- Dr. Kęstutis JASKELEVIČIUS LIETUVOS AGRARINĖS EKONOMIKOS INSTITUTAS
- Mano ūkis
Kodėl Vakarų valstybėse neabejotiną naudą atnešanti bendros veiklos organizavimo forma mūsuose taip sunkiai skinasi kelią?
Vadinamoji čekinė privatizacija, po 1991 m. tarsi vilkas įsisukusi į avių bandą, be atodairos draskė bendruomenės interesą. Sugalvotos fizinių asmenų grupės, vėliau virtusios investicinėmis akcinėmis bendrovėmis, pasitelkusios “kvadratinių berniukų” būrius, iš apstulbusių piliečių pusvelčiui supirkinėjo investicinius čekius ir aktyviai dalyvavo pirminio privatizavimo konkursuose.
Galvoti apie tokiu būdu privatizuotų objektų kooperuotą veiklą nebuvo jokių galimybių. Pagaliau nebuvo ir kam. Daugelyje partnerystės pagrindais privatizuotų įmonių ir investicinių akcinių bendrovių vyko arši kova dėl didesnio akcijų paketo.
Senoji ir naujoji kooperacija
Šioks toks lūžis įvyko tik po 1992 m. Seimo rinkimų. Tuomet pirmoji savo statusą suskubo įteisinti Lietuvos vartotojų kooperacijos sąjunga, inicijavusi LR Kooperacijos įstatymo priėmimą, vėliau pakeistą į Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą. Tačiau bendrai kooperacijos raidai tai nedavė nors kiek ryškesnio postūmio, nes pirmasis įstatymas iš esmės buvo pritaikytas tik tam, kad buvęs vartotojų menamos kooperacijos monstras išvengtų privatizacijos. Deja, tolimesni įvykiai parodė, kad vartotojų kooperatyvai, veikę visuose rajonuose, teikę prekybos paslaugas daugelyje miestelių ir kaimo vietovių bei vykdę įvairią gamybinę veiklą, ekonominiu požiūriu taip ir liko negyvybingi.
Apyvartinių lėšų trūkumas, vienintelio kooperacijos banko žlugimas bei nesugebėjimas konkuruoti lėmė daugelio parduotuvių bankrotą. Neretai tai buvo tyčiniai bankrotai, o parduodamos patalpos ir pastatai atsidurdavo privačioje kooperatyvų vadovų nuosavybėje.
Taigi pirmasis kooperacijos įstatymas jos raidai davė tam tikrą postūmį, tačiau gerokai diskreditavo pačią idėją. Egzistavo tarsi dvi kooperacijos: senoji, gimusi suvalstybintosios nuosavybės pagrindu ir besistengianti pakeisti savo ankstesnįjį pavidalą, bet ne veiklos formas; sunkiai į saulę besistiebiantys naujosios kooperacijos daigai.
Šiuo metu kai kuriuose šalies miestuose naujais teisiniais pagrindais veikiantys vartotojų kooperatyvai atranda savo vietą rinkoje. Pavyzdžiu galėtų būti Utenos r. vartotojų kooperatyvas, valdantis apie 40 parduotuvių ir sugebėjęs ne tik atlaikyti didžiųjų prekybos tinklų konkurenciją, bet ir padidinęs mažmeninę prekių apyvartą 2002 m. beveik ketvirtadaliu. Deja, vartotojų kooperatyvai kaip prekybinės veiklos organizavimo forma daugelyje šalies rajonų yra išnykę.
Psichologinės nuostatos ir fiktyvių kooperatyvų žala
Kooperacija aktualiausia yra žemės ūkio sektoriuje. Akivaizdu, kad smulkūs pavieniai ūkiai, kurių šalyje priskaičiuojama iki kelių šimtų tūkstančių, nesugebės atsilaikyti prieš susitelkusias perdirbimo įmones ar prekybos centrus, neišsiderės didesnių produkcijos supirkimo kainų ar palankesnių sutarčių sąlygų.
Ir ne vien tai. Griežtėjantys pieno kokybės reikalavimai, greit išnyksiantys mobilūs pieno supirkimo punktai verčia galvoti, kaip sujungti ūkininkų pastangas, kuriant bendrus supirkimo punktus ir įrengiant juose modernią šaldymo įrangą. Pavieniams daržovių bei vaisių ir uogų augintojams sunku įsiskverbti į rinką, kurią tiesiog užtvindė importinė produkcija. Net stambesniam grūdų ūkiui iš esmės neįmanoma savarankiškai parduoti savo produkciją svetur.
Šios problemos yra visiems puikiai žinomos. Tačiau, nepaisant akivaizdžios kooperacijos naudos, agituoti ūkininkus telktis bendrai veiklai yra gana bergždžias užsiėmimas. Tai įrodo jau vien tas faktas, kad, Žemės ūkio rūmų duomenimis, 2003 m. sausio 1 d. buvo įregistruota tik 450 kooperatyvų, iš jų trečdalis jokios veiklos nevykdė.
Vadinasi, reikia ieškoti vangaus kooperatyvų kūrimosi ir pasyvios veiklos priežasčių. Viena jų – dalies žemdirbių negatyvios psichologinės nuostatos. Daugelio žmonių atmintyje dar gyvas kolūkinės gamybos būdas, pagrįstas menamos kooperacijos principais. Nors tuometiniuose kolūkiuose visos gamybos priemonės iš esmės buvo suvalstybintos, o žemdirbys nušalintas nuo savo darbo rezultatų, jam aktyviai skiepyta mintis, kad viską valdo kolūkis, t. y. kooperatyvas. Todėl nenuostabu, kad šiandien dažnas ūkininkas atšauna, girdi, jau gana atsikandome tos kooperacijos. Ir jokia airiška, daniška ar vokiška patirtis neišdildys iš jo atminties neigiamų prisiminimų.
Naują žalą begimstančios kooperacijos įvaizdžiui padarė fiktyvių kooperatyvų kūrimasis (daugiausia - produkcijos supirkimo srityje). Susibūrę keli apsukruoliai pasinaudoję kooperatyvams teikiamomis lengvatomis ėmėsi kuo tikriausios komercinės veiklos. Jie siekė naudos ne sodiečiams, kurie tik formaliai būdavo įregistruojami kooperatyvo nariais, o tik pelno po parankesne iškaba įsikūrusios UAB steigėjams. Kainų skirtumas, atitenkantis šiems tarpininkams, būna ne toks jau menkas. Su tokiais kooperatyvais noriai bendrauja perdirbimo įmonės. Šiokios tokios naudos iš šių fiktyvių kooperatyvų turi ir žemdirbiai, tačiau šitaip yra diskredituojama tikrosios kooperacijos idėja.
Valdžia vėl suliepsnos karšta meile kooperacijai
Šių metų gegužę yra kviečiamas Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų kongresas, kuris, anot jo iniciatoriaus - Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko G.Kniukštos, turėtų išryškinti visas problemas, trukdančias plėtoti kooperatinį judėjimą, numatyti priemones joms šalinti, skatinti žmones stambinti kooperatines bendroves ir didinti narių skaičių.
Kooperatyvų kongresas, be abejo, duos tam tikrą impulsą tolimesnei plėtrai. Tačiau ar be kongreso nėra žinoma, kas trukdo šiam judėjimui? Apie tai dešimtis kartų yra rašę ir kalbėję Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos “Kooperacijos kelias” valdybos pirmininkas prof. Antanas Stancevičius, kooperacijos specialistas ir entuziastas prof. Julius Ramanauskas, kiti mokslininkai ir praktikai, studijavę kooperacijos patirtį daugelyje Vakarų valstybių. Ką dar naujo apie kooperatinį judėjimą ir jo neabejotiną naudą ekonominei ir socialinei kaimo plėtrai galima pasakyti?
Kongreso tribūnoje valdžia, aišku, vėl suliepsnos karšta meile kooperacijai, žemdirbiai bus raginami burtis ir telktis bendrai veiklai. Tačiau ar išdrįs ta pati valdžia prisipažinti kongresui, kad prie kooperacijos sąstingio nemažai prisideda jos pačios neveiklumas ir valstybės paramos šiam judėjimui imitavimas. Juk ir dabar, rengiantis kongresui, Seime nėra įregistruota nė vieno teisės akto, kuris sudarytų palankesnes sąlygas kooperatyvų plėtrai.
Ar prisimins valdžia, kad ji pati sužlugdė mėginimą kurti kooperatyvus žemdirbių akcijomis privatizuotose perdirbimo įmonėse? Ypač ryšku tai buvo 1995-1999 m., vykstant antriniam pieno ir mėsos perdirbimo įmonių akcijų perskirstymui. Ar bus valdžia savikritiška ir prisipažins, kad 2002 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 592 patvirtintoji Kooperacijos plėtros žemės ir maisto ūkyje 2002-2004 m. programa ir jos įgyvendinimo priemonės vis dar lieka tik popieriuje?
Valstybės finansinė parama kooperacijai pradėta teikti nuo 1995 m., tačiau nuolatinė tvarkos, sąlygų ir prioritetų kaita ribojo daugelio ž. ū. kooperatyvų galimybes pasinaudoti šia parama. Antai, keletą metų kooperatyvus mėginta remti lengvatinėmis paskolomis, o nuo 1997 m. pereita prie dalinio investicijų kompensavimo. Paramos dydis svyravo nuo 0,2 mln. Lt 1997 m. iki 7 mln. Lt 2003 m. (tiek numatyta Kaimo rėmimo sąmatoje).
Tačiau būta atvejų, kai valstybės finansinė parama kooperatyvų beveik nepasiekdavo dėl organizacinių nesklandumų. Štai 2002 m. Kaimo rėmimo programos pirminiame variante kooperatyvams remti buvo numatyta skirti 5 mln. Lt. Tai ne tokie jau menki pinigai - už juos galima nupirkti nemažai žemės ūkio ir kitokios technikos, suręsti ne vieną pastatą ir pan. Tačiau didžiausias paradoksas yra tai, kad įsisavinta iš šios paramos tik 279 tūkst. Lt, t.y. vos 6 proc. (vėliau pirminė sąmata buvo koreguojama pagal faktinį lėšų įsisavinimą), dar liko 390 tūkst. Lt neapmokėtų 2002 m. išlaidų.
Ar neatsirado šios paramos pageidavusių kooperatyvų? Gal valstybės ižde trūko lėšų? Ir pageidavusių buvo, ir lėšų netrūko. Pasirodo, kalčiausia dėl to, kad kooperatyvai negavo jiems numatytos paramos buvo…kooperacijos plėtros finansavimo tvarka, kurią žemės ūkio ministras patvirtino 2002 m. gegužės 3 dieną. Suprask, per vėlai. Toks paaiškinimas nuskambėjo viename iš Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdžių, kuriame mėginta įvardyti priežastis, dėl kurių parama nepasinaudota. Žodžiu, kaltas esąs per vėlai išleistas žinybinis dokumentas, reglamentuojantis finansinės paramos kooperacijai paskirstymą. Tarsi ne Žemės ūkio ministerijos specialistai šį dokumentą rengė, tarsi ne pats ministras pasirašė įsakymą, tarsi anksčiau nežinota, kad šią paramą valstybė skirs…
Tvarkos iliuzija
Manyčiau, kad kaltas ne keletą mėnesių pavėlavęs dokumentas, bet daugelio valstybinių institucijų požiūris į kooperaciją. Abejonių kelia ir šios paramos teikimo principai.
Parama teikiama kaip kompensacija. Tai reiškia, kad kooperatyvas turi įvykdyti visas verslo plane numatytas investicijas ir tik po to gaus tam tikrą finansinę paramą. Vargu ar toks principas pateisinamas, kai kooperatyvai vos stojasi ant kojų, neturi nuosavų finansinių išteklių, negali gauti banko paskolos. Todėl valstybės parama realiai gali pasinaudoti jau sustiprėję kooperatyvai. Beje, 2002 m. taip ir buvo, nes iš kelių šimtų veikiančių kooperatyvų paraiškas paramai gauti pateikė vos 19.
Kompensacinis principas galbūt ir padeda išvengti neefektyvaus lėšų panaudojimo, tačiau niekais paverčia pačią paramą. Kodėl, tarkime, įsitikinus verslo plano pagrįstumu, tiekėjo ar rangovo patikimumu, į kooperatyvo sąskaitą iš karto nepervedus kompensuojamosios lėšų dalies?
Abejoti verčia ir trijų paramos skirstytojų, kaip kad numatyta dabar, būtinybė. Pagal galiojančią tvarką paraišką kompensacijai gauti su daugybe dokumentų kooperatyvas įteikia Žemės ūkio rūmams. Šie rengia konkursą geriausiems projektams atrinkti. Tuo tarpu kompensacijų mokėjimo administravimą vykdo kita institucija – Nacionalinė mokėjimų agentūra (NMA) kartu su apskričių viršininkų administracijų Kaimo plėtros programų skyriais.
Taigi kooperatyvas, laimėjęs konkursą Žemės ūkio rūmuose ir įgyvendinęs verslo plane numatytąją investiciją, su nauja krūva dokumentų turi kreiptis į apskrities, kurioje yra kooperatyvo buveinė, viršininko administracijos Kaimo plėtros programų skyrių. Pastarieji atlieka pirminį projekto įgyvendinimo patikrinimą. Po to kooperatyvo prašymas kompensacijai gauti keliauja į NMA, kuri dar kartą viską įvertina ir priima galutinį sprendimą.
Šioje biurokratinėje grandinėje ir stringa visi kilnūs norai. Paguli kooperatyvo prašymai vienur, paguli kitur – žiūrėk, 2-3 mėnesiai ir prabėgo. NMA, užsiėmusi SAPARD paramos bei kitų išmokų administravimu, kooperatyvų prašymus laiko tarsi antraeiliais.
Kodėl šios projektų atrankos ir paramos administravimo nepavedus vien tik Žemės ūkio rūmams? Jeigu šia organizacija pasitikima ir jai leista atrinkti geriausius kooperatyvų projektus, kodėl ji negalėtų administruoti ir mokėjimų? Gal baiminamasi piktnaudžiavimo, jei viskas bus sutelkta vienose rankose? Tačiau, išsklaidžius paramos teikimą per tris institucijas, tiek pat kartų padidėja ir piktnaudžiavimo galimybė. Pagaliau NMA ir kitos valstybės institucijos galėtų kontroliuoti paramos teikimą ir vykdyti auditą.
Šiuo metu kooperatyvams taikoma svarbi mokestinė lengvata – pridėtosios vertės mokesčiu neapmokestinamos paslaugos, teikiamos savo nariams. Tai žemės įdirbimas, pasėlių priežiūra, derliaus nuėmimas, žemės ūkio žaliavų perdirbimas ir pan. Kooperatyvo nariai per metus sutaupo 4-5 mln. Lt, tačiau jų laukia nemalonus siurprizas - netiesioginių mokesčių sistemą harmonizuojant su ES teise naujajame PVM įstatyme numatyta, kad ši lengvata galioja tik iki 2003 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu ES mokesčių direktyvos nereikalauja griežtai atsisakyti lengvatų. Vakarų valstybėse galioja įvairios lengvatos. Tad kodėl persistengė mūsiškiai derybininkai? Iš nemeilės kooperatyvams?