Urė­ja – tai ma­ža or­ga­ni­nė mo­le­ku­lė, ku­rią su­da­ro an­glis, azo­tas, de­guo­nis ir van­de­ni­lis. Ji yra krau­jo ir ki­tų kū­no skys­čių su­dė­ti­nė da­lis. Urė­ja su van­de­niu leng­vai pa­ten­ka į kū­no au­di­nius ir ga­li iš krau­jo „per­ei­ti“ į pie­ną.

Urė­ja (šla­pa­las ar­ba kar­ba­mi­das) yra ga­lu­ti­nis azo­to apy­kai­tos or­ga­niz­me pro­duk­tas. Jos kie­kis pie­ne pa­ro­do azo­to ir ener­gi­jos pu­siau­svy­rą di­džia­ja­me prie­skran­dy­je, t.y. kar­vių „ap­si­rū­pi­ni­mą“ bal­ty­min­gais ir ener­ge­ti­niais pa­ša­rais.

Kad di­dy­sis prie­skran­dis ge­rai virš­kin­tų, ja­me tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mai ener­ge­ti­nių (ku­ku­rū­zų, grū­di­nių au­ga­lų ir kt.) ir bal­ty­min­gų pa­ša­rų (žo­lės, iš­spau­dų, ru­pi­nių ar kt.), taip pat ir ląs­te­lie­nos (rei­kia iš­lai­ky­ti pu­siau­svy­rą tarp žo­li­nių ir kon­cen­truo­tų pa­ša­rų). Pa­gal urė­jos kie­kį ga­li­ma spręs­ti, ar di­džia­ja­me prie­skran­dy­je ne­trūks­ta ener­gi­jos ir azo­to.

Di­džia­ja­me prie­skran­dy­je pa­si­ga­mi­na ne urė­ja, o amo­nia­kas, ku­ris su krau­ju pa­ten­ka į ke­pe­nis. Jo­se amo­nia­kas „per­dir­ba­mas“ į urė­ją. Vė­liau da­lis šios me­džia­gos pa­ša­li­na­ma su šla­pi­mu ir pie­nu, ki­ta – su sei­lė­mis vėl pa­si­sa­vi­na­ma. Tai­gi urė­jos kie­kis yra mais­to me­džia­gų pu­siau­svy­ros di­džia­ja­me prie­skran­dy­je ir ke­pe­nų veik­los in­di­ka­to­rius.

Amo­nia­kas yra nuo­din­gas

Pa­gal urė­jos kie­kį pie­ne ga­li­ma spręs­ti apie bal­ty­mų ski­li­mą di­džia­ja­me prie­skran­dy­je. Bal­ty­mų virš­ki­ni­mo pro­ce­se iš­si­ski­ria amo­nia­kas, ku­rį nau­do­ja di­džio­jo prie­skran­džio mik­ro­or­ga­niz­mai sa­vo bal­ty­mams (mik­ro­bi­niams bal­ty­mams) ga­min­ti. Ne­pa­nau­do­tas amo­nia­kas yra nuo­din­gas gy­vu­lio or­ga­niz­mui, to­dėl ke­pe­ny­se jis virs­ta urė­ja, ku­ri yra ne­tok­siš­ka. Ener­ge­ti­niai pa­ša­rai (grū­dai, cuk­ri­nių run­ke­lių grie­ži­niai, me­la­sa ir kt.) pa­ge­ri­na di­džio­jo prie­skran­džio mik­ro­or­ga­niz­mų veik­lą, to­dėl jie su­var­to­ja dau­giau amo­nia­ko. Tai­gi kar­tu su daug bal­ty­mų tu­rin­čiais pa­ša­rais (žir­niais, pu­po­mis ir rap­sų, so­jų, sau­lė­grąžų, li­nų sė­me­nų iš­spau­do­mis ar ru­pi­niais bei ki­tais pa­ša­rais) gal­vi­jams rei­kė­tų duo­ti ir ener­ge­ti­nių pa­ša­rų.

Bal­ty­min­gi pa­ša­rai kar­vių ra­cio­ne bū­ti­ni

Urė­jos kie­kis pie­ne pri­klau­so nuo ke­lių veiks­nių: bal­ty­mų, ener­gi­jos ir van­dens su­var­to­ji­mo; ke­pe­nų ir inks­tų veik­los; šla­pi­mo iš­si­sky­ri­mo.

Kar­vių or­ga­niz­me bal­ty­mų at­sar­gų nė­ra, to­dėl bal­ty­min­gi pa­ša­rai jų ra­cio­ne bū­ti­ni. Še­ria­mo vi­sa­ver­čiais pa­ša­rais su­au­gu­sio svei­ko gy­vu­lio or­ga­niz­me yra azo­to pu­siau­svy­ra, t.y. su pa­ša­ru gau­to azo­to kie­kis ly­gus iš­si­sky­ru­siam azo­to kie­kiui. Tai ro­do, kad bal­ty­mų apy­kai­ta or­ga­niz­me nor­ma­li ir urė­jos pie­ne ran­da­ma 15-30 mg%. Azo­to pu­siau­svy­ra iš­lie­ka ir ta­da, kai gy­vu­lys gau­na dau­giau bal­ty­mų ne­gu jų rei­kia su­var­to­tiems bal­ty­mams at­sta­ty­ti. Tuo­met dau­giau azo­to urė­jos pa­vi­da­lu iš­si­ski­ria su pie­nu (pie­ne urė­jos ran­da­ma dau­giau kaip 30 mg%) ir šla­pi­mu. Šiuo at­ve­ju pa­ša­rai nau­do­ja­mi ne­efek­ty­viai, di­dė­ja pie­no sa­vi­kai­na. Per di­de­lis bal­ty­mų kie­kis nei­gia­mai vei­kia įvai­rius fi­zio­lo­gi­nius pro­ce­sus ir kar­vės pra­de­da sirg­ti me­džia­gų apy­kai­tos, teš­mens li­go­mis, pras­čiau ap­si­vai­si­na ir kt.

Jei pie­ne urė­jos nu­sta­to­ma ma­žiau kaip 15 mg%, reiš­kia, kad kar­vių ra­cio­ne trūks­ta bal­ty­min­gų pa­ša­rų. Pa­di­di­nus jų kie­kį, pa­dau­gės ne tik pie­no, bet ir pa­di­dės pie­no bal­ty­min­gu­mas (1 ir 2 len­te­lės). Be to, kar­vės ma­žiau sirgs me­džia­gų apy­kai­tos li­go­mis.

Urė­jos kie­kis pa­ros me­tu kin­ta: di­džiau­sias bū­na pra­ėjus 4-6 val. po šė­ri­mo, o ma­žiau­sias - prieš šė­ri­mą. Va­ka­ri­nio mel­ži­mo pie­ne urė­jos bū­na dau­giau nei ry­ti­nio, o vi­sos die­nos pie­no mė­gi­ny­je (2 ar 3 mel­ži­mų) urė­jos kie­kis lie­ka sta­bi­lus.

Dau­giau negu me­tus tru­ku­sių ty­ri­mų pa­tir­tis ro­do, jog in­di­vi­du­a­lus urė­jos kie­kio nu­sta­ty­mas ir kar­vių su­skirs­ty­mas į šė­ri­mo gru­pes pa­gal jos kie­kį pie­ne pa­di­di­no ir pri­mil­žius, ir pie­no bal­ty­min­gu­mą, nes pa­ša­rai bu­vo ge­riau pa­si­sa­vi­na­mi.

Ta­čiau rei­kia bū­ti ob­jek­ty­viems ir ne­pri­skir­ti urė­jos kie­kio ro­dik­liui tų sa­vy­bių, ku­rių jis ne­tu­ri. Vi­sų pir­ma, ne­rei­kia pa­mirš­ti pa­grin­di­nių mi­ty­bos tai­syk­lių: jei­gu ra­cio­nas ke­lia di­de­lį aci­do­zės pa­vo­jų, sa­vai­me aiš­ku, jog pir­miau­sia rei­kia iš­spręs­ti šią pro­ble­mą, o tik po to nor­ma­li­zuo­ti urė­jos kie­kį pie­ne.