23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2003/05
Ko­o­pe­ra­ci­ja re­mia­ma tik žodžiais
  • Dr. Kęs­tu­tis JASKELEVIČIUS LIETUVOS AGRARINĖS EKONOMIKOS INSTITUTAS
  • Mano ūkis

Ko­dėl Va­ka­rų vals­ty­bė­se ne­abe­jo­ti­ną nau­dą at­ne­šan­ti ben­dros veik­los or­ga­ni­za­vi­mo for­ma mū­suo­se taip sun­kiai ski­na­si ke­lią?

 

Va­di­na­mo­ji če­ki­nė pri­va­ti­za­cija, po 1991 m. tar­si vil­kas įsi­su­ku­si į avių ban­dą, be ato­dai­ros dras­kė ben­druo­me­nės in­te­re­są. Su­gal­vo­tos fi­zi­nių as­me­nų gru­pės, vė­liau vir­tu­sios in­ves­ti­ci­nė­mis ak­ci­nė­mis ben­dro­vė­mis, pa­si­tel­ku­sios “kvad­ra­ti­nių ber­niu­kų” bū­rius, iš ap­stul­bu­sių pi­lie­čių pus­vel­čiui su­pir­ki­nė­jo in­ves­ti­ci­nius če­kius ir ak­ty­viai da­ly­va­vo pir­mi­nio pri­va­ti­za­vi­mo kon­kur­suo­se.

 

Gal­vo­ti apie to­kiu bū­du pri­va­ti­zuo­tų ob­jek­tų ko­o­pe­ruo­tą veik­lą ne­bu­vo jo­kių ga­li­my­bių. Pa­ga­liau ne­bu­vo ir kam. Dau­ge­ly­je part­ne­rys­tės pa­grin­dais pri­va­ti­zuo­tų įmo­nių ir in­ves­ti­ci­nių ak­ci­nių ben­dro­vių vy­ko ar­ši ko­va dėl di­des­nio ak­ci­jų pa­ke­to.

 

Se­no­ji ir nau­jo­ji ko­o­pe­ra­ci­ja

 

Šioks toks lū­žis įvy­ko tik po 1992 m. Sei­mo rin­ki­mų. Tuo­met pir­mo­ji sa­vo sta­tu­są su­sku­bo įtei­sin­ti Lie­tu­vos var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ci­jos są­jun­ga, ini­ci­ja­vu­si LR Ko­o­pe­ra­ci­jos įsta­ty­mo pri­ėmi­mą, vė­liau pa­keis­tą į Ko­o­pe­ra­ti­nių ben­dro­vių (ko­o­pe­ra­ty­vų) įsta­ty­mą. Ta­čiau ben­drai ko­o­pe­ra­ci­jos rai­dai tai ne­da­vė nors kiek ryš­kes­nio po­stū­mio, nes pir­ma­sis įsta­ty­mas iš es­mės bu­vo pri­tai­ky­tas tik tam, kad bu­vęs var­to­to­jų me­na­mos ko­o­pe­ra­ci­jos monst­ras iš­veng­tų pri­va­ti­za­ci­jos. De­ja, to­li­mes­ni įvy­kiai pa­ro­dė, kad var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vai, vei­kę vi­suo­se ra­jo­nuo­se, tei­kę pre­ky­bos pa­slau­gas dau­ge­ly­je mies­te­lių ir kai­mo vie­to­vių bei vyk­dę įvai­rią ga­my­bi­nę veik­lą, eko­no­mi­niu po­žiū­riu taip ir li­ko ne­gy­vy­bin­gi.

 

Apy­var­ti­nių lė­šų trū­ku­mas, vie­nin­te­lio ko­o­pe­ra­ci­jos ban­ko žlu­gi­mas bei ne­su­ge­bė­ji­mas kon­ku­ruo­ti lė­mė dau­ge­lio par­duo­tu­vių ban­kro­tą. Ne­re­tai tai bu­vo ty­či­niai ban­kro­tai, o par­duo­da­mos pa­tal­pos ir pa­sta­tai at­si­dur­da­vo pri­va­čio­je ko­o­pe­ra­ty­vų va­do­vų nuo­sa­vy­bė­je.

 

Tai­gi pir­ma­sis ko­o­pe­ra­ci­jos įsta­ty­mas jos rai­dai da­vė tam tik­rą po­stū­mį, ta­čiau ge­ro­kai dis­kre­di­ta­vo pa­čią idė­ją. Eg­zis­ta­vo tar­si dvi ko­o­pe­ra­ci­jos: se­no­ji, gi­mu­si su­vals­ty­bin­to­sios nuo­sa­vy­bės pa­grin­du ir be­si­sten­gian­ti pa­keis­ti sa­vo anks­tes­nį­jį pa­vi­da­lą, bet ne veik­los for­mas; sun­kiai į sau­lę be­si­stie­bian­tys nau­jo­sios ko­o­pe­ra­ci­jos dai­gai.

 

Šiuo me­tu kai ku­riuo­se ša­lies mies­tuo­se nau­jais tei­si­niais pa­grin­dais vei­kian­tys var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vai at­ran­da sa­vo vie­tą rin­ko­je. Pa­vyz­džiu ga­lė­tų bū­ti Ute­nos r. var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vas, val­dan­tis apie 40 par­duo­tu­vių ir su­ge­bė­jęs ne tik at­lai­ky­ti di­džių­jų pre­ky­bos tin­klų kon­ku­ren­ci­ją, bet ir pa­di­di­nęs maž­me­ni­nę pre­kių apy­var­tą 2002 m. be­veik ket­vir­ta­da­liu. De­ja, var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vai kaip pre­ky­bi­nės veik­los or­ga­ni­za­vi­mo for­ma dau­ge­ly­je ša­lies ra­jo­nų yra iš­ny­kę.

 

Psi­cho­lo­gi­nės nuo­sta­tos ir fik­ty­vių ko­o­pe­ra­ty­vų ža­la

 

Ko­o­pe­ra­ci­ja ak­tu­a­liau­sia yra že­mės ūkio sek­to­riu­je. Aki­vaiz­du, kad smul­kūs pa­vie­niai ūkiai, ku­rių ša­ly­je pri­skai­čiuo­ja­ma iki ke­lių šim­tų tūks­tan­čių, ne­su­ge­bės at­si­lai­ky­ti prieš su­si­tel­ku­sias per­dir­bi­mo įmo­nes ar pre­ky­bos cen­trus, ne­iš­si­de­rės di­des­nių pro­duk­ci­jos su­pir­ki­mo kai­nų ar pa­lan­kes­nių su­tar­čių są­ly­gų.

 

Ir ne vien tai. Griež­tė­jan­tys pie­no ko­ky­bės rei­ka­la­vi­mai, greit iš­nyk­sian­tys mo­bi­lūs pie­no su­pir­ki­mo punk­tai ver­čia gal­vo­ti, kaip su­jung­ti ūki­nin­kų pa­stan­gas, ku­riant ben­drus su­pir­ki­mo punk­tus ir įren­giant juo­se mo­der­nią šal­dy­mo įran­gą. Pa­vie­niams dar­žo­vių bei vai­sių ir uo­gų au­gin­to­jams sun­ku įsi­skverb­ti į rin­ką, ku­rią tie­siog už­tvin­dė im­por­ti­nė pro­duk­ci­ja. Net stam­bes­niam grū­dų ūkiui iš es­mės ne­įma­no­ma sa­va­ran­kiš­kai par­duo­ti sa­vo pro­duk­ci­ją sve­tur.

 

Šios pro­ble­mos yra vi­siems pui­kiai ži­no­mos. Ta­čiau, ne­pai­sant aki­vaiz­džios ko­o­pe­ra­ci­jos nau­dos, agi­tuo­ti ūki­nin­kus telk­tis ben­drai veik­lai yra ga­na bergž­džias už­si­ė­mi­mas. Tai įro­do jau vien tas fak­tas, kad, Že­mės ūkio rū­mų duo­me­ni­mis, 2003 m. sau­sio 1 d. bu­vo įre­gist­ruo­ta tik 450 ko­o­pe­ra­ty­vų, iš jų treč­da­lis jo­kios veik­los ne­vyk­dė.

 

Va­di­na­si, rei­kia ieš­ko­ti van­gaus ko­o­pe­ra­ty­vų kū­ri­mo­si ir pa­sy­vios veik­los prie­žas­čių. Vie­na jų – da­lies žem­dir­bių ne­ga­ty­vios psi­cho­lo­gi­nės nuo­sta­tos. Dau­ge­lio žmo­nių at­min­ty­je dar gy­vas ko­lū­ki­nės ga­my­bos bū­das, pa­grįs­tas me­na­mos ko­o­pe­ra­ci­jos prin­ci­pais. Nors tuo­me­ti­niuo­se ko­lū­kiuo­se vi­sos ga­my­bos prie­mo­nės iš es­mės bu­vo su­vals­ty­bin­tos, o žem­dir­bys nu­ša­lin­tas nuo sa­vo dar­bo re­zul­ta­tų, jam ak­ty­viai skie­py­ta min­tis, kad vis­ką val­do ko­lū­kis, t. y. ko­o­pe­ra­ty­vas. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad šian­dien daž­nas ūki­nin­kas at­šau­na, gir­di, jau ga­na at­si­kan­do­me tos ko­o­pe­ra­ci­jos. Ir jo­kia ai­riš­ka, da­niš­ka ar vo­kiš­ka pa­tir­tis ne­iš­dil­dys iš jo at­min­ties nei­gia­mų pri­si­mi­ni­mų.

 

Nau­ją ža­lą be­gims­tan­čios ko­o­pe­ra­ci­jos įvaiz­džiui pa­da­rė fik­ty­vių ko­o­pe­ra­ty­vų kū­ri­ma­sis (dau­giau­sia - pro­duk­ci­jos su­pir­ki­mo sri­ty­je). Su­si­bū­rę ke­li ap­suk­ruo­liai pa­si­nau­do­ję ko­o­pe­ra­ty­vams tei­kia­mo­mis leng­va­to­mis ėmė­si kuo tik­riau­sios ko­mer­ci­nės veik­los. Jie sie­kė nau­dos ne so­die­čiams, ku­rie tik for­ma­liai bū­da­vo įre­gist­ruo­ja­mi ko­o­pe­ra­ty­vo na­riais, o tik pel­no po pa­ran­kes­ne iš­ka­ba įsi­kū­ru­sios UAB stei­gė­jams. Kai­nų skir­tu­mas, ati­ten­kan­tis šiems tar­pi­nin­kams, bū­na ne toks jau men­kas. Su to­kiais ko­o­pe­ra­ty­vais no­riai ben­drau­ja per­dir­bi­mo įmo­nės. Šio­kios to­kios nau­dos iš šių fik­ty­vių ko­o­pe­ra­ty­vų tu­ri ir žem­dir­biai, ta­čiau ši­taip yra dis­kre­di­tuo­ja­ma tik­ro­sios ko­o­pe­ra­ci­jos idė­ja.

 

Val­džia vėl su­lieps­nos karš­ta mei­le ko­o­pe­ra­ci­jai

 

Šių me­tų ge­gu­žę yra kvie­čia­mas Lie­tu­vos že­mės ūkio ko­o­pe­ra­ty­vų kon­gre­sas, ku­ris, anot jo ini­cia­to­riaus - Sei­mo Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko G.Kniukš­tos, tu­rė­tų iš­ryš­kin­ti vi­sas pro­ble­mas, truk­dan­čias plė­to­ti ko­o­pe­ra­ti­nį ju­dė­ji­mą, nu­ma­ty­ti prie­mo­nes joms ša­lin­ti, ska­tin­ti žmo­nes stam­bin­ti ko­o­pe­ra­ti­nes ben­dro­ves ir di­din­ti na­rių skai­čių.

 

Ko­o­pe­ra­ty­vų kon­gre­sas, be abe­jo, duos tam tik­rą im­pul­są to­li­mes­nei plėt­rai. Ta­čiau ar be kon­gre­so nė­ra ži­no­ma, kas truk­do šiam ju­dė­ji­mui? Apie tai de­šim­tis kar­tų yra ra­šę ir kal­bė­ję Že­mės ūkio ko­o­pe­ra­ty­vų aso­cia­ci­jos “Ko­o­pe­ra­ci­jos ke­lias” val­dy­bos pir­mi­nin­kas prof. An­ta­nas Stan­ce­vi­čius, ko­o­pe­ra­ci­jos spe­cia­lis­tas ir en­tu­zias­tas prof. Ju­lius Ra­ma­naus­kas, ki­ti moks­li­nin­kai ir prak­ti­kai, stu­di­ja­vę ko­o­pe­ra­ci­jos pa­tir­tį dau­ge­ly­je Va­ka­rų vals­ty­bių. Ką dar nau­jo apie ko­o­pe­ra­ti­nį ju­dė­ji­mą ir jo ne­abe­jo­ti­ną nau­dą eko­no­mi­nei ir so­cia­li­nei kai­mo plėt­rai ga­li­ma pa­sa­ky­ti?

 

Kon­gre­so tri­bū­no­je val­džia, aiš­ku, vėl su­lieps­nos karš­ta mei­le ko­o­pe­ra­ci­jai, žem­dir­biai bus ra­gi­na­mi bur­tis ir telk­tis ben­drai veik­lai. Ta­čiau ar iš­drįs ta pa­ti val­džia pri­si­pa­žin­ti kon­gre­sui, kad prie ko­o­pe­ra­ci­jos są­stin­gio ne­ma­žai pri­si­de­da jos pa­čios ne­veik­lu­mas ir vals­ty­bės pa­ra­mos šiam ju­dė­ji­mui imi­ta­vi­mas. Juk ir da­bar, ren­gian­tis kon­gre­sui, Sei­me nė­ra įre­gist­ruo­ta nė vie­no tei­sės ak­to, ku­ris su­da­ry­tų pa­lan­kes­nes są­ly­gas ko­o­pe­ra­ty­vų plėt­rai.

 

Ar pri­si­mins val­džia, kad ji pa­ti suž­lug­dė mė­gi­ni­mą kur­ti ko­o­pe­ra­ty­vus žem­dir­bių ak­ci­jo­mis pri­va­ti­zuo­to­se per­dir­bi­mo įmo­nė­se? Ypač ryš­ku tai bu­vo 1995-1999 m., vyks­tant ant­ri­niam pie­no ir mė­sos per­dir­bi­mo įmo­nių ak­ci­jų per­skirs­ty­mui. Ar bus val­džia sa­vi­kri­tiška ir pri­si­pa­žins, kad 2002 m. ba­lan­džio 30 d. nu­ta­ri­mu Nr. 592 pa­tvir­tin­to­ji Ko­o­pe­ra­ci­jos plėt­ros že­mės ir mais­to ūky­je 2002-2004 m. pro­gra­ma ir jos įgy­ven­di­ni­mo prie­mo­nės vis dar lie­ka tik po­pie­riu­je?

 

Vals­ty­bės fi­nan­si­nė pa­ra­ma ko­o­pe­ra­ci­jai pra­dė­ta teik­ti nuo 1995 m., ta­čiau nuo­la­ti­nė tvar­kos, są­ly­gų ir pri­ori­te­tų kai­ta ri­bo­jo dau­ge­lio ž. ū. ko­o­pe­ra­ty­vų ga­li­my­bes pa­si­nau­do­ti šia pa­ra­ma. An­tai, ke­le­tą me­tų ko­o­pe­ra­ty­vus mė­gin­ta rem­ti leng­va­ti­nė­mis pa­sko­lo­mis, o nuo 1997 m. per­ei­ta prie da­li­nio in­ves­ti­ci­jų kom­pen­sa­vi­mo. Pa­ra­mos dy­dis svy­ra­vo nuo 0,2 mln. Lt 1997 m. iki 7 mln. Lt 2003 m. (tiek nu­ma­ty­ta Kai­mo rė­mi­mo są­ma­to­je).

 

Ta­čiau bū­ta at­ve­jų, kai vals­ty­bės fi­nan­si­nė pa­ra­ma ko­o­pe­ra­ty­vų be­veik ne­pa­siek­da­vo dėl or­ga­ni­za­ci­nių ne­sklan­du­mų. Štai 2002 m. Kai­mo rė­mi­mo pro­gra­mos pir­mi­nia­me va­rian­te ko­o­pe­ra­ty­vams rem­ti bu­vo nu­ma­ty­ta skir­ti 5 mln. Lt. Tai ne to­kie jau men­ki pi­ni­gai - už juos ga­li­ma nu­pirk­ti ne­ma­žai že­mės ūkio ir ki­to­kios tech­ni­kos, su­ręs­ti ne vie­ną pa­sta­tą ir pan. Ta­čiau di­džiau­sias pa­ra­dok­sas yra tai, kad įsi­sa­vin­ta iš šios pa­ra­mos tik 279 tūkst. Lt, t.y. vos 6 proc. (vė­liau pir­mi­nė są­ma­ta bu­vo ko­re­guo­ja­ma pa­gal fak­ti­nį lė­šų įsi­sa­vi­ni­mą), dar li­ko 390 tūkst. Lt ne­ap­mo­kė­tų 2002 m. iš­lai­dų.

 

Ar ne­at­si­ra­do šios pa­ra­mos pa­gei­da­vu­sių ko­o­pe­ra­ty­vų? Gal vals­ty­bės iž­de trū­ko lė­šų? Ir pa­gei­da­vu­sių bu­vo, ir lė­šų ne­trū­ko. Pa­si­ro­do, kal­čiau­sia dėl to, kad ko­o­pe­ra­ty­vai ne­ga­vo jiems nu­ma­ty­tos pa­ra­mos bu­vo…ko­o­pe­ra­ci­jos plėt­ros fi­nan­sa­vi­mo tvar­ka, ku­rią že­mės ūkio mi­nist­ras pa­tvir­ti­no 2002 m. ge­gu­žės 3 dieną. Su­prask, per vė­lai. Toks pa­aiš­ki­ni­mas nu­skam­bė­jo vie­na­me iš Sei­mo Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­to po­sė­džių, ku­ria­me mė­gin­ta įvar­dy­ti prie­žas­tis, dėl ku­rių pa­ra­ma ne­pa­si­nau­do­ta. Žo­džiu, kal­tas esąs per vė­lai iš­leis­tas ži­ny­bi­nis do­ku­men­tas, reg­la­men­tuo­jan­tis fi­nan­si­nės pa­ra­mos ko­o­pe­ra­ci­jai pa­skirs­ty­mą. Tar­si ne Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos spe­cia­lis­tai šį do­ku­men­tą ren­gė, tar­si ne pats mi­nist­ras pa­si­ra­šė įsa­ky­mą, tar­si anks­čiau ne­ži­no­ta, kad šią pa­ra­mą vals­ty­bė skirs…

 

Tvar­kos iliu­zi­ja

 

Ma­ny­čiau, kad kal­tas ne ke­le­tą mė­ne­sių pa­vė­la­vęs do­ku­men­tas, bet dau­ge­lio vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų po­žiū­ris į ko­o­pe­ra­ci­ją. Abe­jo­nių ke­lia ir šios pa­ra­mos tei­ki­mo prin­ci­pai.

 

Pa­ra­ma tei­kia­ma kaip kom­pen­sa­ci­ja. Tai reiš­kia, kad ko­o­pe­ra­ty­vas tu­ri įvyk­dy­ti vi­sas ver­slo pla­ne nu­ma­ty­tas in­ves­ti­ci­jas ir tik po to gaus tam tik­rą fi­nan­si­nę pa­ra­mą. Var­gu ar toks prin­ci­pas pa­tei­si­na­mas, kai ko­o­pe­ra­ty­vai vos sto­ja­si ant ko­jų, ne­tu­ri nuo­sa­vų fi­nan­si­nių iš­tek­lių, ne­ga­li gau­ti ban­ko pa­sko­los. To­dėl vals­ty­bės pa­ra­ma re­a­liai ga­li pa­si­nau­do­ti jau su­stip­rė­ję ko­o­pe­ra­ty­vai. Be­je, 2002 m. taip ir bu­vo, nes iš ke­lių šim­tų vei­kian­čių ko­o­pe­ra­ty­vų pa­raiš­kas pa­ra­mai gau­ti pa­tei­kė vos 19.

Kom­pen­sa­ci­nis prin­ci­pas gal­būt ir pa­de­da iš­veng­ti ne­efek­ty­vaus lė­šų pa­nau­do­ji­mo, ta­čiau nie­kais pa­ver­čia pa­čią pa­ra­mą. Ko­dėl, tar­ki­me, įsi­ti­ki­nus ver­slo pla­no pa­grįs­tu­mu, tie­kė­jo ar ran­go­vo pa­ti­ki­mu­mu, į ko­o­pe­ra­ty­vo są­skai­tą iš kar­to ne­per­ve­dus kom­pen­suo­ja­mo­sios lė­šų da­lies?

 

Abe­jo­ti ver­čia ir tri­jų pa­ra­mos skirs­ty­to­jų, kaip kad nu­ma­ty­ta da­bar, bū­ti­ny­bė. Pa­gal ga­lio­jan­čią tvar­ką pa­raiš­ką kom­pen­sa­ci­jai gau­ti su dau­gy­be do­ku­men­tų ko­o­pe­ra­ty­vas įtei­kia Že­mės ūkio rū­mams. Šie ren­gia kon­kur­są ge­riau­siems pro­jek­tams at­rink­ti. Tuo tar­pu kom­pen­sa­ci­jų mo­kė­ji­mo ad­mi­nist­ra­vi­mą vyk­do ki­ta ins­ti­tu­ci­ja – Na­cio­na­li­nė mo­kė­ji­mų agen­tū­ra (NMA) kar­tu su ap­skri­čių vir­ši­nin­kų ad­mi­nist­ra­ci­jų Kai­mo plėt­ros pro­gra­mų sky­riais.

 

Tai­gi ko­o­pe­ra­ty­vas, lai­mė­jęs kon­kur­są Že­mės ūkio rū­muo­se ir įgy­ven­di­nęs ver­slo pla­ne nu­ma­ty­tą­ją in­ves­ti­ci­ją, su nau­ja krū­va do­ku­men­tų tu­ri kreip­tis į ap­skri­ties, ku­rio­je yra ko­o­pe­ra­ty­vo bu­vei­nė, vir­ši­nin­ko ad­mi­nist­ra­ci­jos Kai­mo plėt­ros pro­gra­mų sky­rių. Pas­ta­rie­ji at­lie­ka pir­mi­nį pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo pa­tik­ri­ni­mą. Po to ko­o­pe­ra­ty­vo pra­šy­mas kom­pen­sa­ci­jai gau­ti ke­liau­ja į NMA, ku­ri dar kar­tą vis­ką įver­ti­na ir pri­ima ga­lu­ti­nį spren­di­mą.

 

Šio­je biu­ro­kratinėje gran­di­nė­je ir strin­ga vi­si kil­nūs no­rai. Pa­gu­li ko­o­pe­ra­ty­vo pra­šy­mai vie­nur, pa­gu­li ki­tur – žiū­rėk, 2-3 mė­ne­siai ir pra­bė­go. NMA, už­si­ė­mu­si SAPARD pa­ra­mos bei ki­tų iš­mo­kų ad­mi­nist­ra­vi­mu, ko­o­pe­ra­ty­vų pra­šy­mus lai­ko tar­si ant­ra­ei­liais.

 

Ko­dėl šios pro­jek­tų at­ran­kos ir pa­ra­mos ad­mi­nist­ra­vi­mo ne­pa­ve­dus vien tik Že­mės ūkio rū­mams? Jei­gu šia or­ga­ni­za­ci­ja pa­si­ti­ki­ma ir jai leis­ta at­rink­ti ge­riau­sius ko­o­pe­ra­ty­vų pro­jek­tus, ko­dėl ji ne­ga­lė­tų ad­mi­nist­ruo­ti ir mo­kė­ji­mų? Gal bai­mi­na­ma­si pik­tnau­džia­vi­mo, jei vis­kas bus su­telk­ta vie­no­se ran­ko­se? Ta­čiau, iš­sklai­džius pa­ra­mos tei­ki­mą per tris ins­ti­tu­ci­jas, tiek pat kar­tų pa­di­dė­ja ir pik­tnau­džia­vi­mo ga­li­my­bė. Pa­ga­liau NMA ir ki­tos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos ga­lė­tų kon­tro­liuo­ti pa­ra­mos tei­ki­mą ir vyk­dy­ti au­di­tą.

 

Šiuo me­tu ko­o­pe­ra­ty­vams tai­ko­ma svar­bi mo­kes­ti­nė leng­va­ta – pri­dė­to­sios ver­tės mo­kes­čiu ne­ap­mo­kes­ti­na­mos pa­slau­gos, tei­kia­mos sa­vo na­riams. Tai že­mės įdir­bi­mas, pa­sė­lių prie­žiū­ra, der­liaus nu­ė­mi­mas, že­mės ūkio ža­lia­vų per­dir­bi­mas ir pan. Ko­o­pe­ra­ty­vo na­riai per me­tus su­tau­po 4-5 mln. Lt, ta­čiau jų lau­kia ne­ma­lo­nus siur­pri­zas - ne­tie­sio­gi­nių mo­kes­čių sis­te­mą har­mo­ni­zuo­jant su ES tei­se nau­ja­ja­me PVM įsta­ty­me nu­ma­ty­ta, kad ši leng­va­ta ga­lio­ja tik iki 2003 m. gruo­džio 31 d. Tuo tar­pu ES mo­kes­čių di­rek­ty­vos ne­rei­ka­lau­ja griežtai at­si­sa­ky­ti leng­va­tų. Va­ka­rų vals­ty­bė­se ga­lio­ja įvai­rios leng­va­tos. Tad ko­dėl per­si­sten­gė mū­siš­kiai de­ry­bi­nin­kai? Iš ne­mei­lės ko­o­pe­ra­ty­vams?