Kaip at­si­ra­do so­dy­bi­niai ūkiai

Vyks­tant Lie­tu­vo­je že­mės re­for­mai ir kai­mo per­tvar­kai (1990-2000 m.), gre­ta ūki­nin­ko ūkio, že­mės ūkio bend­ro­vės bu­vo su­kur­tas ir nau­jas sa­vi­tas ūki­nis da­ri­nys – so­dy­bi­nis ūkis, ga­ran­tuo­jan­tis jo šei­mi­nin­kui su šei­ma skur­dų gy­ve­ni­mo ly­gį ir tech­no­lo­gi­niu po­žiū­riu gana su­dė­tin­gas ir daug dar­bo rei­ka­lau­jan­čias ūki­nin­ka­vi­mo są­ly­gas.

So­dy­bi­niai ūkiai va­di­na­mi įvai­riai. Pla­čiau­siai pa­pli­tęs, ypač sta­tis­ti­kos lei­di­niuo­se mėgs­ta­mas ter­mi­nas, – ki­ti gy­ven­to­jų ūkiai. Tei­si­niuo­se ak­tuo­se jie daž­niau va­di­na­mi as­me­ni­niais ūkiais. Ta­čiau as­me­ni­nis ūkis yra ir ūki­nin­kų ūkis. Pa­si­rink­tas so­dy­bi­nio ūkio ter­mi­nas tiks­liau at­spin­di jo es­mę – že­mės dir­bi­mą prie gy­ve­na­mų­jų na­mų, prie so­dy­bos dar­žams, so­dams ir uo­gy­nams įveis­ti.

So­dy­bi­nis ūkis – tai iki 3 ha dy­džio ūkis, įsta­ty­miš­kai įtei­sin­tas 1990 m., sie­kiant iš­lais­vin­ti ko­lū­kie­čius, vals­ty­bi­nių ūkių dar­buo­to­jus nuo ta­ria­mai bu­vu­sios šių ūkių ad­mi­nist­ra­ci­jų sa­vi­va­lės, ski­riant jiems že­mę as­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio veik­lai plė­to­ti. Su­grio­vus ko­lek­ty­vi­nius ir vals­ty­bi­nius ūkius, bu­vu­sių ūkių su­dė­ti­nės da­lies - as­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio nau­do­to­jai ta­po 2-3 ha dy­džio že­mės skly­pų šei­mi­nin­kais. Ta­čiau jie pra­ra­do pa­grin­di­nį pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį - dar­bo vie­tas stam­biuo­se pre­ki­niuo­se ūkiuo­se ir šių ūkių pa­ra­mą as­me­ni­niam pa­gal­bi­niam ūkiui.

So­dy­bi­nio ūkio pirm­ta­kas

So­dy­bi­nio ūkio pirm­ta­kas – bu­vu­sio ko­lek­ty­vi­nio ar vals­ty­bi­nio ūkio na­rio as­me­ni­nis pa­gal­bi­nis ūkis. Vi­suo­me­ni­nio ūkio pa­skir­tis bu­vo ga­min­ti ir re­a­li­zuo­ti že­mės ūkio pre­ki­nę pro­duk­ci­ją. As­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio pa­skir­tis - ten­kin­ti na­tū­ri­nius vals­tie­čio šei­mos po­rei­kius. At­si­žvel­giant į dvi ko­lek­ty­vi­nio ūkio su­dė­ti­nes da­lis, ir dar­bas bu­vo dve­jo­po po­bū­džio: dar­bas vi­suo­me­ni­nia­me ūky­je (“dar­bas ko­lū­kiui”) ir dar­bas as­me­ni­nia­me pa­gal­bi­nia­me ūky­je (“dar­bas sau”).

Stip­rė­jant ko­lū­kiams, kei­tė­si ir vi­suo­me­ni­nio bei as­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio san­ty­kiai.

Gre­ta na­mų ūkio, as­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio, orien­tuo­to ge­riau ten­kin­ti sa­vi­nin­ko ir jo šei­mos po­rei­kius, plė­to­jo­si ir ki­to­kios as­me­ni­nės nuo­sa­vy­bės re­a­li­za­vi­mo for­mos: in­di­vi­du­a­li dar­bi­nė veik­la, šei­mos ran­ga, nuo­mos ir ki­to­kie as­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio su­tar­ti­niai san­ty­kiai su vi­suo­me­ni­niu ūkiu. Šios for­mos plė­to­jo­si kaip as­me­ni­nio ir vi­suo­me­ni­nio ūkio sa­vi­tar­pio ben­dra­dar­bia­vi­mo bū­das, kaip to­les­nė pre­ki­nių ir pi­ni­gi­nių san­ty­kių rai­da ūkių vi­du­je.

Vi­suo­me­ni­nio ir as­me­ni­nio ūkių ben­dra­dar­bia­vi­mas

Vi­suo­me­ni­nis ūkis siū­lė vis dau­giau ir įvai­res­nių ga­my­bi­nių ir so­cia­li­nių pa­slau­gų as­me­ni­niam pa­gal­bi­niam ūkiui ir ūkio te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­nan­čių ki­tų gy­ven­to­jų na­mų ūkiui. Pli­to prak­ti­ka da­lį as­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio pa­sė­lių įjung­ti į vi­suo­me­ni­nio ūkio sė­jo­mai­nos lau­kus, tam pa­nau­do­jant su­si­kau­pu­sias as­me­ni­niuo­se tvar­tuo­se or­ga­ni­nes trą­šas. Su­do­ro­jus der­lių, as­me­ni­niam pa­gal­bi­niam ūkiui bu­vo pri­skai­čiuo­ja­ma der­liaus da­lis, at­si­žvel­giant į vi­du­ti­nį ūkio der­lin­gu­mą, as­me­ni­niam ūkiui skir­tą pa­sė­lių plo­tą ir įver­ti­nant įterp­tas or­ga­ni­nes trą­šas. Su as­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio šei­mi­nin­ku bu­vo at­si­skai­to­ma pa­gal jo pa­gei­da­vi­mą - pri­sta­to­mi iš­au­gin­ti pro­duk­tai ar­ba ap­mo­ka­ma pi­ni­gais, įver­ti­nus pro­duk­tus vals­ty­bi­nė­mis su­pir­ki­mo kai­no­mis.

Ki­ta ver­tus, as­me­ni­nis pa­gal­bi­nis ūkis ga­lė­jo pa­siū­ly­ti vi­suo­me­ni­niam ūkiui pa­pil­do­mas pa­slau­gas, su­da­ry­da­mas že­mės ūkio pro­duk­tų ga­my­bos su­tar­tis ir už tai gau­da­mas pa­pil­do­mus ga­my­bos iš­tek­lius: aria­mos že­mės, pie­vų ir ga­nyk­lų plo­tus, vi­suo­me­ni­nio ūkio dar­bi­nius gy­vu­lius, me­cha­ni­za­vi­mo prie­mo­nes ir trans­por­tą.

Vi­suo­me­ni­nis ūkis pa­laips­niui per­ė­mė ir ūkio na­rių bei ūkio te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­nan­čių ki­tų gy­ven­to­jų ko­mu­na­li­nį, bui­ti­nį ir so­cia­li­nį ap­tar­na­vi­mą, tam plė­to­da­mas ne tik ga­my­bi­nę, bet ir so­cia­li­nę in­fra­struk­tū­rą.

So­cia­li­nė įvai­ro­vė

Ko­lek­ty­vi­nių ir vals­ty­bi­nių ūkių as­me­ni­nis pa­gal­bi­nis ūkis kū­rė sa­va­ran­kiš­ko, ne­pri­klau­so­mo nuo vi­suo­me­ni­nio ūkio iliu­zi­ją. Tai bu­vo tar­si ama­las, au­gan­tis ant me­džio ir min­tan­tis jo sy­vais. As­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio su­kles­tė­ji­mas pri­klau­sė ne tik nuo bu­vu­sių vi­suo­me­ni­nio ir as­me­ni­nio ūkio tar­pu­sa­vio san­ty­kių, bet ir nuo as­me­ni­nio ūkio šei­mi­nin­kų ini­cia­ty­vos, ver­slu­mo.

Dar Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio ki­li­mo iš­va­ka­rė­se apie as­me­ni­nį pa­gal­bi­nį ūkį bu­vo kal­ba­ma kaip apie pro­duk­ty­vų, prieš­pas­ta­tant jį ko­lek­ty­vi­nio ar vals­ty­bi­nio ūkio iš­lai­du­mui, nuos­to­lin­gu­mui, ne­efek­ty­vu­mui. Šios nuo­sta­tos at­si­spin­dė­jo Są­jū­džio pro­gra­mi­niuo­se do­ku­men­tuo­se. An­tai, Lie­tu­vos žem­dir­bių są­jū­džio pro­gra­mo­je, pa­skelb­to­je 1988 m., bu­vo tei­gia­ma, kad as­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio, mies­tie­čių ko­lek­ty­vi­nės so­di­nin­kys­tės plėt­ra ta­ry­bi­niais me­tais ne­tu­rė­ju­si aiš­kios stra­te­gi­jos, bu­vu­si ska­ti­na­ma pa­šli­ju­siai že­mės ūkio pro­duk­tų ga­my­bai pa­tai­sy­ti. Pro­gra­ma tei­gė, kad pa­gal­bi­nis ūkis as­me­ni­nės ini­cia­ty­vos veiks­min­gu­mu pa­ro­dęs, koks be­jė­gis esąs vi­suo­me­ni­nis ūkis. Su­si­da­rė vaiz­das, kad as­me­ni­nis pa­gal­bi­nis ūkis ga­li ly­giai taip pat sėk­min­gai gy­vuo­ti ir sa­va­ran­kiš­kai, at­skir­tas nuo vi­suo­me­ni­nio ūkio.

Tei­si­nė ap­lin­ka

Tar­si pa­tvir­ti­nant šį iliu­zi­nį vaiz­dą, dar 1990 m. im­ta plė­to­ti as­me­ni­nio pa­gal­bi­nio ūkio tei­si­nę ap­lin­ką. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba pri­ėmė nu­ta­ri­mą dėl kai­mo gy­ven­to­jų so­dy­bi­nių skly­pų iš­plė­ti­mo, o Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė – jį ly­din­tį nu­ta­ri­mą dėl že­mės su­tei­ki­mo as­me­ni­niam ūkiui steig­ti, jo įfor­mi­ni­mo ir ap­skai­tos tvar­kos.

Šių tei­sės ak­tų idė­ja bu­vo at­skir­ti as­me­ni­nių ūkių pri­klau­so­my­bę nuo ko­lek­ty­vi­nių ir vals­ty­bi­nių ūkių ad­mi­nist­ra­ci­jos spren­di­mų. To­kie gy­ven­to­jų ūkiai bu­vo pa­va­din­ti as­me­ni­niais ūkiais. Jų stei­gi­mas pa­ti­kė­tas apy­lin­kių ta­ry­boms. Kai­mo gy­ven­to­jai, no­rin­tys nau­do­tis ar jau be­si­nau­do­jan­tys as­me­ni­niu pa­gal­bi­niu ūkiu, tu­rė­jo kreip­tis į ko­lek­ty­vi­nių ir vals­ty­bi­nių ūkių va­do­vy­bes. Jos pri­va­lė­jo tei­gia­mai iš­nag­ri­nė­ti ga­li­my­bes ir teik­ti siū­ly­mus apy­lin­kių ta­ry­boms. Apy­lin­kių ta­ry­bos tu­rė­jo pri­im­ti ga­lu­ti­nius spren­di­mus dėl že­mės skly­pų sky­ri­mo. Ko­lek­ty­vi­nių ir vals­ty­bi­nių ūkių dir­ban­tie­ji ga­lė­jo pre­ten­duo­ti į iki 3 ha dy­džio, ki­ti to­je vie­to­vė­je pa­sto­viai gy­ve­nan­tys gy­ven­to­jai – į iki 2 ha dy­džio skly­pus vie­nai šei­mai, že­mę ski­riant kiek ga­li­ma ar­čiau jų gy­ve­na­mo­sios vie­to­vės.

Iš pra­džių so­dy­bi­nio ūkio že­mės bu­vo pri­skir­tos vals­ty­bės iš­per­ka­mų že­mių ka­te­go­ri­jai. Tuo bū­du, so­dy­bi­nių ūkių šei­mi­nin­kai ir nau­do­to­jai ta­po vals­ty­bi­nės že­mės nuo­mi­nin­kais. Vė­liau bu­vo nu­sta­ty­ta, kad šią že­mę ga­li­ma pri­va­ti­zuo­ti. Pir­mu­mo tei­sė bu­vo su­teik­ta ne šios že­mės pa­vel­dė­to­jams, bet esa­miems nau­do­to­jams. Nuo 1995 m. bu­vo pra­dė­ti as­me­ni­nio ūkio že­mės pri­va­ti­za­vi­mo dar­bai. By­las že­mei grą­žin­ti ar­ba par­duo­ti ren­gė įkur­to­sios ag­ra­ri­nės re­for­mos tar­ny­bos. Jos pa­gal ap­lin­ky­bes reng­da­vo as­me­ni­nių ūkių že­mės su­ves­ti­nį ar že­mės skly­pų da­li­nio pa­tiks­li­ni­mo pla­ną. Iš­ki­lus bū­ti­nu­mui iš es­mės per­tvar­ky­ti že­mės skly­pų iš­dės­ty­mą, bu­vo ren­gia­mi as­me­ni­nių ūkių že­mės skly­pų per­tvar­ky­mo že­mė­tvarkos pro­jek­tai.

Taip bu­vo su­kur­ta so­dy­bi­nių ūkių kū­ri­mo ir veik­los tei­si­nė ap­lin­ka, kai ku­rio­se vie­to­se iš­ryš­ki­nu­si že­mės nuo­mi­nin­kų ir pa­vel­dė­to­jų ne­su­ta­ri­mus.