Didžiau­sias užsie­nio žem­dir­bių gal­vo­sū­kis – kaip iš­lai­ky­ti der­lin­gus ir ne­pik­tžo­lė­tus lau­kus, kuo sai­kin­giau nau­do­jant che­mi­ka­lus ir kuo ma­žiau me­cha­niš­kai vei­kiant dir­vo­že­mį. Taip klo­ja­mas pa­grin­das efek­ty­ves­nei at­ei­ties žem­dir­bys­tei, o dir­vo­sau­ga tam­pa ūkio eko­lo­gi­jos ir eko­no­mi­kos jun­gia­mą­ja gran­di­mi.

Svar­biau­sia, kad laukuo­se ne­ve­šė­tų pik­tžo­lės

Ūki­nin­ka­vi­mo lyg­me­nį ir kul­tū­rą at­spin­di lau­kų pik­tžo­lė­tu­mas. Stiprios ekonomikos ša­lių pa­ty­ri­mas ro­do, kad lanks­čiai de­ri­nant bio­lo­gi­nius, me­cha­ni­nius ir che­mi­nius pik­tžo­lių nai­ki­ni­mo bū­dus, tai­kant va­di­na­mą­ją in­teg­ruo­tą­ją au­ga­lų ap­sau­gos tech­no­lo­gi­ją, pik­tžo­les nai­kin­ti ne tik pi­giau­sia, bet tuo pa­čiu ir su­dė­tin­giau­sia. Pir­mas pik­tžo­lių nai­ki­ni­mo eta­pas pra­si­de­da ra­žie­no­se, kur iš­by­ra jų sėk­los.

Už­sie­nio ša­ly­se, taip pat ir pro­fe­sio­na­liai pri­žiū­ri­muo­se Lie­tu­vos ūkiuo­se, sie­kiant iš­nai­kin­ti pik­tžo­les, ra­žie­nos sku­ta­mos. Ta­čiau pas mus daž­niau pa­si­kliau­ja­ma vi­suo­ti­nio vei­ki­mo her­bi­ci­dais ar­ba ra­žie­ni­nės dir­vos iki ari­mo tie­siog pa­lie­ka­mos ža­liuo­ti ar džiū­ti sau­lė­je. To­lo­ka dar mums iki griež­tų va­ka­rie­tiš­kų že­mės dir­bi­mo tra­di­ci­jų: ten jau įpras­ta ma­ty­ti pas­kui ja­vų kom­bai­nus, šiau­dų rink­tu­vus lau­kuo­se dir­ban­čius sku­ta­muo­sius kul­ti­va­to­rius, sun­ki­ą­sias lėkš­tes. Va­ka­ruo­se sie­kia­ma su­dai­gin­ti ir su­nai­kin­ti kuo dau­giau pik­tžo­lių, iš­sau­go­ti ra­žie­ni­nės dir­vos drėg­mę ir struk­tū­rą.

Su­tvar­ky­ti šiaudus

Tech­no­lo­gi­nė draus­mė pra­si­de­da nuo rū­pes­tin­go šiau­dų tvar­ky­mo: ar­ba jie šva­riai su­ren­ka­mi, ar­ba ge­rai su­smul­kin­ti to­ly­giai pa­sklei­džia­mi. Ypač svar­bu vie­no­dai pa­žer­ti pik­tžo­lių sėk­las ir pa­bi­ras, kad kiek­vie­na sėk­le­lė lies­tų­si su dir­vo­že­miu ir gau­tų pa­kan­ka­mai drėg­mės dyg­ti. Pla­čiai pa­skleis­ti kū­le­nas ir smul­kin­tus šiau­dus ne­leng­va – kom­bai­nai tu­ri bū­ti su ašt­riais smul­kin­tu­vais ir spe­cia­liais sklei­džia­mai­siais ven­ti­lia­to­riais, ypač tie, ku­rių pjau­na­mų­jų už­grie­bis sie­kia 6-8 m. Per­kan­tiems nau­jus kom­bai­nus į tai ver­tė­tų at­si­žvelg­ti.

Iš­pur­ty­ti iš šiau­dų pik­tžo­lių sėk­las ir to­ly­giai jas iš­sklai­dy­ti pa­de­da il­ga­vir­bės ar­ba ro­ta­ci­nės ra­žie­nų akė­čios. Jei dir­vos pa­vir­šius ne­su­kie­tė­jęs, jos da­lį sėk­lų įter­pia. Ta­čiau ra­žie­nų akė­čios ne­ga­li pa­keis­ti sek­laus kul­ti­va­vi­mo ar sku­ti­mo, be to, jos di­di­na dar­bų kaš­tus.

Ra­žie­nų sku­ti­mas – svar­bi prie­mo­nė pik­tžo­lėms nai­kin­ti

Bet koks ra­žie­ni­nių dir­vų dir­bi­mas pas mus daž­nai va­di­na­mas sku­ti­mu, ta­čiau jo tiks­lai skir­tin­gi, o pa­dar­gai įvai­rūs, jie pa­si­ren­ka­mi pa­gal dir­vos ir au­ga­lų lie­ka­nų būk­lę.

Dir­vų sku­ti­mo bū­dai ir pa­dar­gai

• sek­lus (4-7 cm gy­liu) pu­re­ni­mas sku­ta­mai­siais ar ro­to­ri­niais kul­ti­va­to­riais, leng­vo­sio­mis lėkš­tė­mis, pei­li­nė­mis akė­čio­mis, įter­piant pik­tžo­lių sėk­las bei pa­bi­ras, šiek tiek smul­kin­tų šiau­dų, kū­le­nų;
• sku­ti­mas 10-12 cm gy­liu sku­ta­mai­siais kul­ti­va­to­riais, pa­ker­tant dau­gia­me­tes pik­tžo­les ir prieš­sė­lio au­ga­lų ke­rus, bet pa­lie­kant mul­čiuo­tą dir­vos pa­vir­šių;
• pu­re­ni­mas ir maišymas 12-24 cm gy­liu sun­kio­sio­mis lėkš­tė­mis, ho­ri­zon­ta­lių ro­to­rių kul­ti­va­to­riais, to­kiu bū­du au­ga­lų lie­ka­nų įter­pia­ma dau­giau­sia;
• pu­re­ni­mas sun­kiai­siais (čy­ze­li­niais) kul­ti­va­to­riais (įvai­riu gy­liu), pa­lie­kant mul­čiuo­tą dir­vos pa­vir­šių;
• ar­mens pa­do, po­dir­vio gru­bus tru­pi­ni­mas sun­kiai­siais pu­ren­tu­vais, be­vers­tu­viais plū­gais.

Ražie­ni­niai kul­ti­va­to­riai

Ra­žie­ni­nių kul­ti­va­to­rių no­ra­gė­liai ir pa­pil­do­mos dar­bi­nės da­lys kom­plek­tuo­ja­mos, pri­klau­so­mai nuo pa­dar­gų pa­skir­ties. Daž­niau­sia tai dviem ei­lė­mis su­ri­kiuo­ti uni­ver­sa­lūs strė­li­niai no­ra­gė­liai, ku­rių spar­ne­liai skir­ti dir­vos sluoks­niui pa­kirs­ti, cen­tri­nė juos­ti­nė da­lis – pu­ren­ti, mai­šy­ti ir no­ra­gė­lio ei­gai sta­bi­li­zuo­ti. Jei dir­va ne­kie­ta, ly­ges­nį sluoks­nį at­pjau­na plokš­čiap­jū­viai strė­li­niai no­ra­gė­liai, bet jie ma­žiau pu­re­na ir ne­ter­pia au­ga­lų lie­ka­nų. Sun­kiai, kie­tai dir­vai skus­ti ir pu­ren­ti ge­riau tin­ka siau­rie­ji strė­li­niai no­ra­gė­liai, su­sta­ty­ti 3-4 ei­lė­mis. Kai ši­taip su­ri­kiuo­ti pu­re­na­mie­ji no­ra­gė­liai, jie ne­si­kem­ša šiau­din­go­je dir­vo­je, ta­čiau to­kie no­ra­gė­liai ne­tin­ka ra­žie­nai skus­ti ir di­dži­ą­ją da­lį au­ga­lų lie­ka­nų pa­lie­ka pa­vir­šiu­je. Kal­ti­niai, siau­rie­ji pu­re­na­mie­ji, no­ra­gė­liai skir­ti gi­liau, gru­biau tru­pin­ti ar­me­nį.

Kad įdirb­ta ra­žie­ni­nė dir­va (ypač ne­mul­čiuo­ta) ne­eik­vo­tų drėg­mės ir pikt­žo­lių sėk­los ga­lė­tų su­dyg­ti, pa­vir­šių ten­ka pa­pil­do­mai pu­ren­ti, tru­pin­ti, vo­luo­ti. To­dėl ra­žie­ni­niai kul­ti­va­to­riai (taip pat ir lėkš­tės) kom­plek­tuo­ja­mi su pa­vir­šiaus įdir­bi­mo dar­bi­nė­mis da­li­mis, dau­giau­sia – tru­pi­na­mai­siais vo­lais, dis­ki­niais žer­tu­vais, pei­li­niais ro­to­riais.

Sun­kio­sios lėkš­tės tin­ka ne vi­sur

Smul­kin­tus šiau­dus, ki­tas au­ga­lų lie­ka­nas ge­riau­siai ter­pia, dir­vą na­šiai ir in­ten­sy­viai įdir­ba sun­kio­sios lėkš­tės. Kuo jos sun­kes­nės, tuo dir­va įdir­ba­ma gi­liau. Ta­čiau sku­ti­kais jų va­din­ti ne­ga­li­ma, nes pik­tžo­lių šak­nias­tie­bius jos ne pa­ker­ta, o smul­ki­na ir įter­pia, įso­di­na, kad pa­si­dau­gin­tų. Pa­na­šiai, kaip pei­li­niai ro­to­ri­niai (fre­zi­niai) kul­ti­va­to­riai.

Lėkš­tės ne­tin­ka ir per drėg­nai dir­vai, nes ga­di­na struk­tū­rą, spau­džia grums­tus ir pu­re­na­mo sluoks­nio pa­dą. Šie trū­ku­mai bū­din­gi, de­ja, ir nau­jau­sių, gra­žiai re­kla­muo­ja­mų kon­struk­ci­jų dis­ki­niams pa­dar­gams: pa­svi­ru­sioms (olan­diš­ko ti­po), leng­vo­sioms sek­laus pu­re­ni­mo lėkš­tėms. Ta­čiau su­kul­tū­rin­tuo­se, šva­riuo­se va­ka­rie­čių lau­kuo­se, kur vis dau­giau trę­šia­ma si­de­ra­li­niais au­ga­lais ar smul­kin­tais šiau­dais ir sė­ja­ma į ne­ar­tas ra­žie­nas, lėkš­tės yra ne­pa­kei­čia­mas pa­dar­gas.

Ve­ge­tuo­jan­čias, nau­jai su­dy­gu­sias pik­tžo­les, jei ne­bū­ti­na dir­vos dau­giau pu­ren­ti, ga­li­ma nai­kin­ti her­bi­ci­dais. Ta­čiau tai ne­įma­no­ma, kai dir­va mul­čiuo­ta šiau­dais ar ža­li­ą­ja ma­se, den­gian­čia pik­tžo­les. To­dėl to­kio­je dir­vo­je pik­tžo­lių ir pa­bi­rų dai­gams su­nai­kin­ti ir gau­sioms au­ga­lų lie­ka­noms įterp­ti (jei prie­še­ro­zi­nės mul­čio dan­gos ne­rei­kia) sun­kio­sios lėkš­tės su tru­pi­na­mai­siais vo­lais, kar­tais ho­ri­zon­ta­lie­ji ro­to­ri­niai kul­ti­va­to­riai, la­bai pra­ver­čia.

Ro­to­ri­niai kul­ti­va­to­riai

Ro­to­ri­niais kul­ti­va­to­riais ra­žie­ni­nes dir­vas ir ža­lie­nas ga­li­ma įdirb­ti kiek rei­kia in­ten­sy­viai: ver­ti­ka­liai­siais ro­to­riais – pa­lie­kant au­ga­lų lie­ka­nas (taip pat ir pik­tžo­lių sėk­las) pa­vir­šiu­je; ho­ri­zon­ta­liai­siais – jas pa­ti­ki­mai iš­mai­šant pu­re­na­ma­me sluoks­ny­je. Ta­čiau, tau­so­jant dar­bo ir ener­gi­jos iš­tek­lius, ne­na­šius ir bran­gius ro­to­ri­nius kul­ti­va­to­rius ver­ta pa­si­telk­ti tik eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis: kie­to­se mo­lin­go­se dir­vo­se, ter­piant daug au­ga­lų lie­ka­nų, su­ar­dant dau­gia­me­tę ve­lė­ną.

Šiau­dai ir au­ga­lų šak­nys – di­džiau­sias pa­sė­lio prie­šas

Ne ma­žiau svar­bus fak­to­rius, pa­ren­kant pa­dar­gus ra­žie­noms įdirb­ti – au­ga­lų lie­ka­nų kie­kis, būk­lė ir pa­dė­tis dir­vo­je. Jų gi­liai ne­už­arus, sek­liai įterp­ta or­ga­ni­ka spar­čiau mi­ne­ra­li­zuo­ja­si, grei­čiau pa­trę­šia nau­ją pa­sė­lį, o au­ga­lų li­gų už­kra­tai ir ken­kė­jų pra­dai na­tū­ra­liai su­yra. Ne­su­iru­si ra­žie­na, šiau­dai ir au­ga­lų šak­nys – di­džiau­sias pa­sė­lio prie­šas, ypač at­sė­liuo­jant ja­vus. At­si­dū­ru­sios sėk­lų ir dai­gų ap­lin­ko­je, šios au­ga­lų lie­ka­nos izo­liuo­ja sėk­las nuo drėg­mės, ir­da­mos su­jungia dir­vos azo­tą, iš­ski­ria bio­tok­si­nus, per­duo­da li­gas, pri­glo­bia ken­kė­jus. To­dėl svar­bu, kad sėk­lų guo­lia­vie­tė­je jų bū­tų kuo ma­žiau: ar­ba už­ar­tos, įterp­tos gi­liau, ar­ba pa­lik­tos dir­vos pa­vir­šiu­je kaip prie­še­ro­zi­nis mul­čias. Ge­riau­sia, kad iki sė­jos or­ga­ni­ka spė­tų su­ir­ti ir ne­be­kenk­tų jau­niems dai­gams.

Kiek­vie­nam lau­kui įdirb­ti – skir­tin­gas re­cep­tas

Kva­li­fi­kuo­tas ra­žie­ni­nių dir­vų dir­bi­mas – tai dir­vo­sau­gos, pik­tžo­lių nai­ki­ni­mo, or­ga­ni­kos nau­do­ji­mo ir iš­tek­lių tau­so­ji­mo de­ri­nys, sa­vi­tas kiek­vie­nam lau­kui, kiek­vie­nam tiks­lui. At­mes­ti­nai, šab­lo­niš­kai šio su­dė­tin­go tech­no­lo­gi­nio už­da­vi­nio ne­įveik­si – tik nuos­to­lių pa­tir­si. Ypač svar­bu su­nai­kin­ti kuo dau­giau pik­tžo­lių ra­žie­no­se, ruo­šian­tis sė­ti į ne­ar­tą dir­vą. Dėl šios prie­žas­ties mū­sų drėg­no kli­ma­to są­ly­go­mis tie­sio­gi­nė sė­ja, kai sėk­la ter­pia­ma į ne­pu­ren­tą, ne­skus­tą ra­žie­ni­nę dir­vą, yra la­bai ri­zi­kin­ga.