Krie­nai dau­gi­na­mi ve­ge­ta­ty­viai – šo­ni­nė­mis šak­ne­lė­mis, nu­pjau­to­mis nuo mais­tui tin­ka­mų šak­nų. Daž­niau­siai au­gi­na­mi ir dau­gi­na­mi vie­ti­niai krie­nai. Nuo se­no ge­rai ver­ti­na­mi iš Lat­vi­jos ki­lę krie­nai: Ry­gos, Ma­ru­pe, Jel­ga­vos, Val­mie­ros.

Au­gan­tiems krie­nams rei­kia ir drėg­nos dir­vos, ir drėg­no oro. La­bai karštą ir sausą va­sarą jie au­ga blo­gai. Krie­nai ypač reik­lūs dir­vai. Ge­ros šak­nys už­au­ga tik pu­ve­nin­go­se, gi­liai įdirb­to­se, vi­du­ti­nio sun­ku­mo prie­smė­lio dir­vo­se, dur­py­nuo­se. Sun­kios dir­vos ne­tin­ka – šak­nys bū­na ša­ko­tos, krei­vos, sun­ku nuim­ti der­lių, pras­tes­nis ir šak­nų sko­nis. La­bai leng­vo­se smė­lio dir­vo­se ga­li trūk­ti drėg­mės. Nors krie­nų šak­nys į dir­vą įsi­skver­bia la­bai gi­liai, ta­čiau jų siur­bia­mo­ji ga­lia yra ne­di­de­lė (ma­žai smul­kių­jų šak­ne­lių), to­dėl dir­va tu­ri bū­ti tur­tin­ga mais­to me­džia­go­mis ir pa­kan­ka­mai drėg­na. Jos pH neut­ra­li ar­ba sil­pnai rūgš­ti.

Dau­gi­ni­mas au­gi­niais

Šak­ne­lių au­gi­niai yra vie­nin­te­lis krie­nų dau­gi­ni­mo bū­das. Nuo mais­tui tin­ka­mų šak­nų nu­pjau­na­mos vie­na­me­tės šo­ni­nės šak­ne­lės. Iš šak­ne­lės vir­šu­ti­nės da­lies (ku­ri bu­vo prie pa­grin­di­nės šak­nies) augs la­pų skro­te­lė, o iš apa­ti­nės – šak­nys. Kad so­di­nant ne­su­si­maišytų šak­ne­lių ga­lai, apa­ti­nis ga­las nu­pjau­na­mas įstri­žai.

Krie­nus dau­gin­ti ga­li­ma įvai­raus dy­džio šak­ne­lė­mis, ta­čiau nuo to pri­klau­sys mais­tui tin­ka­mų šak­nų kie­kis, jų der­lius ir ko­ky­bė. Pa­so­din­tos šak­ne­lės į il­gį ne­au­ga – jos tik sto­rė­ja ir iš­au­gi­na šo­ni­nes šak­nis. Li­te­ra­tū­ro­je nu­ro­do­mas įvai­rus jų il­gis – nuo 15 iki 40 cm. No­rint iš­au­gin­ti ko­ky­biš­kas šak­nis, rei­kė­tų so­din­ti ne trum­pes­nes kaip 25 cm il­gio šak­ne­les. Lat­vi­jos že­mės ūkio aka­de­mi­jos ty­ri­mų duo­me­ni­mis, di­džiau­sias der­lius gau­tas so­di­nant il­gas (25–30 cm) šak­ne­les.

So­di­na­mų šak­ne­lių sto­ris taip pat svar­bu. Įvai­rio­se kli­ma­to zo­no­se so­di­na­mos la­bai skir­tin­go sker­smens šak­ne­lės: pvz.,Veng­ri­jo­je 0,3–0,5 cm, Vi­du­rio Ru­si­jo­je tin­ka­miau­sio­mis lai­ko­mos 0,1–1 cm šak­ne­lės, o Va­ka­rų Si­bi­re net 1,5–2,0 cm. Lie­tu­vo­je re­ko­men­duo­ja­ma so­din­ti 0,8–1,2 cm sto­rio šak­ne­les. Plo­nes­nės šak­ne­lės per vie­ne­rius me­tus ga­li ne­pa­siek­ti rei­kia­mo sto­rio. Pa­li­kus ant­riems me­tams, da­lis šak­nų tam­pa ne­ko­ky­biš­kos, be to, la­bai iš­plin­ta pik­tžo­lės.

Au­gi­nių ruo­ši­mas ir lai­ky­mas

Nu­pjau­tos nuo pa­grin­di­nės šak­nies šak­ne­lės su­rū­šiuo­ja­mos pa­gal sto­rį ir il­gį bei su­ri­ša­mos į pun­de­lius. Reikia labai atidžiai žiū­rė­ti, kad ne­su­si­mai­šy­tų vir­šū­nės. Per žie­mą šaknelės lai­ko­mos kau­puo­se ar san­dė­ly­je su­sluoks­niuo­tos su smė­liu ar dur­pė­mis.

Au­gi­nius ge­riau ruošti ne dir­vo­je, kur au­go krie­nai, kad že­mė neužsi­terštų šak­ne­lių nuo­lau­žo­mis. Nu­rau­tus krie­nus su vi­sais la­pais ga­li­ma su­vež­ti į ne­nau­do­ja­mą šilt­na­mį ar san­dė­lį, už­deng­ti šiau­dais, o tvar­ky­ti juos ga­li­ma ir šal­čiams pra­si­dė­jus.

Hek­ta­rui ap­so­din­ti rei­kia pa­ruoš­ti 40–50 tūks­tan­čių šak­ne­lių au­gi­nių (800–1 000 kg).

Pa­ruošimas so­din­ti

Šak­ne­lės per vi­są il­gį tu­ri daug mie­gan­čių ve­ge­ta­ty­vi­nių pum­pu­rų, iš ku­rių iš­au­ga šak­nys. To­kie ša­ko­ti krie­nai yra men­kos pre­ki­nės ver­tės. To­dėl šiuos pum­pu­rus rei­kia pa­ša­lin­ti dar prieš so­di­nant šak­ne­les į dir­vą. Pir­miau­sia mie­gan­čius pum­pu­rus rei­kia su­ža­din­ti. Dvi sa­vai­tes prieš so­di­ni­mą šak­ne­lės iš­ima­mos iš lai­ky­mo vie­tos, su­krau­na­mos kuo šil­tes­nė­je vie­to­je, pa­lais­to­mos ar­ba, dar ge­riau, su­sluoks­niuo­ja­mos su drėg­no­mis dur­pė­mis. Jei­gu šą­la, pri­den­gia­mos šiau­dais. Žel­din­ti ga­li­ma ir lais­va­me šilt­na­my­je.

Prieš so­di­ni­mą pra­dė­ję sprog­ti pum­pu­rai nu­tri­na­mi šiurkš­čia me­džia­ga. Nu­tri­na­ma vi­sa šak­ne­lė, pa­lie­kant vir­šu­ti­nė­je da­ly­je ne­nu­trin­tą 1–1,5 cm il­gio da­lį la­pų skro­te­lėms au­gti, ir apa­ti­nė­je da­ly­je 2–3 cm da­lį šak­nims au­gti. Taip ap­trynus, pa­vyks­ta su­nai­kin­ti iki 90 proc. šo­ni­nių pum­pu­rų. Krie­nų šak­nys iš­au­ga tie­sios, ne­ša­ko­tos. Mie­gan­čių (ne­su­ža­din­tų au­gi­mui) pum­pu­rų try­ni­mas ma­žai efek­ty­vus – apie 70 proc. jų lie­ka ne­pa­žeis­tų ir pa­so­di­nus au­gi­na šak­nis.

At­žel­din­tos šak­ne­lės dir­vo­je su­dygs­ta 5–7 die­nomis anksčiau.

Dir­vos pa­ruošimas

Pir­mas rū­pes­tis nu­ė­mus prieš­sė­lį – su­nai­kin­ti kuo dau­giau pik­tžo­lių. Pri­klau­so­mai nuo dir­vos pik­tžo­lė­tu­mo, tai at­lie­ka­ma ją įvai­riu gy­liu lėkš­čiuo­jant, o jei­gu yra dau­gia­me­čių pikt­žo­lių – bū­ti­na nu­purkš­ti ati­tin­ka­mais her­bi­ci­dais (raun­da­pu 2,0-4,0 kg/ha). Iš anks­to ne­sunai­ki­nus pik­tžo­lių, krie­nų pa­sė­ly­je ap­si­sau­go­ti nuo jų bus sun­ku, ypač jei to­je pa­čio­je vie­to­je krie­nai bus lai­ko­mi ke­le­rius me­tus.

Ru­de­nį iš­be­ria­mos fos­fo­ro ir ka­lio trą­šos (P90-120 K90-120), pa­sklei­džia­mas mėš­las (apie 80 t/ha). Dir­va su­aria­ma kiek ga­li­ma gi­liau – per vi­są ar­mens sluoks­nį ir dar su­pu­re­namas po­dir­vis. Pa­pras­tai aria­ma plū­gu be vers­tu­vo 35-40 cm gy­liu ar­ba po­dir­vis pu­re­na­mas sun­kiuo­ju kul­ti­va­to­riu­mi.

Pa­va­sa­rį sun­kes­nės, la­biau su­puo­lu­sios dir­vos pe­ra­ria­mos, o leng­ves­nės gi­liai kul­ti­vuo­ja­mos.

So­di­ni­mas

Krie­nai so­di­na­mi anks­ti pa­va­sa­rį, kai tik ga­li­ma įei­ti į dir­vą. Su­vė­li­nus so­di­ni­mą, la­bai su­ma­žė­ja der­lius. Jei dar ir va­sa­rą trūks drėg­mės, vė­lai pa­so­din­tus krie­nus teks au­gin­ti dve­jus me­tus.

Šak­ne­lės ga­li bū­ti so­di­na­mos ver­ti­ka­liai, pu­siau ver­ti­ka­liai ir ho­ri­zon­ta­liai. Ver­ti­ka­liai so­di­na­ma tik ma­žuo­se plo­tuo­se, nes rei­ka­lau­ja daug dar­bo. Di­des­niuo­se plo­tuo­se krie­nai so­di­na­mi į kul­ti­va­to­riu­mi pa­da­ry­tas va­gu­tes, ku­rių dug­ne šak­ne­lės iš­dės­to­mos ho­ri­zon­ta­liai ar­ba pu­siau ver­ti­ka­liai (300 kam­pu).

Ge­riau­siai krie­nai au­ga pa­so­din­ti pu­siau ver­ti­ka­liai, ka­da vir­šu­ti­nė šak­ne­lės da­lis yra 2–4 cm gy­ly­je nuo že­mės pa­vir­šiaus, o apa­ti­nė 12–14 cm. Tam į va­gu­tės dug­ną po vir­šu­ti­ne šak­ne­lės da­li­mi įže­ria­ma že­mių ar­ba ji pa­ke­lia­ma ant va­gu­tės šo­no. Ta­čiau pa­pras­čiau so­din­ti, šak­ne­les gul­dant ho­ri­zon­ta­liai.

Jos už­že­ria­mos 4–8 cm že­mių sluoks­niu. Kuo gi­liau pa­so­din­ti krie­nai, tuo jie il­giau ne­at­že­lia.

So­di­nant la­bai svar­bu šak­ne­lių vir­šū­nė­les iš­dės­ty­ti vie­na kryp­ti­mi, kad au­ga­lai ei­lė­je aug­tų vie­no­dais – 30-35 cm at­stu­mais. Tar­pu­ei­lių op­ti­ma­lus plo­tis – 70-80 cm.

Veng­ri­jo­je krie­nai au­gi­na­mi ant va­gų. Kau­pi­ku kas 90 cm da­ro­mos 40 cm aukš­čio va­gos, ant ku­rių šo­nų iš­dės­to­mos šak­ne­lės. Įter­pia­ma taip, kad vir­šu­ti­nė da­lis bū­tų ne gi­liau kaip 5 cm.

Pa­sė­lių prie­žiū­ra

Pra­ėjus 6-8 die­nom po pa­so­di­ni­mo, dir­va akė­ja­ma – taip nai­ki­na­mos dygs­tan­čios piktžolės. Kad akė­čios ne­pa­žeis­tų ne­gi­liai įterp­tų krie­nų šak­ne­lių, akė­ji­mas kar­tais de­ri­na­mas su ne­gi­liu kau­pi­mu – kau­pi­kai už­že­ria ant ei­lu­čių že­mes, o po jų ei­nan­čios akė­čios jas iš­ly­gi­na. Su­žė­lus krie­nams, pu­re­na­mi tar­pu­ei­liai, iš pra­džių 6-8 cm, vė­liau 10-12 cm gy­liu. Pu­re­ni­mų gy­lis pri­klau­so nuo dir­vos sto­rio. Leng­ves­nių, ne­su­puo­lan­čių dir­vų, ypač sau­są va­sa­rą, gi­liai pu­ren­ti ne­rei­kia. Pu­re­na­ma tiek kar­tų, kiek rei­kia, kad dir­va bū­tų vi­są lai­ką pu­ri ir su­nyk­tų dygs­tan­čios piktžolės. Ki­tų prie­mo­nių pik­tžo­lėms nai­kin­ti pa­pras­tai ir ne­be­rei­kia, nes pa­au­gę krie­nų la­pai už­den­gia tar­pu­ei­lius ir jas nu­stel­bia. Ten­ka išrau­ti tik pa­vie­nes ei­lė­je iš­au­gu­sias pik­tžo­les. Kai la­pai iš­au­ga 15-20 cm il­gio, krie­nai ap­kau­pia­mi.

Kad išaug­tų ge­ras krie­nų šak­nų der­lius, pir­miau­sia tu­ri išaug­ti ga­lin­ga la­pi­ja. To­dėl dir­vo­je tu­ri ne­trūk­ti mais­to me­džia­gų. Krie­nams azo­to rei­kia ne ma­žiau kaip ko­pūs­tams, t.y. 350-400 kg/ha amo­nio sa­liet­ros. Dar ge­res­nis efek­tas, kai krie­nai kar­tu su azo­tu gau­na fos­fo­ro ir ka­lio. Trą­šas rei­kia iš­ber­ti per du kar­tus, nes krie­nų ve­ge­ta­ci­ja il­ga. Pir­mą kar­tą krie­nai trę­šia­mi, pra­ėjus 3-4 sa­vai­tėms po pa­so­di­ni­mo, ati­duo­dant treč­da­lį pa­pil­do­mam trę­ši­mui skir­tų trą­šų (N40P20K30). An­trą kar­tą trę­šia­ma va­sa­ros vi­du­ry­je, kuo­met krie­nai kau­pia­mi. Iš­be­ria­ma dvi­gu­bai dau­giau trą­šų.

Krie­nai daž­nai nu­ken­čia nuo krie­ni­nio lap­grau­žio, ku­rio su­au­gę va­ba­lai iš­grau­žia la­puo­se sky­les. Ypač jis daž­nas šiau­ri­nė­je Lie­tu­vos da­ly­je. Krie­ni­niai lap­graužiai nai­ki­na­mi kaip ir ki­ti la­pus griaužian­tys ken­kė­jai, t.y. mai­ti­ni­mo­si me­tu purškia­ma in­sek­ti­ci­dais. Tin­ka ak­te­li­kas (0,5-1,0 kg/ha), fas­ta­kas (0,1-0,2 kg/ha), zo­la­nas (1,5-2,0 kg/ha) ir kt.

Der­liaus nuėmimas

Krie­nai ka­sa­mi vė­lai ru­de­nį, nes ve­ge­ta­ci­jos pa­bai­go­je šak­nys dar stip­riai au­ga. Ne­su­spė­jus nu­kas­ti ru­de­nį, ka­sa­mi anks­ti pa­va­sa­rį, kol dar ne­pra­dė­ję aug­ti la­pai. Šiuo at­ve­ju šak­nų der­lius net pa­di­dė­ja. Ta­čiau su­vė­lin­ti pa­va­sa­ri­nio ka­si­mo ne­ga­li­ma, nes atau­gan­tys la­pai ir žie­dy­nai ima iš šak­nų mais­to me­džia­gas, to­dėl ma­žė­ja der­lius ir blo­gė­ja jų ko­ky­bė.

Krie­nų ka­si­mas – ypač sun­kus dar­bas. Leng­vo­se, ne­pik­tžo­lė­to­se dir­vo­se šiam dar­bui nau­do­ja­ma bul­via­ka­sė (prieš tai nu­pjo­vus krie­nų la­pus). Šak­nims pa­kel­ti ga­li­ma pri­tai­ky­ti cuk­ri­nių run­ke­lių pa­kel­tu­vus ar­ba so­di­nu­kų ka­sa­mą­sias. Šak­nys tu­rė­tų bū­ti nu­ker­ta­mos ne sek­liau kaip 30 cm gy­ly­je ir iš­rau­na­mos ran­ko­mis. Iš­rau­ti krie­nai su la­pais iš­kart iš­ve­ža­mi iš lauko.

Ka­sant pa­va­sa­rį, pir­miau­sia nu­grė­bia­mi ir su­de­gi­na­mi per­nykš­čiai su­džiū­vę la­pai.

Ka­si­mo me­tu dir­vo­je ne­iš­ven­gia­mai lie­ka šak­nų ga­ba­liu­kų, ku­rie pa­va­sa­rį su­že­lia kaip pik­tžo­lės. To­dėl nu­ė­mus der­lių, dir­va dar po­rą kar­tų kul­ti­vuo­ja­ma ir kruopš­čiai su­ren­ka­mos vi­sos šak­nų nuo­laužos.

Iš 1 ha pir­mai­siais me­tais pri­ka­sa­ma 3-6 to­nos šak­nų.

Dvi­me­čių krie­nų au­gi­ni­mas

Pa­si­tai­ko, kad dėl tam tik­rų prie­žas­čių (per vė­lai pa­so­din­ta, la­bai plo­nos šak­ne­lės-au­gi­niai, sau­sa dir­va) krie­nų šak­nys pir­mai­siais me­tais neužau­ga rei­kia­mo dydžio, ir ten­ka juos au­gin­ti dar vie­ne­rius me­tus.

To­kio krie­nų lau­ko prie­žiū­ros dar­bai anks­ti pa­va­sa­rį pra­si­de­da nuo per­nykš­čių la­pų su­grė­bi­mo ir išvežimo. Po to iš­be­ria­mos mi­ne­ra­li­nės trą­šos (N40P50K50).

Krie­nai pra­de­da žel­ti, kai tik atšyla dir­va. Peržie­mo­ju­sios šak­nys lei­džia žied­stie­bius, ku­rie la­bai nu­a­li­na au­ga­lus. To­dėl juos rei­kia ne­del­siant iš­pjau­ti prie pat pa­grin­do. Di­de­liuo­se plo­tuo­se jie nu­pjau­na­mi me­cha­ni­zuo­tai – ker­ta­mo­sio­mis.

Ki­ti ant­ra­me­čių krie­nų prie­žiū­ros dar­bai to­kie pat kaip ir pir­mai­siais me­tais.

Dve­jus me­tus au­gin­tų krie­nų der­lius bū­na daug, kar­tais net dvi­gu­bai, di­des­nis ne­gu vie­ne­rių me­tų, nes už­au­ga sto­res­nės šak­nys. Ta­čiau pre­ki­nių šak­nų iš­ei­ga ma­žes­nė, nes jos bū­na la­biau ša­ko­tos.

Krie­nų plan­ta­ci­jos prie­žiū­ra ant­rai­siais ir vė­les­niais auginimo me­tais

Nu­ė­mus pir­mų­jų me­tų krie­nų der­lių, dir­vo­je lie­ka daug šak­nų, ku­rias ga­li­ma su­skirs­ty­ti į 2 gru­pes. Pir­mo­ji gru­pė - tai smul­kios šak­nų nuo­lau­žos vir­šu­ti­nia­me dir­vos sluoks­ny­je, kurios teršia že­mę kaip pik­tžo­lės. Ant­ro­ji gru­pė – tai gi­liai dir­vo­je li­ku­sios stip­rios pa­grin­di­nės (cen­tri­nės) šak­nys, ku­rios pa­sie­kia net 2 m gy­lį. Iš vir­šu­ti­nės to­kios šak­nies da­lies ver­ti­ka­liai aukš­tyn au­ga 4-6 po­že­mi­niai ūg­liai. Iki ru­dens jie su­sto­rė­ja ir duo­da pa­na­šų kaip ir pir­mai­siais me­tais šak­nų der­lių. Šios šak­nys iš­au­ga tie­sios, ma­žai ša­ko­tos ir bū­na la­bai ge­ros mais­ti­nės ver­tės. Ka­dan­gi ūg­liai že­lia ne vie­nu me­tu, ga­li išaug­ti dau­giau plo­nų šak­nų.

Nu­ka­sus pir­mų­jų me­tų krie­nus, svar­bu la­bai kruopš­čiai iš­rink­ti šak­nų nuo­lau­žas, o li­ku­sias nai­kin­ti me­cha­ni­nė­mis ir che­mi­nė­mis prie­mo­nė­mis.

Aug­da­mi ūg­liai nau­do­ja mais­to me­džia­gas tik iš pa­grin­di­nės šak­nies, to­dėl plan­ta­ci­ja tu­ri bū­ti gau­siai trę­šia­ma, kad šak­nys neiš­si­eik­vo­tų ir ga­lė­tų at­žel­ti dar 2-3 me­tus. Bū­ti­nos ir or­ga­ni­nės trą­šos. Jo­mis trę­šia­ma kas­met po der­liaus nu­ė­mi­mo ar­ba anks­ti pa­va­sa­rį. Iš­kra­to­ma 60-80 t/ha mėš­lo ar kom­pos­to ir apa­ria­ma to­kiu gy­liu, kad jis bū­tų 5 cm ma­žes­nis ne­gu bu­vo nu­kas­tos pir­mųjų me­tų šak­nys. Kar­tu iš­be­ria­mos ir mi­ne­ra­li­nės trą­šos.

Po­že­mi­niai ūg­liai su­dygs­ta be­veik mė­ne­siu vė­liau ne­gu pa­so­din­ti šak­ne­lė­mis, nes jie tu­ri iš­aug­ti iš 30 cm ar gi­les­nio dir­vos sluoks­nio. Dyg­ti jie pra­de­da tik bir­že­lio pa­bai­go­je, bet au­ga ir vys­to­si la­bai spar­čiai ir ve­ge­ta­ci­jos vi­du­ry­je pa­ve­ja au­ga­lus, iš­au­gin­tus iš šak­ne­lių au­gi­nių. Ve­ge­ta­ci­jos pa­bai­go­je jų la­pų ma­sė bū­na net di­des­nė.

Lie­pos pra­džio­je pra­de­da­mi pu­ren­ti tar­pu­ei­liai. Per ve­ge­ta­ci­ją jie pu­re­na­mi ir kau­pia­mi 5-6 kar­tus. Tar­pu­ei­liai pa­laips­niui gi­li­na­mi ir iki ru­dens su­si­da­ro va­gos.

Jei me­cha­ni­nė­mis prie­mo­nė­mis pik­tžo­lių ne­be­įma­no­ma įveik­ti, ga­li­ma nau­do­ti her­bi­ci­dą si­me­ro­ną (tik likučius!). Purš­kia­ma 2-3 la­pų fa­zė­je (lie­pos vi­du­ry­je), su­nau­do­jant 0,8-1,2 kg/ha pre­pa­ra­to.

Der­lius ima­mas taip pat kaip ir au­gin­tų šak­ne­lė­mis. Šak­nys nu­ker­ta­mos 25-30 cm gy­ly­je.

To­li­mes­niais au­gi­ni­mo me­tais pa­sė­lių prie­žiū­ros dar­bai to­kie pat. Kas­met krie­nų plan­ta­ci­ją bū­ti­na tręš­ti or­ga­ni­nė­mis trą­šo­mis.

Vie­no­je vie­to­je krie­nai pa­pras­tai au­gi­na­mi 3-4 me­tus. Vė­liau plo­tas la­bai už­si­ter­šia pik­tžo­lė­mis ir šak­ne­lių nuo­lau­žo­mis, krie­nai su­tan­kė­ja, der­lius ma­žė­ja.