Pu­pe­lių de­gu­liai (ant­ra­kno­zė)

De­gu­liai (su­kė­lė­jas Col­le­tot­ri­chum lin­de­mut­hia­num (Sacc. et Magn) Brio­si) - la­bai iš­pli­tu­si ža­lin­ga pu­pe­lių li­ga. Gry­bas pa­žei­džia au­ga­lo ant­že­mi­nes da­lis per vi­są ve­ge­ta­ci­ją. Li­ga ža­lin­giau­sia dai­gams. Įdum­ban­čios pail­gos ru­dos dė­mės at­si­ran­da jau ant skil­čia­la­pių. Pa­žeis­ti dai­gai žūs­ta, su­si­da­ro ant­ri­nės in­fek­ci­jos ži­di­niai. Vė­liau ap­si­krė­tu­sių au­ga­lų la­pai, lap­ko­čiai, stie­bai bū­na iš­mar­gin­ti ru­do­mis įdum­ban­čio­mis tam­ses­niais kraš­tais dė­mė­mis.

Ant ankš­čių dė­mės ap­skri­tos, gi­liai įdum­ban­čios, ap­juos­tos raus­vai ru­du ar gels­vu ap­va­du. Pa­žeis­to­se au­ga­lo vie­to­se, dau­giau­siai ankš­čių dė­mė­se, su­si­da­ro smul­kūs balz­ga­ni ar raus­vi kū­ne­liai – acer­vu­liai. Li­ga plin­ta spo­ro­mis, ku­rias di­de­liais at­stu­mais per­ne­ša vė­jas, lie­taus la­šai, vabz­džiai. Pu­pe­lės de­gu­liais la­biau ap­si­kre­čia vė­juo­tu lie­tin­gu ar ūka­no­tu šil­tu (tem­pe­ra­tū­ra 13-260C, op­ti­ma­li - 200C) oru. Ser­gan­čių pu­pe­lių ankš­ty­se iš­au­ga ap­si­krė­tu­sios, su ru­do­mis dė­mė­mis sėk­los. Gry­bas jo­se iš­lie­ka gy­vy­bin­gas iki 9 me­tų.

Ap­sau­ga. Ta­me pa­čia­me lau­ke pu­pe­les au­gin­ki­te ne anks­čiau kaip po 3-4 me­tų; pa­rin­ki­te sau­lė­tus, vė­jo per­pu­čia­mus plo­tus; ne­su­tan­kin­ki­te pa­sė­lio; sė­ki­te svei­kas, bei­cuo­tas sėk­las. Esant rei­ka­lui, pa­sė­lį ap­do­ro­ki­te fun­gi­ci­dais.

Pu­pe­lių juod­li­gė

Juod­li­gės su­kė­lė­jas pu­siau sap­ro­fi­ti­nis gry­bas Cla­dos­po­rium her­ba­rum Lk. puo­la nu­sil­pu­sius au­ga­lus, ypač pu­pi­nių ama­rų ap­nik­tas pu­pe­les, nes lip­nios ama­rų iš­sky­ros yra la­bai ge­ra ter­pė juod­gry­biui vys­ty­tis. Ser­gan­čių pu­pe­lių ankš­tys, stie­bai pa­si­den­gia tam­siai ža­lio­mis, be­veik juo­do­mis ap­na­šo­mis. Juod­li­gė ga­li la­biau iš­plis­ti ten, kur pu­pe­lės au­ga per tan­kiai, dėl per di­de­lės drėg­mės. Juod­li­gės su­kė­lė­jas žie­mo­ja au­ga­lų lie­ka­no­se ir ap­krės­to­se sėk­lo­se.

Ap­sau­ga. Per gau­siai ne­tręš­ki­te au­ga­lų; nu­ė­mę der­lių, gi­liai su­ar­ki­te dir­vą; ve­ge­ta­ci­jos me­tu nai­kin­ki­te ama­rus.

Si­to­nai

Si­to­nai (Si­to­na li­ne­a­tus L.) ken­kia įvai­riems ankš­ti­niams au­ga­lams, la­biau­siai žir­niams, pu­pe­lėms, vi­kiams ir lu­bi­nams. Si­to­nai – tai 3-5 mm il­gio pilkš­vi va­ba­lai. Jų ant­spar­niai su va­gu­tė­mis. Prie­ki­nė­je gal­vos da­ly­je tu­ri straub­liu­ką. Kenk­ti pra­de­da anks­ti pa­va­sa­rį. Va­ba­lai iš­grau­žia la­pų minkš­ti­me ga­na tai­syk­lin­gas ap­va­lias iš­kan­das (vie­nas va­ba­las per die­ną su­grau­žia apie 6 mm2). Ga­li ap­grauž­ti ir dai­gų au­gi­mo kū­ge­lį, to­dėl si­to­nai ža­lin­gi jau­nam pa­sė­liui. Va­ba­lai mai­ti­na­si apie 1,5 mėn.

Bir­že­lio mė­ne­sį pa­te­lės dir­vos pa­vir­šiu­je ar­ti au­ga­lų de­da aguo­nos grū­do dy­džio, bals­vos spal­vos kiau­ši­nius. Po ke­lių va­lan­dų su­dė­ti kiau­ši­niai pa­juo­duo­ja, ir juos sun­ku pa­ste­bė­ti dir­vos pa­vir­šiu­je. Ler­vos iki 5 mm il­gio, su­si­rie­tu­sios, be ko­jų, su rus­va gal­ve­le. Iš­si­ri­tu­sios jos es­ti la­bai jud­rios, grei­tai įsi­skver­bia į dir­vą ir grau­žia šak­nis ir šak­nų bak­te­ri­nius gum­be­lius. Si­to­nų ža­lin­gu­mas pa­di­dė­ja, kai pa­va­sa­rį orai ne­pa­lan­kūs au­ga­lams aug­ti (vė­su, trūks­ta drėg­mės). Ža­lin­gu­mo slenks­tis – 15-20 va­ba­lų 1 m2, kai au­ga­lai dar ne­tu­ri 4 tik­rų­jų la­pe­lių.

Ap­sau­ga. Svar­biau­sia bei­cuo­ti sėk­las.

Pu­pe­li­niai grū­di­nu­kai

Pu­pe­li­nių grū­di­nu­kų (Acant­hos­ce­li­des ob­so­le­tus Say) su­au­gę va­ba­lai bū­na 2-3,5 mm il­gio, pla­tūs, kres­ni, ru­dai pilkš­vi, kū­nai ap­au­gę tan­kiais gels­vai žals­vais plau­ke­liais.

Pa­te­lės de­da ant pu­pe­lių grū­dų ar­ba mai­šų pa­vir­šiu­je bal­tus pail­gus kiau­ši­nius. Ler­vos sto­ro­kos, pa­kum­pu­sios, balz­ga­nos, ap­au­gu­sios il­gais plau­ke­liais. Jos apie mė­ne­sį vys­to­si pu­pe­lės vi­du­je, kur iš­grau­žia ert­mę ir už­pil­do ją sa­vo eks­kre­men­tais. Prieš virs­da­mos lė­liu­kė­mis, jos iš­si­grau­žia iki pat lukš­to, ku­ria­me ma­to­mas „lan­ge­lis“, tam­ses­nis už svei­ką grū­do au­di­nį. Vie­no­je pu­pe­lė­je ga­li bū­ti ke­lios grū­di­nu­ko ler­vos. Ken­kė­jas vys­to­si ir žie­mo­ja tik pa­tal­po­se, kur tem­pe­ra­tū­ra aukš­tes­nė ne­gu 120C. Žalin­gu­mo ri­ba: kai 4 m2 plo­te ap­tin­ka­me vie­ną grū­di­nu­ko pa­te­lę ar­ba su­gau­na­me graibš­tu 10 va­ba­lų per 100 kar­tų.

Ap­sau­ga. Sau­go­ki­te, kad grū­di­nu­kų ne­pa­tek­tų į san­dė­lius; san­dė­lius dez­in­fe­kuo­ki­te; pu­pe­les lai­ky­ki­te vė­sio­se pa­tal­po­se (ne aukš­tes­nė­je kaip 100C tem­pe­ra­tū­ro­je).

Pu­pi­niai ama­rai

Daž­nai pu­pe­lių pa­sė­liuo­se ap­tin­ka­mi pu­pi­niai ama­rai (Ap­his fa­bae Scop.) Su­au­gė­liai ir spar­nuo­ti, ir be­spar­niai yra apie 2,4 mm il­gio, juos­vi, tam­siai ru­do ar žals­vo at­spal­vio. Ler­vos ža­lios. Nim­fų šo­nai iš­mar­gin­ti bal­to­mis vaš­ki­nė­mis dė­me­lė­mis. Tai pla­čiai pa­pli­tęs ken­kė­jas, ga­li kenk­ti ir lau­kuo­se, ir šilt­na­miuo­se. Daž­niau­siai pa­žei­džia run­ke­lius, bu­ro­kė­lius, špi­na­tus, pu­pas, pu­pe­les ir dau­ge­lį ki­tų au­ga­lų.

Iš­čiulp­ti la­pai su­si­raukš­lė­ja, au­ga­lai skurs­ta, žie­dai nu­by­ra, stie­bai iš­kryps­ta. Be tie­sio­gi­nės ža­los, pu­pi­niai ama­rai pa­vo­jin­gi ir kaip vi­ru­si­nių li­gų pla­tin­to­jai.

Pu­pi­niai ama­rai yra dvi­na­miai. Pa­va­sa­rį, kai vi­du­ti­nė tem­pe­ra­tū­ra pa­sie­kia 7-9°C, iš per­žie­mo­ju­sių kiau­ši­nių pra­de­da ris­tis ama­rai. Žie­mo­ja pli­ka aki­mi sun­kiai įžiū­ri­mi juo­di, bliz­gan­tys kiau­ši­niai ant ožekš­nių, pu­ti­nų, jaz­mi­nų. Iki va­sa­ros pra­džios amarai min­ta šių au­ga­lų la­pų sul­ti­mis, čia iš­si­vys­to 2-3 be­spar­nių ama­rų ge­ne­ra­ci­jos. Vė­liau ko­lo­ni­jo­se at­si­ran­da spar­nuo­tos pa­te­lės, ku­rios per­skren­da ant žo­li­nių au­ga­lų ir vei­sia­si iki pat ru­dens.

Per va­sa­rą ga­li už­aug­ti dau­giau kaip 10 ama­rų ge­ne­ra­ci­jų. Pa­va­sa­rį ir va­sa­rą šie ken­kė­jai vei­sia­si par­te­no­ge­ne­tiš­kai, tik ru­de­ni­nė ge­ne­ra­ci­ja yra dvi­ly­tė. Jei­gu pa­va­sa­ris anks­ty­vas, šil­tas ir iš per­žie­mo­ju­sių kiau­ši­nių gau­siai iš­si­ri­to ama­rų, ti­kė­ti­nas di­des­nis pu­pi­nių ama­rų iš­pli­ti­mas ir ža­la.

Ap­sau­ga. Nai­kin­ki­te ar­ti pa­sė­lių au­gan­čius krū­mus, pik­tžo­les; pa­ste­bė­ję pir­muo­sius ama­rų ži­di­nius, pa­sė­lius purkš­ki­te in­sek­ti­ci­dais ir afi­ci­dais.

 Dai­gi­nė mu­se­lė

Dai­gi­nė mu­se­lė (De­lia pla­tu­ma Meig.) ken­kia pu­pe­lių, žir­nių, agur­kų ir ki­tų au­ga­lų dai­gams. Tai ne­di­de­lis, 3-5 mm dy­džio, pil­kas, dvi­spar­nis vabz­dys. Prieš­nu­ga­rė­lė­je tu­ri tris iš­il­gi­nes tam­siai ru­das juos­te­les. Mu­se­lės pra­de­da skrai­dy­ti pa­va­sa­rį, žy­dint vyš­nioms. Pa­te­lės de­da bal­tus, pail­gus, apie 1 mm il­gio kiau­ši­nius ša­lia dygs­tan­čių au­ga­lų. Iš­si­ri­tu­sios ler­vos min­ta irs­tan­čio­mis or­ga­ni­nė­mis me­džia­go­mis (to­dėl daug jų ran­da­ma švie­žiai mėš­lu pa­tręš­to­se dir­vo­se), dygs­tan­čio­mis sėk­lo­mis bei dai­gais. Pa­sė­tos sėk­los ne­su­dygs­ta, jo­se ran­da­mos įsi­grau­žu­sios bal­tai mur­zi­nos spal­vos, be­gal­vės ir be­ko­jės ler­vos. Jos iš­au­ga iki 7 mm, prie­ki­nis jų kū­no ga­las smai­lus, už­pa­ka­li­nis – bu­kas. Dai­gų stie­be­liuo­se ir la­pe­liuo­se ler­vos iš­grau­žia lan­das. Pa­žeis­ti dai­gai džiūs­ta ir nu­nyks­ta. Daž­nai nu­džiūs­ta au­gi­mo kū­ge­lis.

Per me­tus išsi­vys­to dvi ken­kė­jo ge­ne­ra­ci­jos, ža­lin­ges­nė yra pir­mo­ji. La­biau nu­ken­čia dai­gai, kai dėl ne­pa­lan­kių oro są­ly­gų už­si­tę­sia sėk­lų dy­gi­mas ir dai­gų au­gi­mas. Žie­mo­ja lė­liu­kės vir­šu­ti­nia­me dir­vos sluoks­ny­je.

Ap­sau­ga. Bei­cuo­ki­te sėk­las; dar­žo­vėms skir­ki­te grei­tai įšy­lan­čias ir iš anks­to pa­tręš­tas dir­vas; sėk­lų dy­gi­mo ir dai­gų au­gi­mo me­tu pa­sė­lį užden­ki­te ag­rop­lė­ve­le.

Pu­pe­lėms, kaip ir ki­toms dar­žo­vėms, ga­li kenk­ti po­li­fa­gi­niai ken­kė­jai - pa­pras­to­ji vo­ra­tin­kli­nė er­ku­tė (Tet­ra­ny­chus ur­ti­cae Koch.), pa­pras­to­ji pie­vi­nė (Ly­gus pra­ten­sis L.) ir ža­lio­ji pie­vi­nė (Ly­go­co­ris pa­bu­li­nus L.) bla­kės.