ruo­ti su į mū­sų ša­lį plūs­tan­čia ES ša­lių sub­si­di­juo­ja­ma per­tek­li­ne kiau­lie­na, ver­ta pa­gal­vo­ti, ar ne nau­din­giau bū­tų pri­si­tai­ky­ti prie rin­kos są­ly­gų ir im­tis eko­lo­gi­nio kiau­lių au­gi­ni­mo.

Kiau­lių eko­lo­gi­niam ūkiui rei­kia įsi­gy­ti iš eko­lo­gi­nės ga­my­bos ūkių, ku­riuo­se eko­lo­gi­nio ūki­nin­ka­vi­mo sis­te­mos tai­ko­mos vi­są kiaulių gy­ve­ni­mą. Ta­čiau jei to­kios ga­li­my­bės nė­ra, gy­vu­lių ga­li­ma įsi­gy­ti ir iš ne­eko­lo­gi­nių ūkių, bet vi­si nu­jun­ky­ti par­še­liai tu­ri bū­ti ne vy­res­ni kaip 42 die­nų ir sver­ti ne dau­giau kaip 25 kg (ši iš­im­tis ga­li­ma tik lei­dus kon­tro­lės įstai­gai, ir ji tai­ko­ma iki 2003 m. gruo­džio 31 d.). Be to, ban­dai at­nau­jin­ti per me­tus iš to­kių ūkių ga­li­ma įsi­gy­ti iki 20 proc. su­au­gu­sių kiau­lių (jei lei­džia kon­tro­lės įstai­ga). Pas­ta­ro­ji iš­im­tis ne­tai­ko­ma tiems ūkiams, ku­riuo­se lai­ko­mos ma­žiau kaip pen­kios kiau­lės. Į juos ga­li­ma įvež­ti ne dau­giau kaip vie­ną gy­vu­lį per me­tus. Iš es­mės, ple­čiant gy­vu­li­nin­kys­tės ūkį, kei­čiant veis­lę, iš­ve­dant nau­jos pa­skir­ties gy­vu­lių veis­les, mi­nė­ti gy­vu­lių skai­čiai ga­li bū­ti pa­di­din­ti iki 40 proc.

Tin­ka­mos veis­lės ir ge­ras šė­ri­mas

Vie­nas iš svar­bių eko­lo­gi­nės gy­vu­li­nin­kys­tės veiks­nių - tin­ka­mai pa­rink­ti veis­les. Pa­si­ren­kant veis­les, bū­ti­na at­si­žvelg­ti į gy­vu­lių ge­bė­ji­mą pri­si­tai­ky­ti prie vie­tos są­ly­gų, į jų gy­vy­bin­gu­mą bei at­spa­ru­mą, kad bū­tų iš­veng­ta spe­ci­fi­nių li­gų ir svei­ka­tos su­tri­ki­mų (pvz., kiau­lių stre­si­nio sin­dro­mo, sa­vai­mi­nio per­si­lei­di­mo, sun­kių gim­dy­mų ir kt.), su­si­ju­sių su kai ku­rio­mis in­ten­sy­vaus ūki­nin­ka­vi­mo bū­du au­gi­na­mo­mis veis­lė­mis. Tai­gi pir­me­ny­bė tei­kia­ma vie­ti­nėms veis­lėms.

Au­gi­nant kiau­les eko­lo­giš­kai, di­de­lis dė­me­sys tu­ri bū­ti ski­ria­mas kiau­lių šė­ri­mui. Jas rei­kia šer­ti eko­lo­giš­kais, ge­ros ko­ky­bės pa­ša­rais, ten­ki­nan­čiais gy­vu­lio or­ga­niz­mo po­rei­kius. Eko­lo­gi­niuo­se ūkiuo­se gy­vu­liai daž­niau­siai še­ria­mi ūky­je iš­au­gin­tais pa­ša­rais. Prie­var­ti­nis šė­ri­mas yra drau­džia­mas. Pa­grin­di­nis prie­aug­lio pa­ša­ras tu­ri bū­ti na­tū­ra­lus pie­nas. Pa­gei­dau­ti­na, kad tai bū­tų mo­ti­nos pie­nas. Par­še­liai na­tū­ra­liu pie­nu tu­rė­tų bū­ti gir­do­mi ne trum­piau kaip 40 die­nų. To­dėl šiuo at­ve­ju vi­siš­kai ne­tin­ka anks­ty­vas par­še­lių nu­jun­ky­mas. Kiau­lių die­nos ra­cio­nas tu­ri bū­ti pa­pil­dy­tas stam­biai­siais, ža­liai­siais ar­ba džio­vin­tais pa­ša­rais, si­lo­su. Su žo­le ir ža­liuo­ju pa­ša­ru jos gau­na daug vi­sa­ver­čių bal­ty­mų, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų ir vi­ta­mi­nų. Žo­lę ir ža­li­ą­jį pa­ša­rą kiau­lės no­riai ėda ir ge­rai pa­si­sa­vi­na. Kiau­lės, še­ria­mos per vi­są ga­ny­mo se­zo­ną žo­le ar ža­liuo­ju pa­ša­ru, ve­da svei­kus ir įvai­rioms li­goms at­spa­rius par­še­lius. Eko­lo­giš­kai au­gi­na­mos kiau­lės ga­li bū­ti še­ria­mos iš­rū­go­mis, nu­grieb­tu pie­nu ar ki­tais per­dirb­tais pie­no pro­duk­tais. Ta­čiau joms ne­ga­li­ma duo­ti jo­kių au­gi­mą ska­ti­nan­čių ar lė­ti­nan­čių pre­pa­ra­tų, sin­te­ti­nių, ape­ti­tą žadinančių me­džia­gų, kon­ser­van­tų, ge­ne­tiš­kai pa­keis­tų ir che­mi­nė­mis me­džia­go­mis ap­do­ro­tų pa­ša­rų, sti­mu­lia­to­rių, hor­mo­nų, pa­ša­ri­nių an­ti­bio­ti­kų.

Minkš­tas guo­lis

Kiau­lių guo­lis tu­ri bū­ti gau­siai krei­kia­mas šiau­dais. Be to, gar­de tu­ri bū­ti įreng­tas iš­ėji­mas į lau­ką. Rei­ka­lau­ja­ma, kad kiaulės ne ma­žiau kaip 150 die­nų per me­tus pra­leis­tų lau­ke, to­dėl la­bai tin­ka jas au­gin­ti kil­no­ja­mo­se lau­ko sto­vyk­lo­se ar­ba leng­vų kon­struk­ci­jų sta­ti­niuo­se ant sto­ro krai­ko. Lau­ke lai­ko­mos kiau­lės daug ju­da, be to, vei­kiant ul­tra­vio­le­ti­niams sau­lės spin­du­liams, or­ga­niz­me iš pro­vi­ta­mi­no er­gos­te­ri­no sin­te­ti­na­si vi­ta­mi­nas D. Dėl to taip au­gi­na­mi gy­vu­liai ne­ser­ga ra­chi­tu, o ser­gan­tys grei­čiau pa­sveiks­ta. Kiau­lės už­si­grū­di­na, jų rau­me­nys, saus­gys­lės ge­riau iš­si­vys­to. Taip pat su­stip­rė­ja jų ner­vų sis­te­ma, su­ak­ty­vė­ja vi­sų or­ga­nų veik­la.

Už­sie­ny­je, vis la­biau plin­tant eko­lo­gi­niam ūki­nin­ka­vi­mui, daž­niau sta­to­mos kil­no­ja­mos lau­ko sto­vyk­los. Jo­se kiau­lės ga­li ne tik knai­sio­tis ne­už­terš­to­je že­mė­je, bet ir ga­ny­tis elek­tri­nių ap­tva­rų gar­duo­se. To­kioms sto­vyk­loms įreng­ti bū­ti­na tu­rė­ti daug že­mės, nes į tą pa­čią vie­tą kiau­lės tu­rė­tų su­grįž­ti ne anks­čiau kaip po me­tų, o ta­me plo­te po jų rei­kia au­gin­ti ki­tus au­ga­lus ar­ba ga­ny­ti ki­tų rū­šių gy­vu­lius.

Gy­vu­lių ne­tu­ri bū­ti per daug

Pa­gal VĮ „Eko­ag­ros“ tai­syk­les, di­džiau­sias leis­ti­nas gy­vu­lių skai­čius vie­na­me hek­ta­re vi­du­ti­niš­kai yra 6,5 par­ša­ve­dės, 14 pe­ni­mų kiau­lių, 74 par­še­liai. Toks rei­ka­la­vi­mas yra ir pro­fi­lak­ti­nė prie­mo­nė nuo grei­tai plin­tan­čių li­gų. Gy­dy­ti eko­lo­gi­nia­me ūky­je ser­gan­čias kiau­les re­ko­men­duo­ja­ma tik fi­to­te­ra­pi­niais (pvz., au­ga­lų eks­trak­tai, esen­ci­jos ir kt.) bei ho­me­o­pa­ti­niais pro­duk­tais (pvz., au­ga­li­nės, gy­vu­li­nės ar mi­ne­ra­li­nės me­džia­gos). Sin­te­ti­nius vais­tus ir an­ti­bio­ti­kus ga­li­ma var­to­ti tik ta­da, kai na­tū­ra­lios me­džia­gos ne­pa­de­da, o gy­vu­lys ken­čia skaus­mą. Che­mi­nių pre­pa­ra­tų pa­nau­do­ji­mą rei­kia re­gist­ruo­ti, nes gy­dy­tos kiau­lės, ne­pra­ėjus ati­tin­ka­mam lai­kui (ne ma­žiau kaip 48 die­nos) nuo che­mi­nių me­di­ka­men­tų var­to­ji­mo, ne­ga­li bū­ti sker­džia­mos kaip eko­lo­giš­kai iš­au­gin­tos.

Kad ne­pa­tir­tų stre­so

Kad kiau­lės pa­tir­tų kuo ma­žiau stre­so, jų ne­ga­li­ma ža­lo­ti. Kast­ruo­ti lei­džia­ma par­še­lius iki 12 sa­vai­čių am­žiaus, o kar­py­ti il­ti­nius dan­tis drau­džia­ma. Kiau­lių sa­vi­nin­kas tu­ri rū­pin­tis, kad pa­krau­nant, ga­be­nant ir iš­krau­nat su gy­vu­liais bū­tų ge­rai el­gia­ma­si, ne­bū­tų nau­do­ja­ma elek­tra ar ki­to­kia prie­var­ta.

Au­gin­ti kiau­les eko­lo­giš­kai ver­ta

To­kie pa­grin­di­niai rei­ka­la­vi­mai ke­lia­mi kiau­les au­gi­nant eko­lo­giš­kai. O ko­kių gi re­zul­ta­tų ga­li­me ti­kė­tis taip au­gin­da­mi jas? Pa­ban­dė­me į šį klau­si­mą at­sa­ky­ti. Pir­miau­sia, mus do­mi­no, koks pro­duk­ty­vu­mas tų eko­lo­giš­kai au­gi­na­mų kiau­lių veis­lių, ku­rios pri­si­tai­kiu­sios prie in­ten­sy­vaus ūki­nin­ka­vi­mo tech­no­lo­gi­jų. Ty­ri­mams pa­si­rin­ko­me gry­na­veis­les Vo­kie­ti­jos lan­dra­sų (VL) ir F1 kar­tos Nor­ve­gi­jos x Vo­kie­ti­jos lan­dra­sų miš­rū­nes kiau­les. Jos bu­vo po­ruo­ja­mos su gry­na­veis­liais Vo­kie­ti­jos lan­dra­sų (VL), Nor­ve­gi­jos lan­dra­sų (NL) bei miš­rū­nais (Nor­ve­gi­jos lan­dra­sų x Nor­ve­gi­jos jork­šy­rų) (NL x NJ) kui­liais.

Eko­lo­giš­ko­mis są­ly­go­mis skir­tin­gų de­ri­nių par­ša­ve­džių vis­lu­mas vi­du­ti­niš­kai svy­ra­vo nuo 10,3 iki 11,6 par­še­lio, t.y. 0,5-2,2 par­še­lio di­des­nis ne­gu įpras­to lai­ky­mo są­ly­go­mis. Ypač vis­lios bu­vo F1 kar­tos (NL x VL) miš­rū­nės, po­ruo­tos su miš­rū­nais (NL x NJ) kui­liais. Jos vi­du­ti­niš­kai ve­dė 11,6 par­še­lio. Eko­lo­giš­ko­mis są­ly­go­mis at­ves­ti par­še­liai bu­vo stipresni ir svė­rė nuo 1,2 iki 1,5 kg ar­ba 0,1-0,4 kg dau­giau ne­gu par­še­liai, gi­mę įpras­to lai­ky­mo są­ly­go­mis. Ypač stam­būs (1,5 kg) bu­vo Vo­kie­ti­jos lan­dra­sų par­še­liai. Eko­lo­giš­kai au­gin­tų 21 d. par­še­lių va­dos svė­rė nuo 45,3 iki 61,9 kg, o įpras­tai - nuo 50,0 iki 59,7 kg. Sun­kiau­sia bu­vo gry­na­veis­lių Vo­kie­ti­jos lan­dra­sų par­še­lių va­da (61,9 kg).

At­jun­ko­mų par­še­lių svo­ris at­spin­di par­ša­ve­džių pie­nin­gu­mą, šė­ri­mo ir lai­ky­mo są­ly­gas. Eko­lo­giš­kai au­gin­ti par­še­liai bu­vo at­jun­ko­mi 7 sa­vai­čių ir svė­rė nuo 15,3 iki 16,2 kg ar­ba 0,9-2,1 kg dau­giau ne­gu ati­tin­ka­mų de­ri­nių par­še­liai, au­gin­ti įpras­to­mis są­ly­go­mis. At­jun­ky­mo me­tu ge­riau­siai iš­si­vys­tę bu­vo gry­na­veis­liai Vo­kie­ti­jos lan­dra­sai (16,2 kg), pras­čiau­siai (15,3 kg) – tri­jų veis­lių (½ NL x ¼ NJ x ¼ VL) miš­rū­nai.

Di­džiau­sia pro­ble­ma, su ku­ria su­si­dū­rė­me eko­lo­giš­kai au­gin­da­mi par­še­lius, bu­vo juos iš­sau­go­ti. Par­ša­ve­dės iš­ti­sus me­tus bu­vo lai­ko­mos kil­no­ja­mo­je lau­ko sto­vyk­lo­je, ku­rio­je kiek­vie­nai par­ša­ve­dei įreng­tas na­me­lis. Na­me­liai bu­vo krei­kia­mi šiau­dais. Par­ša­ve­dės ju­dė­jo lais­vai, po ap­si­par­šia­vi­mo jos ne­bu­vo fik­suo­ja­mos, to­dėl ne­re­tai pa­si­tai­ky­da­vo at­ve­jų, kad par­še­lius nu­gul­da­vo ar nu­min­da­vo. Skir­tin­go­se gru­pė­se kri­to nuo 15,8 iki 32,0 proc. par­še­lių.

Eko­lo­giš­kai au­gin­tos kiau­lės kon­tro­li­nio pe­nė­ji­mo sto­ty­je 100 kg ma­sę pa­sie­kė per 154-180 die­nų, per pa­rą pri­aug­da­mos po 840-855 g ir 1 kg prie­svo­rio pri­aug­ti su­var­to­da­mos 22,4-29,3 MJ apy­kai­tos ener­gi­jos. Tuo tar­pu tų pa­čių de­ri­nių kiau­lės, au­gi­na­mos tra­di­ci­nės ga­my­bos są­ly­go­mis, kon­tro­li­nio pe­nė­ji­mo sto­ty­je 100 kg svo­rį pa­sie­kė per 185-187 die­nas, per pa­rą pri­aug­da­mos po 739-782 g ir 1 kg prie­svo­rio pri­aug­ti su­var­to­da­mos nuo 29,57 iki 31,78 MJ apy­kai­tos ener­gi­jos. Ypač ge­rai pe­nė­jo­si eko­lo­giš­kai au­gi­na­mi tri­jų veis­lių (½NL x ¼ NJ x ¼ VL) par­še­liai miš­rū­nai.

Ly­gi­nant pa­li­kuo­nių, au­gin­tų eko­lo­giš­kai ir įpras­tai, mė­si­nes sa­vy­bes, vie­na­reikš­mės iš­va­dos pa­da­ry­ti ne­ga­li­ma. Dvie­jų veis­lių (NL x VL) miš­rū­nų, au­gin­tų eko­lo­giš­kai, mė­si­nės sa­vy­bės bu­vo ge­res­nės ne­gu įpras­tai au­gin­tų kiau­lių. Jų sker­de­nos pu­se­lė bu­vo 3,7 cm il­ges­nė (99,0 cm), la­ši­niai ties 6-7 šon­kau­liu – 3,7 mm (21,3 mm ), o už pas­ku­ti­nio­jo juos­mens slanks­te­lio – 5,7 mm (15,3 mm) plo­nes­ni. Tuo tar­pu F1 kar­tos tri­jų veis­lių (½NL x ¼ NJ x ¼ VL) miš­rū­nų mė­si­nės sa­vy­bės bu­vo ge­res­nės, kai jie at­ves­ti įpras­to lai­ky­mo są­ly­go­mis.

Re­mian­tis at­lik­to ban­dy­mo duo­me­ni­mis, ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad eko­lo­giš­kai au­gi­na­mų par­ša­ve­džių rep­ro­duk­ci­jos sa­vy­bės ge­res­nės ne­gu lai­ko­mų įpras­tai. Jos yra vis­les­nės, ve­da stipresnius par­še­lius, o at­jun­ko­mi par­še­liai dau­giau sve­ria. Eko­lo­giš­kai lai­ko­mų par­ša­ve­džių pa­li­kuo­nių mė­si­nės sa­vy­bės taip pat ge­res­nės: jie daug ge­riau pe­ni­si ir su­var­to­ja ma­žiau apy­kai­tos ener­gi­jos 1 kg prie­svo­rio. Ta­čiau eko­lo­giš­kai lai­kant par­ša­ve­des, di­de­lį dė­me­sį rei­kia skir­ti jų ge­ro­vei, ve­te­ri­na­ri­nei prie­žiū­rai, pa­ša­rams, par­še­lius ati­džiau sau­go­ti. Tai rei­ka­lau­ja pa­pil­do­mo dar­bo ir iš­lai­dų. At­li­kus pre­li­mi­na­rius eko­lo­giš­kų gy­vu­li­nin­kys­tės pro­duk­tų eko­no­mi­nius skai­čia­vi­mus gau­ta, kad eko­lo­giš­kos kiau­lie­nos vi­du­ti­nės ga­my­bos iš­lai­dos Lie­tu­vo­je yra apie 50 proc. di­des­nės ne­gu gau­tos tra­di­ci­nia­me ūky­je. Lie­tu­vo­je kol kas nė­ra pa­ti­ki­mų duo­me­nų apie eko­lo­giš­kų pro­duk­tų ga­my­bos pel­nin­gu­mą. LŽŪU moks­li­nin­kų su­da­ry­ti eko­lo­gi­nių ūkių mo­de­liai ro­do, kad, esant pa­lan­kioms są­ly­goms, eko­lo­giš­kai ūki­nin­kau­ti tu­rė­tų bū­ti pel­nin­ga, o esant ma­žiau pa­lan­kioms są­ly­goms, dau­ge­liu at­ve­ju toks ūki­nin­ka­vi­mas už­tik­rin­tų mi­ni­ma­lias pa­ja­mas ir ne­bū­tų nuos­to­lin­gas.