- Dr. Kęstutis JASKELEVIČIUS
- Mano ūkis
Besikeičiant ekonominei aplinkai ir įvairėjant ūkinei veiklai, niekas nebus apsaugotas nuo finansinės nesėkmės. Tuo labiau, kad keičiant veiklos pobūdį ar naudojantis ES struktūrinių fondų parama, vargu ar visada pavyks išsiversti be banko paskolų. Sutartu laiku paskolos negrąžinus ar neįvykdžius kitų finansinių įsipareigojimų, ūkininkui gresia bankrotas. Todėl ūkininkų bankrotai yra rūsti rinkos realybė, su kuria vis dažniau teks susidurti žemdirbiams. Konkurencinė kova, kurią jau dabar patiria nemaža dalis ūkių, atsivėrus Europos valstybių sienoms, tik dar labiau sustiprės.
Nors ūkininkų ūkių registrą šiuo metu tvarko Statistikos departamentas, tačiau nei pastarasis, nei Ūkininkų sąjunga neturi duomenų apie tai, kiek žemdirbių nutraukė gamybinę veiklą dėl finansinės nesėkmės. Atrodytų, kad tai vos ne kiekvieno ūkininko privatus reikalas, kuris valstybės visai nedomina.
Žinoma, komercinė rizika yra pirmiausia kiekvieno ūkio subjekto rūpestis. Tačiau valstybės pareiga - sudaryti kuo palankiausias veiklos sąlygas, o nesėkmės atveju numatyti tam tikras teisines procedūras ūkininko finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Savaime aišku, kad šios procedūros turi maksimaliai tenkinti kreditorių interesus. Tuo pat metu svarbu galutinai nesužlugdyti ūkio, kuris neretai dar esti ekonomiškai gyvybingas.
Bankroto procedūrą būtina reglamentuoti
Deja, šitaip nėra. Štai konkreti situacija. Utenos rajone pusamžis ūkininkas valdo (kartu su nuomojama) apie 100 ha žemės. Ūkis yra mišrios specializacijos - javai ir mėsinė galvijininkystė. Ūkininko pečius slėgė bankui negrąžinta paskola, kuri šių metų pradžioje kartu su delspinigiais pasiekė apie 25 tūkst. Lt. Žemdirbys tikėjosi, kad atgavęs pinigus už dar rudenį Rinkos reguliavimo agentūrai parduotus maistinius kviečius bei kokiai nors mėsinei už pakenčiamą kainą įsiūlęs 6 įmitusius jaučius, galės atsiskaityti su banku dar šį pavasarį.
Deja, bankas nelaukė ir kreipėsi į teismą, kuris ieškinį patenkino. Teismo nedomino ūkininkui negrąžintos skolos ir dvigubai sumažėjusios galvijų supirkimo kainos. Dar nesibaigus teismo paskirtam terminui skolai grąžinti, po ūkininko kiemą su fotoaparatu jau sukiojosi ką tik privačiu tapęs teismo antstolis. Dar po mėnesio įvyko turto varžytinės ir buvo parduota tai, kas ūkininkui reikalingiausia - traktorius su nesavaeigiu kombainu. Taigi iš esmės myriop buvo pasmerktas ekonomiškai gyvybingas ūkis, kurio skola tesudarė apie 15 proc. bendro ūkininko turto.
Šitaip atsitiko todėl, kad kol kas nėra jokio teisės akto, kuris reglamentuotų ūkininko ūkio bankroto procedūrą. Ūkininkas už savo prievoles atsako taip pat, kaip ir bet kuris kitas fizinis asmuo. Nei naujasis LR Civilinis kodeksas, nei Įmonių bankroto įstatymas, nei, pagaliau, Ūkininko ūkio įstatymas neatsižvelgia į tą aplinkybę, kad ūkininkas, kaip ir, tarkime, žemės ūkio bendrovė, ūkinė bendrija ar individuali (personalinė) įmonė yra ekonominės veiklos subjektas. Ūkininko ūkio veiklos mastas neretai pranoksta žemės ūkio bendrovę ar kokią nors individualią įmonę. Pastarosioms galioja Įmonių bankroto įstatymas, kuriame yra numatytos tam tikros procedūros, įteisinančios nemokumo įvertinimo taisykles, galimą veiklos sanavimą ar restruktūrizavimą. Tuo tarpu ūkininko ūkis iš karto atiduodamas į teismų ir antstolių rankas ir pasmerkiamas žlugti. Kodėl?
Padidintos rizikos verslas
Ūkio ministerijos Įmonių bankroto departamento pareigūno Jakovo Negatino pasiteiravome, kaip reglamentuojamas ūkininkų ūkių bankrotas. Jis sutiko, kad problemos esama, tačiau iki jos, girdi, dar “nepriėjo rankos”.
ES teisė nereglamentuoja nei ūkio subjektų teisinių formų įvairovės, nei bankroto procedūrų. Kiekviena valstybė šiuos dalykus tvarko savarankiškai. Tačiau kiekvienu atveju yra tiksliai apibrėžiama įvairių ūkio subjektų legalizavimosi (registravimosi) ir likvidavimosi tvarka.
Ūkininkų (šeimos ar fermerių) ūkių veikla ir jų likvidavimas ištikus finansinei nesėkmei įvairiose valstybėse reglamentuojama skirtingai. Vienur taikomos supaprastintos teisminės ar neteisminės procedūros, paskiriant specialų laikinąjį turto valdytoją, kitose valstybėse nemokiu tapusį ūkį teismo sprendimu stebi antstolis. Tačiau visais atvejais yra siekiama išsiaiškinti nemokumo atsiradimo priežastis, finansinius įsipareigojimus palyginti su būsimosiomis pajamomis, kurios bus gautos, nuėmus ir pardavus derlių ar kitą produkciją.
Žemės ūkis visuomet bus padidintos rizikos veiklos sritis. Antai, pernykštė sausra žemdirbiams pridarė didelių nuostolių. Išdegė ganyklos, kurios sunkiai beatsigaus ir šiemet. Nuostolių pasėliams gali pridaryti kruša ar pernelyg lietingi metai. Tam tikrą dalį patirtų nuostolių gali padengti pasėlių ar derliaus draudimas, tačiau daugeliu atvejų tai kompensuoja tik dalį negautų pajamų.
Kitas rizikos veiksnys - įvairiais maisto produktais užtvindytos Europos rinkos ir konkurencinė kova su pigesne JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos žemės ūkio produkcija. ES produktų pertekliui sumažinti pasitelkia valstybinių intervencinių supirkimų sistemas, kurios, garantuodamos žemdirbiams tam tikrą pajamų stabilumą, atneša didelių finansinių nuostolių. Būtent dėl šios priežasties ES ketina reformuoti visą paramos žemės ūkiui sistemą.
Lietuvos ūkininkas susiduria dar ir su trečiuoju rizikos veiksniu - nereglamentuota ūkių bankroto procedūra. Įvairių šaltinių duomenimis varžytinių siaubą jau patyrė arti 100 ūkininkų. Daugiausia ieškinių inicijavo bankai. Teismo antstoliai varžytinėse parduodavo žemdirbiui patį reikalingiausią ir vertingiausią turtą - žemės dirbimo padargus, transporto priemones. Dalis ūkininkų, patyrę varžytines, dar tęsdavo savo veiklą, tačiau dauguma sunkiai beatsitiesia.
Beje, net ir Sodra, pradelsus ūkininkui sumokėti privalomąsias valstybinio socialinio draudimo įmokas, siųsdavo grėsmingus perspėjimus, kad, girdi, skola bus išieškota ne ginčo tvarka. Suprask, nereiks net teismo sprendimo, bus aprašytas turtas ir įvyks jo pardavimo varžytinės. Tokią pat teisę turi ir Valstybinė mokesčių inspekcija.
Taigi ūkininkui, kaip gamybinės veiklos subjektui, sudarytos nepalyginamai blogesnės sąlygos. Tarkime, uždara akcinė bendrovė, besiverčianti ta pačia žemės ūkio veikla, už savo finansinius įsipareigojimus atsako tik savo įstatiniu kapitalu. Todėl, patyrus nesėkmę, akcininkų gyvenimas nesugriūna. Tuo tarpu ūkininkui tai gali tapti jo šeimos gyvenimo tragedija, nes skolų išieškojimas bus nukreiptas ir į gyvenamąjį būstą.
Nereglamentuotos bankroto procedūros
Iš dalies dėl teisiškai nereglamentuotų ūkininkų ūkių bankroto procedūrų kaime lėtai vyksta ekonominės veiklos įvairinimo procesas. Daugelis žemdirbių, valdydami smulkesnius ūkius ir negaudami pakankamai pajamų iš tradicinės žemdirbystės, imtųsi alternatyvios veiklos, teiktų žemės ūkio paslaugas ir pan. Tačiau tai neišvengiamai susiję su tam tikromis finansinėmis investicijomis ir banko paskolomis. Taigi nesėkmės baimė žlugdo bet kokią ūkininkų iniciatyvą.
Ūkininkų ūkių bankroto procedūrų reglamentavimas anaiptol nereiškia, kad žemdirbys taps mažiau atsakingas už savo ūkinius sprendimus. Prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, jis visuomet privalės įvertinti komercinės rizikos laipsnį. Tačiau patyręs nesėkmę, jis galės būti tikras, kad jo per kelias savaites neišvaržys teismo antstolis. Ūkininkui, kaip ir kitiems ekonominės veiklos subjektams, turi būti suteikta galimybė įvertinti jo bendrą finansinę būklę, taikyti ūkio sanavimo ar restruktūrizavimo procedūras. Tai bus ypač svarbu, kai ūkininkams taps prieinama ES struktūrinių fondų parama.
Kas galėtų valdyti ūkininkų bankrotus
Įvertinus daugelį ūkininkų veiklos ypatumų, akivaizdu, kad turėtų būti parengtas ir priimtas atskiras Ūkininkų ūkių bankroto įstatymas. Ūkininkų ūkių bankroto procedūrų valdymą tikslingiausia būtų pavesti Žemės ūkio rūmams (ŽŪR), kurie jau šiuo metu vykdo tam tikras valstybės patikėtas funkcijas (tarkime, paramos kooperacijai administravimą). Bankroto bylas turėtų kelti arba 1-osios instancijos teismai, arba specialus teismas, įkurtas prie ŽŪR.
Kaip veiktų Ūkininkų ūkių bankroto mechanizmas? Pirmiausia turėtų būti apibrėžta ūkininko nemokumo sąvoka. LR Įmonių bankroto įstatyme yra nustatyta, kad įmonės nemokumas yra tokia būsena, kai ji, praėjus tam tikram terminui, neatsiskaito su kreditoriais, o pradelsti finansiniai įsipareigojimai viršija pusę turto vertės. Dauguma ūkininkų apskaitą tvarko pagal supaprastintą schemą, kurioje neatsispindi turto vertė. Todėl ūkininkas, siekdamas valdyti savo finansinę riziką, turėtų pasirinkti vieną iš dviejų variantų: savo iniciatyva ir lėšomis rinkos kainomis įvertinti esamą turtą (į turto sudėtį galbūt nereikėtų įtraukti gyvenamojo būsto) arba sutikti, kad bankroto “slenksčiu” būtų laikoma pusė jo ūkio metinių pajamų.
Bankroto bylos iniciatoriais paprastai esti kreditoriai. Tačiau įvertinęs savo finansinę padėtį, sutinkant kitiems jungtinės veiklos partneriams, teisę iškelti bankroto bylą turėtų įgyti ir pats ūkininkas.
Keliant bankroto bylą, ŽŪR turėtų pateikti teismui laikinojo ūkio valdytojo kandidatūrą. Juo galėtų būti specialus įgaliotinis arba kaimynystėje ūkininkaujantis asmuo. Įvertinęs esamą padėtį, laikinasis ūkio valdytojas turėtų teikti teismui tvirtinti skolų grąžinimo grafiką, ūkio sanavimo ar likvidavimo planą. Be to, ūkininkui, kaip ir kitiems ekonominės veiklos subjektams, bankroto atveju turėtų būti leista naudotis įvairių garantinių fondų lėšomis.