Žmo­gaus veik­lo­je že­mė yra ne tik ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas, bet ir pa­grin­di­nė prie­mo­nė že­mės ir miš­kų bei ki­toms ūkio ša­koms plė­to­ti.

Po 1991 me­tų pra­dė­to­ji ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos že­mės re­for­ma pa­pras­tai dar va­di­na­ma že­mės nuo­sa­vy­bės res­ti­tu­ci­ja. Šiuo me­tu nuo­sa­vy­bės tei­sės at­kur­tos į 79 proc. pi­lie­čių pra­šy­muo­se nu­ro­dy­to plo­to. 2002 m. sau­sio 1 d. bu­vo įre­gist­ruo­ta 555,7 tūkst. pri­va­čios že­mės sa­vi­nin­kų, ku­rių že­mės skly­pų plo­tas su­da­ro 52,8 proc. vi­sos že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės plo­to.

Že­mė­nau­dų kū­ri­mas

Tai vie­nas iš svar­biau­sių nuo­sa­vy­bės at­kū­ri­mo pro­ce­so veiks­mų. Že­mės san­ty­kius reg­la­men­tuo­jan­čiuo­se įsta­ty­muo­se tei­gia­ma, kad že­mės nuo­sa­vy­bės, val­dy­mo ir nau­do­ji­mo san­ty­kiai tu­rė­tų ten­kin­ti gy­ven­to­jų po­rei­kius, su­da­ry­ti są­ly­gas ra­cio­na­liam te­ri­to­ri­niam iš­dės­ty­mui, plė­to­ji­mui, ra­cio­na­liam že­mės nau­do­ji­mui.

Že­mė­nau­dų kū­ri­mui ke­lia­mi me­to­di­niai rei­ka­la­vi­mai aiš­kūs ir su­pran­ta­mi: že­mė­nau­da tu­ri bū­ti ra­cio­na­li, kom­pak­tiš­ka, su­da­ry­ti vien­ti­są ir pa­to­gų nau­do­ji­mui plo­tą; skly­po ri­bos, kur tik ga­li­ma, tu­ri su­tap­ti su na­tū­ra­liais kon­tū­rais. Bū­ti­na at­si­žvelg­ti į ūkių te­ri­to­ri­jos vi­daus struk­tū­rą. Ta­čiau ar šių rei­ka­la­vi­mų bu­vo lai­ko­ma­si? Ka­dast­ro vie­to­vių pla­nuo­se pa­reng­ti že­mės re­for­mos že­mė­tvarkos pro­jek­tai ro­do ką ki­ta. Skly­pų frag­men­tiš­ku­mas, žy­mus su­si­skai­dy­mas vy­rau­ja gy­ven­to­jų as­me­ni­nio ūkio že­mė­se, kur že­mės sa­vi­nin­kui pri­klau­so net trys ar ke­tu­ri skly­pai. Lie­tu­vo­je 2001 m. bu­vo 274,6 tūkst. gy­ven­to­jų as­me­ni­nių ūkių ir jie nau­do­jo apie 602,8 tūkst. ha že­mės plo­tą. No­rint už­tik­rin­ti, kad pel­nin­giau, tau­piau, tin­ka­miau že­mė būtų pa­nau­do­jama ūkių plėt­rai, že­mė­nau­das teks per­tvar­ky­ti.

Že­mė­nau­dų konsolidaci­ja

Pas­ta­ruo­ju me­tu daž­nai var­to­ja­mas že­mės kon­so­li­da­ci­jos ter­mi­nas, reiš­kian­tis že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės per­gru­pa­vi­mą, per­da­li­ni­mą, ra­cio­na­les­nį, pa­to­ges­nį nau­do­to­jui ar sa­vi­nin­kui, kai yra mai­no­ma­si že­mės skly­pais tie­sio­gi­ne pras­me. Tuo pa­čiu me­tu ga­li bū­ti ple­čia­mas ūki­nin­kų ke­lių tin­klas (ge­ri­na­mas pri­va­žia­vi­mas prie skly­pų) ar per­tvar­ko­mas van­dens tel­ki­nių tin­klas ir pan.

Pa­tys pir­mie­ji šios sri­ties ty­ri­mai tu­rė­tų nu­sta­ty­ti, kam skly­pai pri­klau­so ir kaip juos rei­kės per­tvar­ky­ti. Vė­liau pla­nuo­ja­mi, pro­jek­tuo­ja­mi ke­lių tin­klo ir že­mės skly­pų iš­dės­ty­mo pa­kei­ti­mai.

Šis pro­ce­sas ne­ga­li vyk­ti be že­mės sa­vi­nin­kų ir nau­do­to­jų su­ti­ki­mo. Pro­jek­to au­to­rius tu­rės at­si­žvelg­ti ne tik į jų pa­gei­da­vi­mus ir pa­siū­ly­mus, bet ir gau­ti kiek­vie­no sa­vi­nin­ko pri­ta­ri­mą jau pa­reng­tam že­mės ver­ti­ni­mo pla­nui bei nau­jam skly­pų iš­dės­ty­mo pla­nui. Pro­jek­ta­vi­mo dar­bai ga­li už­truk­ti il­giau, jei­gu bus ne­pa­ten­kin­tų že­mės sa­vi­nin­kų.

Te­ri­to­ri­jų per­tvar­ky­mą sa­vi­val­dy­bė tu­ri su­de­rin­ti su vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis, kon­tro­liuo­jan­čio­mis ap­lin­kos ap­sau­gą ir sta­ty­bų iš­si­dės­ty­mą. Pa­tvir­ti­nus že­mės kon­so­li­da­vi­mo pro­jek­tą, jis tu­ri bū­ti įgy­ven­din­tas, at­lie­kant ka­dast­ri­nius ma­ta­vi­mus ir tuo pa­čiu me­tu per­re­gist­ruo­jant že­mės skly­pus bei tei­ses į juos Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re.

Fi­nan­si­nis pa­ma­tas

Tiks­liai sun­ku nu­sta­ty­ti su­mą, bū­ti­ną šiems dar­bams at­lik­ti, ta­čiau įver­ti­nus vi­sų dar­bų ei­gą, ma­no­ma, kad lė­šų rei­kės ne ma­žiau ne­gu že­mės re­for­mai. Sie­kia­ma, kad šiuos dar­bus nuo pra­džios iki skly­pų įre­gist­ra­vi­mo fi­nan­suo­tų vals­ty­bė. Že­mės kon­so­li­da­vi­mas bus ge­ras pa­grin­das ūkiams stam­bė­ti, jų kon­ku­ren­cin­gu­mui aug­ti. Tai su­stip­rins ir vals­ty­bės eko­no­mi­nes ga­lias.

Ypač svar­bu, kad per­tvar­ky­mai bū­tų sta­bi­lūs ir il­ga­lai­kiai, ati­tik­tų ūkių plėt­ros po­rei­kius. Mat dėl eko­no­mi­nių in­te­re­sų vyks­ta ir at­virkš­ti­nis pro­ce­sas – to­les­nis že­mės skly­pų skai­dy­mas, per­da­li­nant juos tarp ben­dra­sa­vi­nin­kų ar pa­vel­dė­to­jų, ar­ba tie­siog sie­kiant iš­par­ce­liuo­tus skly­pus par­duo­ti pa­sta­tams už­sta­tyti. Že­mės kon­so­li­da­vi­mas rei­ka­lin­gas au­gan­tiems, stip­rė­jan­tiems ūki­niams sub­jek­tams – ūki­nin­kams, jų ko­o­pe­ra­ty­vams, že­mės ūkio ben­dro­vėms. Ti­ki­ma­si, kad šis pro­ce­sas pa­spar­tės Lie­tu­vai ga­vus Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mą.

Že­mės per­tvar­ky­mo nau­da ypač aki­vaiz­di ge­rų že­mių ra­jo­nuo­se, kur naud­me­nų plo­tai yra di­des­ni - Ma­ri­jam­po­lės, Kau­no, Šiau­lių bei Pa­ne­vė­žio ap­skri­čių ra­jo­nuo­se. Čia ūki­nin­kai tu­ri įsi­gi­ję nuo­sa­vy­bėn po 5–10 že­mės skly­pų, daž­nai iš­si­dės­čiu­sių ne vie­no­je vie­to­je. Dar pri­dė­jus pri­va­čią bei vals­ty­bi­nę že­mę, jų že­mė­nau­dos jau pa­sie­kia op­ti­ma­lų dy­dį, tad be­lie­ka tik jas tin­ka­mai su­tvar­ky­ti, kon­so­li­duo­ti į kom­pak­tiš­kus ma­sy­vus. Ki­ta ver­tus, že­mės kon­so­li­da­vi­mo pro­ce­su tu­rė­tų bū­ti su­in­te­re­suo­ti ir že­mę iš­nuo­mo­jan­tys (kol kas dar neap­si­spren­dę jos par­duo­ti) sa­vi­nin­kai. Kuo efek­ty­viau bus nau­do­ja­ma jų že­mė, kuo dau­giau pa­ja­mų gaus ją nau­do­jan­tys ūki­niai sub­jek­tai, tuo san­ty­ki­nai di­des­nį nuo­mos mo­kes­tį jie ga­lės mo­kė­ti sa­vi­nin­kams. An­tai, Ry­tų Vo­kie­ti­jo­je že­mės nuo­mos mo­kes­tis yra iki 3-5 proc. nuo že­mės rin­kos kai­nos.

Že­mės kon­so­li­da­ci­jos pro­ce­sas nė­ra spar­tus. Pa­pras­tai tai trun­ka dau­ge­lį me­tų.