- Viktoras JUOZĖNAS
- Mano ūkis
Tai ūmi, užkrečiama galvijų liga, kuriai būdingas karščiavimas, gleivinių uždegimas ir opos bei viduriavimas. Šia liga gyvuliai serga daugelyje pasaulio šalių, bet ne visur ji nustatoma. Kadangi virusinė diarėja greitai plinta, gyvulių augintojai patiria didelių nuostolių. Gaišta nuo 10 iki 100 procentų susirgusių gyvulių. Be to, daug lėšų prireikia ligai likviduoti ir apribojimams įgyvendinti.
Virusine diarėja dažniausiai serga nuo 2 mėnesių iki 2 metų galvijai, tačiau gali sirgti ir 1-4 dienų amžiaus veršeliai, ir 3-7 metų galvijai. Virusą platina sergantys gyvuliai ir tie, kurie jį nešioja, t.y. gyvuliai, kuriems ligos požymiai nepasireiškia, tačiau ligos sukėlėją jie gali nešioti ir platinti ilgiau kaip 4 mėnesius. Sveikų galvijų, kiaulių, avių, briedžių, elnių kraujyje surasti specifiniai antikūnai rodo, kad virusas gamtoje yra labai išplitęs.
Sukėlėjas iš sergančio gyvulio organizmo išsiskiria su išmatomis, šlapimu, seilėmis ir išskyromis iš nosies bei akių. Sveiki gyvuliai dažniausiai apsikrečia per pašarą, rečiau per įkvepiamą orą arba lytiniu būdu. Virusine diarėja gyvuliai dažniau serga žiemą, kuomet stovi tvartuose. Liga dar labiau išplinta, gyvulius pergrupuojant, nesilaikant veterinarijos reikalavimų, komplektuojant bandas.
Infekcijos sukėlėjas į organizmą patenka per virškinimo ir kvėpavimo organų gleivines, kuriose jis dauginasi ir pažeidžia gleivinių ląsteles. Praėjus1-4 paroms po užsikrėtimo, virusas patenka į kraują ir išplinta po visą organizmą, pažeisdamas įvairius organus ir audinius. Dėl to pakyla kūno temperatūra. Virusas labiausiai pažeidžia virškinimo organų, akių ir nosies gleivinių ląsteles. Jos žūva, dėl to atsiranda opų. Dėl pažeistų virškinimo organų gleivinės ląstelių sutrinka virškinimas, gyvuliai pradeda viduriuoti. Organizmas netenka daug vandens, dėl to sutrinka vandens ir mineralinių medžiagų apykaita. Virusui pažeidus kraujagyslių sieneles, atsiranda kraujosruvų.
Ligos požymiai
Virusinės diarėjos eiga gali būti ūmi, poūmė, lėtinė, taip pat besimptomė. Nuo užsikrėtimo iki ligos požymių atsiradimo praeina nuo 2 iki 14 parų.
Ūmine liga sergančių gyvulių kūno temperatūra pakyla iki 40,5-42 laipsnių. Jie nustoja ėsti, pasidaro apatiški, parausta nosies gleivinė. Burnos gleivinėje atsiranda rausvų dėmelių, kurios vėliau virsta erozijomis ir opomis. Iš burnos ir nosies ertmės teka gleivingos išskyros. Iš pradžių išmatos būna normalios, vėliau prasideda stiprus viduriavimas. Išmatos būna skystos, su gleivių, kraujo ir dujų priemaiša, labai dvokia. Kartais tarpunagėse atsiranda paraudusių dėmių, kurių vietoje vėliau atsiveria opos. Veršingos karvės išsimeta. Gyvuliai gali sirgti iki 4 savaičių, kol visiškai suliesėja ir nugaišta.
Esant poūmei ligos eigai, karščiavimas būna trumpalaikis, gyvuliai tampa apatiški, netenka apetito. Parausta nosies ir burnos gleivinės, iš nosies ir burnos teka išskyros. Galvijai kosti, kartais viduriuoja. Liga trunka 3-4 dienas ir gyvuliai dažniausiai pasveiksta, tačiau dar ilgai nešioja virusą.
Lėtinės virusinės diarėjos požymiai tampa matomi ligos pabaigoje, kai dauguma gyvulių jau būna persirgę. Sergantys gyvuliai liesėja, kartais viduriuoja, burnos ertmės gleivinėje atsiranda erozijų ir opų.
Besimptome ligos forma sergančius gyvulius pavyksta išaiškinti tik ištyrus kraują, kadangi akivaizdžių ligos požymių beveik nepastebima. Tokie gyvuliai labai pavojingi kaip infekcijos sukėlėjo platintojai.
Dėl virusinės diarėjos kritusių gyvulių lavonai būna liesi, audiniai sausi. Virškinimo organų gleivinėje nustatomos erozijos ir opos, geriausiai matomos burnos ertmės gleivinėje. Erozijos ir opos taip pat aptinkamos makšties, nosies ertmės gleivinėse ir tarpunagių odoje. Šliužo ir plonųjų žarnų gleivinė išburkusi, su kraujosruvomis. Žarnų turinys dvokiantis, skystas, su gleivėmis ir krauju. Kepenys padidėjusios, pageltusios, su mirusių audinių židinėliais. Inkstai padidėję, po juos dengiančia plėvele matomos kraujosruvos.