Pas­ta­rai­siais me­tais, vėl su­ak­ty­vė­jus per­dir­bi­mo įmo­nių veik­lai, pa­di­dė­jo su­si­do­mė­ji­mas lau­ko agur­kais.

Agur­kai mėgs­ta šilu­mą, vien sėk­loms su­dyg­ti rei­kia iki 14 ^oC įši­lu­sios dir­vos. Pa­gal gam­ti­nius šilu­mos ište­klius, šalies šiau­rės va­ka­rų da­lis pri­klau­so I-ajai šilu­mi­nei zo­nai (aukštes­nių kaip 10 ^oC tem­pe­ra­tū­rų su­ma 1 600-2 000 ^oC). Ki­ti ra­jo­nai pri­ski­ria­mi II-ajai šilu­mi­nei zo­nai (2 000-2 400 ^oC). Ma­no­ma, kad agur­kai kas­met de­ra tik tuomet, kai aukš­tes­nių kaip 10 ^oC tem­pe­ra­tū­rų su­ma ly­gi 2 800-2 900 ^oC, o tem­pe­ra­tū­rų su­mai esant 2 100 ^oC, agur­kai de­rės 9 me­tus iš 10. Tad te­oriš­kai be­veik kiek­vie­nais me­tais tu­rė­tu­me gau­ti gau­sų agur­kų der­lių. Bet, de­ja, taip nė­ra.

Daž­niau­siai tu­ri­mų re­sur­sų už­ten­ka tik iki de­rė­ji­mo pra­džios. Net­gi piet­ry­ti­niuo­se ra­jo­nuo­se agur­kams pa­lan­kūs bū­na 5-7 me­tai iš 10. Il­gam at­vė­sęs oras ga­li su­trik­dy­ti au­ga­lų me­džia­gų apy­kai­tą, su­kel­ti bal­ty­mi­nių me­džia­gų iri­mą, ląs­te­lių ap­mi­ri­mą. Au­ga­lų jaut­ru­mas vėsiam orui kin­ta su jų am­žiu­mi. At­vė­si­mams la­biau­siai jaut­rūs pra­dė­ję de­rė­ti agur­kai. Šiuo pe­ri­odu kri­ti­ne lai­ko­ma 15 ^oC tem­pe­ra­tū­ra. Kad agur­kai gau­siai de­rė­tų, rei­kia, kad aukš­tes­nių kaip 15 ^oC tem­pe­ra­tū­rų su­ma bū­tų 1 500-1 600 ^oC, o Lie­tu­vo­je šis šilu­mi­nis ro­dik­lis svy­ruo­ja nuo 800 iki 1 450 ^oC. To­dėl nie­ko nuo­sta­baus, kad ne kiek­vie­ni me­tai bū­na „agur­ki­niai“.

Apie tai, kad Lie­tu­vo­je agur­kai de­ra tik sau­są šil­tą va­sa­rą jau pra­ėju­sio šimt­me­čio pra­džio­je ra­šė prof. J. Kriš­čiū­nas. Anot gar­saus prieš­ka­rio ag­ro­no­mo J.Straz­do, pas mus agur­kai už­de­ra ar­ba la­bai ge­rai ar­ba vi­sai ne­de­ra. Tai­gi, au­gi­nant agur­kus lau­ke, nė­ra jo­kios ga­ran­ti­jos, kad bus gau­tas bent pa­ten­ki­na­mas der­lius, ne­pai­sant, kad au­gin­to­jas lai­kė­si vi­sų ag­ro­tech­ni­kos ir au­ga­lų ap­sau­gos rei­ka­la­vi­mų.

Šiuo me­tu lau­ko agur­kų asor­ti­men­tas ga­na įvai­rus. Ga­li­ma pa­si­rink­ti no­ri­mą veis­lę pa­gal vai­sių nau­do­ji­mo pa­skir­tį, jų dy­dį, iš­vaiz­dą.

Kaip pa­si­rink­ti agur­kų veis­lę

• Au­gi­nant di­de­lius agur­kų plo­tus, ne­re­ko­men­duo­ja­ma au­gin­ti veis­lių, nors jų sėk­los pi­gesnės. Ka­dan­gi dau­gu­mos veis­lių agur­kai ant pa­grin­di­nio stie­bo žy­di tik kuo­ke­li­niais (be užuo­maz­gų, tuš­čiais) žie­dais, o žie­dai su „agur­kė­liais“ for­muo­ja­si ant šo­ni­nių at­ža­lų, gau­na­mas ma­žes­nis už po­ten­cia­lų ir anks­ty­va­sis, ir ben­dras der­lius. To­dėl veis­lių Nežins­kij, Wis­con­sin SMR, Tra­kų pa­ge­rin­tie­ji, Kau­niai agur­kus ge­riau au­gin­ti darže, ko­lek­ty­vi­nia­me so­de, kur juos įma­no­ma rū­pes­tin­gai pri­žiū­rė­ti ir dažnai skin­ti. Tuo­met gau­na­mas ge­ras vai­sių der­lius. Juos tin­ka rau­gin­ti, ma­ri­nuo­ti ir var­to­ti šviežius.
• Di­des­niuo­se plo­tuo­se ge­riau au­gin­ti agur­kų hib­ri­dus (F1). Jų sėk­los yra šiek tiek bran­ges­nės, bet der­liaus prie­das su kau­pu kom­pen­suo­ja kai­nos skir­tu­mą. Au­gi­nant agur­kus pra­mo­ni­niu bū­du, rei­kė­tų veng­ti hib­ri­dų su juo­dais dyg­liu­kais, nes jų vai­siai lin­kę grei­tai gels­ti. To­dėl ne­la­bai tiks pas mus pla­ti­na­mi gana der­lin­gi, bet juo­das­pyg­liai hib­ri­dai Po­lan, Brigad­nij.
• Ne­ver­tė­tų pra­mo­ni­niu bū­du lau­ke au­gin­ti trum­pa­vai­sių par­te­no­kar­pi­nių (mez­gan­čių be ap­dul­ki­ni­mo) agur­kų. Jų sėk­los ga­na bran­gios, par­da­vi­nė­ja­mos vie­ne­tais, o ne sve­ria­mos. Ka­dan­gi mū­sų kraš­te agur­kų der­liaus ga­vi­mo ti­ki­my­bė vos 50 proc., tai ge­riau ne­ri­zi­kuo­ti, ne­di­din­ti pro­duk­ci­jos sa­vi­kai­nos ir pa­si­rink­ti ge­ro­kai pi­ges­nę sėk­lą. Juo la­biau, kad lau­ke dau­ge­lis par­te­no­kar­pi­nių hib­ri­dų jaut­riau re­a­guo­ja į ne­pa­lan­kias kli­ma­to są­ly­gas, ir vė­ses­nę va­sa­rą jų der­lius bū­na ne­di­de­lis.
• Lau­ke ver­tė­tų au­gin­ti trum­pa­vai­sius bi­čių ap­dul­ki­na­mų agur­kų hib­ri­dus su bal­tas­pyg­liais vai­siais. Agur­kai su bal­tais spyg­liu­kais ne taip grei­tai gels­ta, kur kas il­giau iš­lai­ko pre­ki­nę iš­vaiz­dą. Šiuo me­tu rin­ko­je ga­na daug len­kiš­kos se­lek­ci­jos agur­kų hib­ri­dų. Jų vai­siai bal­tas­pyg­liai, sod­riai ža­li su įvai­raus il­gio bal­tų juos­te­lių pie­ši­niu. De­ja, sau­są ir karš­tą va­sa­rą da­lies se­nes­nės se­lek­ci­jos len­kiš­kų hib­ri­dų vai­siai bū­na kars­te­lė­ję. Tas pats bū­din­ga ir der­lin­gam ru­siš­kam hib­ri­dui Mo­vir-1. Nau­jes­nės se­lek­ci­jos len­kiš­ki ir ru­siš­ki agur­kai šios sa­vy­bės jau ne­tu­ri. Pas­ta­rai­siais me­tais Lie­tu­vo­je ne­blo­gai de­ra olan­diš­kos se­lek­ci­jos hib­ri­dai, iš­si­ski­rian­tys sta­bi­liu, to­ly­giu der­liu­mi. Dau­gu­mos jų vai­siai tam­siai ža­li, be­veik be juos­te­lių pie­ši­nio, šiek tiek ne­įpras­ti mū­sų pir­kė­jo akiai, bet ne­kar­tūs ir il­gai ne­gels­ta. Ma­lo­ni iš­im­tis – hib­ri­das Accord F1. Gra­žios for­mos, sod­riai ža­li su kon­tras­tin­gu bal­tų juos­te­lių pie­ši­niu vai­siai pri­me­na ti­piškus lau­ko agur­kus. Į juos sa­vo iš­vaiz­da ir der­liu­mi pa­na­šus Lie­tu­vos so­di­nin­kys­tės ir dar­ži­nin­kys­tės ins­ti­tu­te su­kur­tas hib­ri­das Kru­kiai F1. Vi­sų čia pa­mi­nė­tų hib­ri­dų vai­sius tin­ka ma­ri­nuo­ti, dau­gu­mą - ir rau­gin­ti.

Vie­ta

Ide­a­liau­sia vie­ta agur­kams au­gin­ti – di­de­liais pa­sta­tais, me­džių ar krū­mų ma­sy­vais nuo vy­rau­jan­čių vė­jų ap­sau­go­tas lau­kas. La­bai ge­rai, jei yra ne­di­de­lis nuo­ly­dis į pie­tų pu­sę. Anks­čiau pla­čiai re­ko­men­duo­ti grei­tai įšy­lan­tys upių slė­niai tu­ri ne­ma­žą trū­ku­mą – čia kur kas daž­niau pa­si­tai­ko vė­ly­vo­sios ir anks­ty­vo­sios šal­nos, o rug­pjū­tį il­giau už­si­lai­ko tirš­tas rū­kas, su­ku­rian­tis są­ly­gas plis­ti ne­tik­ra­jai milt­li­gei.

Dir­va

Agur­kus re­ko­men­duo­ja­ma sė­ti į der­lin­gą, grei­tai įšy­lan­čią leng­vą prie­mo­lio ar prie­smė­lio dir­vą. Bet pa­pras­tai sun­ku ras­ti rei­kia­mo dy­džio lau­ką su pa­lan­kio­mis ag­rok­li­ma­to są­ly­go­mis ir tin­ka­mos struk­tū­ros dir­va.

Lie­tu­vo­je agur­kai au­gi­na­mi įvai­rio­se dir­vo­se, tik rei­kė­tų veng­ti la­bai leng­vų, smė­lė­tų dir­vų, nes bent kiek sau­ses­nę va­sa­rą tek­tų lais­ty­ti. Taip pat ne­tiks ir sun­kios, mo­lin­gos dir­vos, nes jos vė­lai ir lė­tai įšy­la, o po di­des­nio lie­taus už­mirks­ta. Tuo­met sun­ku vaikš­čio­ti (ne­už­mirš­ki­te – agur­kai ski­na­mi kas an­trą die­ną ir daž­niau), o iš­džiū­vus su­si­da­ro sto­ra plu­ta, pro ku­rią agur­kai ne­ga­li su­dyg­ti. Bet įter­pus pa­kan­ka­mą kie­kį or­ga­ni­nių trą­šų, daž­nai iš pir­mo žvilgs­nio ne­tin­ka­mo­je dir­vo­je au­gi­na­mi agur­kai ga­li už­au­gin­ti ge­rą der­lių. Sun­kes­nėms dir­voms pa­ge­rin­ti tin­ka mėš­las su šiau­dais (pa­ge­rės dir­vos pu­ru­mas, ae­ro­bi­nės sa­vy­bės), o leng­va­me prie­smė­ly­je la­biau tiks kom­pos­ti­nė že­mė ar per­pu­vęs mėš­las (pa­di­dins dir­vos riš­lu­mą, ge­riau lai­ky­sis drėg­mė).

Pa­va­sa­rį agur­kams skir­ta­me lau­ke už­aria­mas mėš­las (iki 100 t/ha) ar­ba įter­pia­ma iki 800 kg/ha kom­plek­si­nių ar ati­tin­ka­mos pro­por­ci­jos vie­na­na­rių trą­šų. Mi­ne­ra­li­nes trą­šas ge­riau įterp­ti vė­les­nių kul­ti­va­vi­mų me­tu, nes pa­te­ku­sios į apa­ti­nį ar­mens sluoks­nį jos agur­kams daž­nai tam­pa ne­pa­sie­kia­mos. Iki sė­jos lau­kas 2-3 kar­tus kul­ti­vuo­ja­mas, taip su­nai­ki­na­ma da­lis vir­šu­ti­nia­me dir­vos sluoks­ny­je esan­čių pik­tžo­lių. Pas­ku­ti­nį kar­tą kul­ti­vuo­ja­ma prieš pat sė­ją.

Sė­ja

Agur­kai sė­ja­mi nuo ge­gu­žės trečiojo dešim­ta­die­nio iki birželio pa­bai­gos. Se­niau fe­no­lo­gi­niu in­di­ka­to­riu­mi bu­vo lai­ko­mas pa­pras­tų­jų aly­vų žy­dė­ji­mas. Ka­dan­gi Lie­tu­vo­je aly­vos daž­nai pra­de­da žy­dė­ti jau ge­gu­žės vi­du­ry­je ar net pra­džio­je, kaip sig­na­lą agur­kams sė­ti rei­kė­tų lai­ky­ti aly­vų žy­dė­ji­mo pa­bai­gą, kai žie­dai jau pra­de­da by­rė­ti. Lat­vi­jo­je agur­kai sė­ja­mi su­žy­dė­jus kaš­to­nams ar gel­to­na­jai aka­ci­jai (ka­ra­ga­nai).

Su agur­kų sė­ja ne­rei­kė­tų sku­bė­ti. Ka­dan­gi agur­kai dygs­ta tik kai dir­vos tem­pe­ra­tū­ra ne mažes­nė kaip 14 ^oC, į šal­tą dir­vą pa­sė­tos sėklos su­pū­va ar­ba dygs­ta il­gai ir ne­to­ly­giai, o pa­sė­lis bū­na ne­vie­no­das. Per anks­ti su­dy­gu­sius dai­gus ga­li nušal­dy­ti vė­ly­vo­sios pa­va­sa­rio šal­nos. Jų ti­ki­my­bė res­pub­li­ko­je 1-2 me­tai iš 10, o Piet­ry­čių Lie­tu­vo­je – 2-3 iš 10 me­tų. Oro at­vė­si­mo iki 2 ^oC ir dar šalčiau gegužės pa­bai­go­je re­a­li ti­ki­my­bė 1-6, o birželio pradžio­je 1-3 me­tai iš dešim­ties. Tai­gi per­ne­lyg anks­ti pa­sė­ti agur­kai ga­li vi­siš­kai ne­už­aug­ti.

Anks­čiau re­ko­men­duo­ta agur­kų sėk­los nor­ma bu­vo 6-8 kg/ha. Da­bar, pa­ge­rė­jus sėk­los ko­ky­bei ir au­gi­na­mų veis­lių der­lin­gu­mui, už­ten­ka ir 2 kg/ha, o kruopš­tes­ni dar­ži­nin­kai ap­si­ei­na su dar ma­žes­niu kie­kiu. Re­ko­men­duo­ja­mas au­ga­lų skai­čius – 50-55 tūkst./ha (5 au­ga­lai/m²).

Pri­klau­so­mai nuo tu­ri­mos tech­ni­kos ar sė­jos bū­do, agur­kai sė­ja­mi 100-120 cm tar­pu­ei­liais, pa­lie­kant tarp au­ga­lų 10-25 cm tar­pus. Au­gi­nant di­des­nia­me plo­te, kas 10-20 m pa­lie­ka­mi trans­por­to ta­kai, ku­riuo­se de­rė­ji­mo me­tu iš­dės­to­ma ta­ra ir pi­la­mi vai­siai. Trans­por­to ta­kuo­se ga­li­ma au­gin­ti anks­ty­vą­sias daržoves, ku­rių der­lius su­do­ro­ja­mas iki agur­kų de­rė­ji­mo.

Jei šilu­mos pa­kan­ka, agur­kų pir­mie­ji dai­gai pa­si­ro­do po 4-5 die­nų, ma­siškai su­dygs­ta po 7-8 die­nų. Jei po sė­jos orai at­vės­ta, agur­kų dai­gai pa­si­ro­do po 12-15 d. Plė­ve­le deng­ti agur­kai su­dygs­ta daug grei­čiau ir vie­no­džiau.

Prie­žiū­ra

Lau­ko agur­kus pri­žiū­rė­ti ne­su­dė­tin­ga. Su­dy­gę dai­gai iš pra­džių au­ga ga­na lė­tai (iki pir­mo­jo tik­ro la­po pa­si­ro­dy­mo pra­ei­na 10 d.), to­dėl svar­bu lai­ku išnai­kin­ti piktžoles. Iki pat agur­kų žy­dė­ji­mo (lie­pos vi­du­rio) pik­tžo­les ga­li­ma nai­kin­ti me­cha­ni­zuo­tai - pu­re­nant tar­pu­ei­lius. Au­ga­lams iš­lei­dus ant­rą­jį tik­rą la­pą, pa­sė­lis re­ti­na­mas, pa­lie­kant 15-20 cm tarp au­ga­lų.

Dai­gams su­tvir­tė­jus, pa­tar­ti­na juos ap­kaup­ti – pa­pil­do­mai iš­au­gu­sios šak­nys pa­di­di­na mai­ti­na­mą­jį plo­tą, ge­riau pa­si­sa­vi­na­mos mais­to me­džia­gos. Pra­var­tu ap­kau­pi­mą de­rin­ti su pa­pil­do­mu trę­ši­mu azo­to trą­šo­mis (iki 20-30 g/m2). Azo­to trą­šos iš­be­ria­mos 10-15 cm nuo au­ga­lų (ne­ver­ta bars­ty­ti tar­pu­ei­liuo­se, ten agur­kų šak­nų ne­bū­na). Prieš žy­dė­ji­mą ga­li­ma pa­pil­do­mai pa­tręš­ti ir kom­plek­si­nė­mis trą­šo­mis, tu­rin­čio­mis dau­giau ka­lio – tai ska­tins vai­sių for­ma­vi­mą­si.

Iki de­rė­ji­mo tar­pu­ei­liai pu­re­na­mi iki 10 cm gy­liu. Au­ga­lams pra­dė­jus deng­ti tar­pu­ei­lius ir de­rė­ti, šie dau­giau ne­be­pu­re­na­mi – vė­liau iš­au­gu­si vie­na ki­ta pa­vie­nė pik­tžo­lė jau ne­tu­rės įta­kos agur­kų der­liui.

Lau­ko agur­kai tu­ri kur kas ma­žiau li­gų ir ken­kė­jų ne­gu šilt­na­mio. Daž­niau­siai lau­ke agur­kams ken­kia pu­pi­nis ama­ras, kar­tais ran­da­mas ir ant vos su­dy­gu­sių dai­gų. Už­ten­ka 1-2 ama­rų ant au­ga­lo, kad sėk­las­kil­tės bū­tų pa­lin­ku­sios že­myn, de­for­muo­tų­si, o pir­ma­sis la­pe­lis vys­ty­tųsi ne­to­ly­giai. Daž­niau­siai ama­rai pa­žei­džia in­ten­sy­viai au­gan­čias agur­kų vir­šū­nes. Nuo ama­rų gelbsti in­sek­ti­ci­dai – ak­ta­ra, ak­te­li­kas, de­cis, fas­ta­kas.

Šiuo me­tu au­gi­na­miems pra­mo­ni­niams hib­ri­dams dau­giau­sia ža­los pri­da­ro ne­tik­ro­ji milt­li­gė, pa­žei­džian­ti agur­kų la­pus. Ant la­pų at­si­ran­da pa­vie­nės, bet grei­tai plin­tan­čios,  su­si­lie­jan­čios ru­dos dė­mės, vė­liau la­pa­lakš­tis nu­džiū­na. Esant pa­lan­kioms są­ly­goms (vė­sios, drėg­nos nak­tys, šil­tos die­nos), li­ga plin­ta la­bai grei­tai ir per trum­pą lai­ką ga­li su­nai­kin­ti dar net ne­pra­dė­ju­sius de­rė­ti pa­sė­lius. Nors dau­gu­ma šiuo­lai­ki­nės se­lek­ci­jos agur­kų yra dau­giau ar ma­žiau to­le­ran­tiš­ki ne­tik­ra­jai milt­li­gei, bet esant pa­lan­kioms li­gai plis­ti są­ly­goms, jie ir­gi pa­žei­džia­mi, tik šiek tiek vė­liau ir ma­žiau. To­dėl svar­bu lai­ku pra­dė­ti pro­fi­lak­tiš­kai purkš­ti, kol li­ga dar ne­pa­si­ro­dė ar pas­tebėti tik pir­mie­ji jos po­žy­miai.

Ne­pai­sant iš­skir­ti­nių me­tų, kuo­met pir­mo­sios dė­mės pa­si­ro­dė dar prieš agur­kų žy­dė­ji­mą, daž­niau­siai ne­tik­ro­ji milt­li­gė pa­si­reiš­kia lie­pos pa­bai­go­je – rug­pjū­čio pra­džio­je ar­ba dar vė­liau. Taigi  pir­muo­sius pro­fi­lak­ti­nius purš­ki­mus rei­kė­tų pra­dė­ti prieš agur­kų žy­dė­ji­mą ir kar­to­ti kas 10-14 die­nų. Li­gai jau pa­si­reiš­kus ir esant in­ten­sy­viai jos ei­gai, purš­kia­ma daž­niau. Prak­tiš­kai lau­ke už­ten­ka 3-4 purš­ki­mų.

Vė­liau purkš­ti ne­be­ver­ta, nes, rug­pjū­čio pa­bai­go­je – rug­sė­jo pra­džio­je  orams pa­ste­bi­mai at­vė­sus, agur­kai vis tiek ne­be­de­ra, ne­pai­sant la­pų ža­lu­mo ir pra­dė­ju­sių aug­ti užuo­maz­gų kie­kio. Už­si­tę­sus vė­ses­niam orui, la­pai ma­siš­kai pra­de­da gels­ti ne tiek nuo ne­tik­ro­sios milt­li­gės, kiek nuo su­tri­ku­sios me­džia­gų apy­kai­tos ir bal­ty­mi­nių me­džia­gų iri­mo.

Nuo ne­tik­ro­sios milt­li­gės tin­ka di­ta­nas, topazas, ri­do­mi­las, pre­vi­ku­ras ir kt. pre­pa­ra­tai. Jų nau­do­ji­mo re­ko­men­da­ci­jas ga­li­ma ras­ti spe­cia­lio­jo­je li­te­ra­tū­ro­je ir prie pre­pa­ra­tų pri­dė­to­se in­struk­ci­jo­se.

Ki­toms lau­ko agur­kams bū­din­goms li­goms (pa­pras­ta­jai milt­li­gei, raup­lėms, bak­te­rio­zei) dau­gu­ma šiuo­lai­ki­nių hib­ri­dų yra pa­kan­ka­mai at­spa­rūs ir jo­mis pas­ta­ruo­ju me­tu agur­kai ser­ga re­čiau.

De­rė­ji­mas

Lie­tu­vo­je iš sėk­lų lau­ke au­gin­ti agur­kai pra­de­da de­rė­ti lie­pos pa­bai­go­je – rug­pjū­čio pra­džio­je, bet vė­ses­nę va­sa­rą pir­mie­ji vai­siai pa­si­ro­do tik rug­pjū­čio vi­du­ry­je. Kai są­ly­gos pa­lan­kios, agur­kai lau­ke de­ra 30-40 die­nų. Ga­lė­tų de­rė­ti ir il­giau, bet stip­riai at­vė­sus orams, jų de­rė­ji­mas bai­gia­si, už­si­mez­gę vai­siai to­liau ne­be­si­vys­to. Nau­do­jant įpras­tą ag­ro­tech­ni­ką ir hib­ri­di­nių agur­kų sėk­lą, ga­li­ma gau­ti 28-30 t/ha agur­kų der­lių. Karštą „agur­ki­nę“ va­sa­rą ūki­nis der­lius ga­li pa­kil­ti iki 35-40 t/ha, bet vė­sią, lie­tin­gą va­sa­rą, ne­žiū­rint vi­sų pa­stan­gų ir prie­žiū­ros, agur­kų už­de­rės vos 10-15 t/ha ar net ma­žiau.

Agur­kų sky­ni­mas 

• De­rė­ji­mo pra­džio­je agur­kai ski­na­mi kas 2 die­nas, pra­dė­jus ma­siš­kai de­rė­ti – kas an­trą die­ną, o karš­čių me­tu - net kas­dien.  
• De­rė­ji­mo pra­džio­je pra­var­tu virkš­čių vir­šū­nes nu­kreip­ti ei­lės kryp­ti­mi. Tuo­met jos mažiau bus min­do­mos, ne taip augs šo­ni­nės at­ža­los, bus di­des­nis der­lius.  
• Ski­nant agur­kus, rei­kė­tų steng­tis ne­iš­kil­no­ti virkš­čių. Tuo­met au­ga­lai ne taip nu­ken­tės nuo vė­jo, ne­si­keis drėg­mės re­ži­mas, o mais­to medžia­gos bus skir­tos vai­siams for­muo­ti, o ne la­pams grą­ži­nti į pra­di­nę pa­dė­tį.  
• Agur­kai ski­na­mi at­sar­giai pa­spau­dus ko­te­lį. Ma­si­nio sky­ni­mo me­tu rei­kė­tų iš­skin­ti vi­sus per­au­gu­sius, krei­vus, ne­stan­dar­ti­nius vai­sius. Jei nė­ra kur jų su­nau­do­ti ir sun­ku iš­neš­ti iš lau­ko, ne­rei­ka­lin­gą pro­duk­ci­ją ga­li­ma pa­lik­ti prie au­ga­lų. Nu­skin­ti ne­stan­dar­ti­niai vai­siai ne­eik­vos mais­to me­džia­gų, o jų iš­skir­tas CO₂ ska­tins agur­kų de­rė­ji­mą.  
• Pa­tar­ti­na agur­kus skin­ti anks­ti ry­te ar ant­ro­je die­nos pu­sė­je.
• Sau­go­ji­mo truk­mė pri­klau­so nuo tem­pe­ra­tū­ros re­ži­mo ir oro drėg­mės. Kai vė­su ir oras drėg­nas, agur­kai pra­ran­da ma­žiau drėg­mės ir il­giau iš­lai­ko pre­ki­nę iš­vaiz­dą, nes ge­ro­kai su­lė­tė­ja kvė­pa­vi­mo pro­ce­sas ir su­ma­žė­ja vai­siuo­se esan­čio cuk­raus kie­kis. Kai tem­pe­ra­tū­ra 8-10 ^oC ir aukšta san­ty­ki­nė drėg­mė, agur­kų vai­siai pre­ki­nę iš­vaiz­dą ga­li iš­lai­ky­ti 4-5 die­nas. Drėg­mei pa­lai­ky­ti agur­kai lai­ko­mi plė­ve­le iš­klo­to­se dė­žė­se ar­ba plė­ve­li­niuo­se mai­šuo­se. At­šal­džius orą iki 0-2 ^oC ir esant 90 proc. oro drėg­mei, agur­kus ga­li­ma iš­lai­ky­ti 2-3 sa­vai­tes.