Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se nuo 1992 me­tų eg­zis­tuo­ja tai­syk­lės, ku­rio­se nu­ma­ty­ta vi­siems stam­biems ir vi­du­ti­niams ūkiams kas­met pri­va­lo­mai ne­už­sė­ti ma­žiau­siai 10 proc., mak­si­ma­liai – 33 proc. ben­dro ja­vų, alie­ji­nių au­ga­lų, ka­na­pių, li­nų ir ne­ap­sė­ja­mo pūdymo plo­to. Smul­kiems ūkiams, ku­rie už­au­gi­na ma­žiau kaip 92 to­nas grū­dų, pa­lik­ti pū­dy­mo ne­pri­va­lu, ta­čiau tai da­ry­ti jie ga­li sa­vo no­ru. Už pa­lik­tus pū­dy­mus iš ES biu­dže­to mo­ka­ma kom­pen­sa­ci­ja, ku­ri ly­gi tie­sio­gi­nėms iš­mo­koms už ja­vus ir kitų augalų pasėlius.

Lie­tu­vos žem­dir­biai jau ki­tais me­tais už to­kius pū­dy­mus gaus po 235 Lt/ha tie­sio­gi­nių iš­mo­kų. Dir­vos ne­nau­do­ji­mo lai­ko­tar­pis tę­sia­si nuo sau­sio 15 die­nos iki rug­pjū­čio 31 die­nos. Ma­žiau­sias pri­va­lo­mo­jo pū­dy­mo lau­ko dy­dis, už ku­rį mo­ka­ma tie­sio­gi­nė iš­mo­ka, yra 0,3 ha. Pa­vyz­džiui, jei­gu ūki­nin­kas au­gi­na 10 ha ja­vų ir rap­sų, jis pri­va­lo pa­lik­ti ma­žiau­siai 1 ha, o dau­giau­siai 3,3 ha pū­dy­mo. Pa­grin­di­nis to­kių pū­dy­mų tiks­las - su­ma­žin­ti per­tek­li­nės že­mės ūkio pro­duk­ci­jos ga­my­bą.

Pa­gal ki­tus ES ga­lio­jan­čius reg­la­men­tus, ne­ga­li­ma šio pū­dy­mo pa­lik­ti vi­siš­kai ne­ap­sė­to ir lai­ky­ti jį vi­są se­zo­ną juo­dą. Mū­sų žem­dir­biai įpra­tę pa­lik­ti juo­dą­jį pū­dy­mą, ku­rį in­ten­sy­viai dir­bant nai­ki­na­mos pik­tžo­lės. ES ša­ly­se juo­do­jo pū­dy­mo ne­re­ko­men­duo­ja­ma pa­lik­ti dėl gam­to­sau­gos, nes iš dir­vo­že­mio spar­čiau plau­na­si nit­ra­tai ir kiti lengvai tirpstantys junginiai, ku­rie ter­šia pa­vir­ši­nius ir grun­ti­nius van­de­nis. Be to, juo­da­ja­me pū­dy­me spar­čiau vyks­ta hu­mu­so bei or­ga­ni­nių me­džia­gų mi­ne­ra­li­za­ci­jos pro­ce­sai, to­dėl dir­vo­je su­ma­žė­ja mais­to me­džia­gų.

Pa­lik­tą pū­dy­mą bū­ti­na kuo nors ap­sė­ti. Ta­čiau pri­va­lo­muo­se pū­dy­muo­se iš­au­gin­ta pro­duk­ci­ja ne­tu­ri bū­ti varto­ja­ma mais­tui ar pa­ša­rui. Pa­pras­čiau­sias pri­va­lo­mo­jo pū­dy­mo pa­nau­do­ji­mo va­rian­tas, ku­ris la­bai daž­nai tai­ko­mas dau­ge­ly­je ES ša­lių, - ap­sė­ji­mas žo­lė­mis ar­ba si­de­ra­li­niais au­ga­lais. Ap­sė­jus dau­gia­me­tė­mis žo­lė­mis, pū­dy­mas to­je pa­čio­je vie­to­je ga­li bū­ti pa­lik­tas ke­le­tą me­tų, ta­čiau žo­lė ne­ga­li bū­ti nau­do­ja­ma pa­ša­rui. Ji ga­li bū­ti nu­pjau­ta, su­smul­kin­ta ir pa­skleis­ta ta­me pa­čia­me lau­ke kaip ža­lio­ji trą­ša. Ne­ga­li­ma šios ma­sės kaip trą­šos iš­vež­ti į ki­tą lau­ką. Si­de­ra­li­nių au­ga­lų der­lių taip pat ga­li­ma pa­nau­do­ti ža­lia­jai trą­šai.

ES yra pa­tvir­tin­tas ga­na il­gas pri­va­lo­muo­se pū­dy­muo­se lei­džia­mų au­gin­ti au­ga­lų są­ra­šas. Tai dau­giau­sia ener­gi­jai ga­uti ir pra­mo­ni­nėms pre­kėms ga­min­ti tin­ka­mi au­ga­lai: rap­sai - bio­dy­ze­li­nui ar­ba aly­voms ga­minti, grū­dai - bio­e­ta­no­liui, bul­vės - krak­mo­lui (iš ku­rio ga­mi­na­mi įvai­rūs in­dai, mai­še­liai, įpa­ka­vi­mo prie­mo­nės), vais­ta­žo­lės bei prie­sko­ni­niai au­ga­lai, amy­la­zi­niai (krakmoliniai) žir­niai, stam­biag­rū­dės pu­pos, kar­tie­ji lu­bi­nai, ka­na­pės, sė­ja­mo­ji jud­ra, to­pi­nam­bai, dyg­mi­nai, grei­tai au­gan­tys miš­ko au­ga­lai, ka­lė­di­nės eg­lu­tės ir dau­ge­lis ki­tų au­ga­lų.

Kai ku­rių au­ga­lų galima auginti tik at­ski­ras veis­les. Šių au­ga­lų au­gin­to­jas privalo iš anks­to su­da­ryti su­tar­tį su per­dir­bi­mo įmo­ne. Su­tar­ty­je bū­ti­na nu­ro­dy­ti tiks­lų pri­sta­to­mos pro­duk­ci­jos kie­kį. Tai įpa­rei­go­ja au­gin­to­ją pri­va­lo­ma­me pū­dy­me iš­au­gin­tos pro­duk­ci­jos ne­par­duo­ti mais­to ar pa­ša­rų pra­mo­nei.

Jei­gu ūki­nin­kas su­tar­ty­je nu­ma­ty­to kie­kio pro­duk­ci­jos ne­ga­li pri­sta­ty­ti įmo­nei, jis pri­va­lo nu­ro­dy­ti prie­žas­tis. Jei­gu dėl oro są­ly­gų pla­nuo­tas der­lius ne­už­de­rė­jo ar­ba nu­ken­tė­jo dėl gam­tos sti­chi­jos, rei­kės pa­teik­ti tai įro­dan­čius do­ku­men­tus. Dėl ma­žiau­sių pa­žei­di­mų ūki­nin­kas ga­li ne­tek­ti bet ko­kios pa­ra­mos. To­dėl apie bet ko­kius pri­ra­šy­mus ar ki­tus ne­tei­sin­gai pa­teik­tus duo­me­nis ne­ga­li bū­ti nė kal­bos.

Dau­ge­lį mi­nė­tų au­ga­lų ga­li­ma au­gin­ti ir Lie­tu­vo­je, ta­čiau šių au­ga­lų per­dir­bi­mo pra­mo­nės pas mus dar nė­ra. Kai ku­rių nau­jų au­ga­lų au­gi­ni­mas dar ne­pa­kan­ka­mai ar­ba vi­siš­kai ne­ty­ri­nė­tas, ne­ži­no­mos jų au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­jos, ko­kių pa­pil­do­mų že­mės ūkio ma­ši­nų ga­li pri­reik­ti įsi­gy­ti. Re­a­liau­sia, kad ar­ti­miau­siu me­tu pas mus bus ga­li­ma au­gin­ti rap­sus bei alie­ji­nius li­nus bio­dy­ze­li­nui ga­minti. Jau šiais me­tais pra­dė­jo veik­ti ke­le­tas bio­dy­ze­li­no ga­my­bos įmo­nių, ku­rios per me­tus ga­lės per­dirb­ti 40–50 tūkst. to­nų rap­sų ar ki­tų alie­ji­nių au­ga­lų sėk­lų. Ne­tru­kus pra­dės veik­ti bent dvi bio­e­ta­no­lio ga­myk­los. Šio pro­duk­to bus mai­šo­ma į ben­zi­ną. Taip sie­kia­ma su­ma­žin­ti įvež­ti­nių naf­tos pro­duk­tų nau­do­ji­mą ir ti­ki­ma­si, kad bus ma­žiau iš­mes­ta ter­ša­lų į ap­lin­ką. Bio­e­ta­no­lis bus ga­mi­na­mas ir iš ru­gių, kviet­ru­gių, kvie­čių bei ku­ku­rū­zų.

Iš esa­mo au­ga­lų są­ra­šo pas mus pui­kiai aug­tų ka­na­pės, to­pi­nam­bai, jud­ros, dau­ge­lis aro­ma­ti­nių, prie­sko­ni­nių bei vais­ti­nių au­ga­lų. Taip bū­tų ga­li­ma ne tik su­ma­žin­ti per­tek­li­nės au­ga­li­nin­kys­tės pro­duk­ci­jos ga­my­bą, bet ir pa­di­din­ti žem­dir­bių pa­ja­mas. Iš­sa­mes­nės in­for­ma­ci­jos apie at­ski­rus au­ga­lus, jų sa­vy­bes, pa­nau­do­ji­mo ga­li­my­bes bei au­gi­ni­mą rasite ki­tuo­se žur­na­lo nu­me­riuo­se.