Obe­lų milt­li­gė

Su­kė­lė­jas - obe­li­nė mil­tė (Po­dosp­ha­e­ra leu­cot­ri­cha (Ell. et Ev.) Salm.). Pa­žei­džia la­pus, žie­dy­nus, ūg­lius, re­čiau obuo­lius.

Milt­li­gės po­žy­miai ma­to­mi jau žie­mą ar­ba anks­ti pa­va­sa­rį. Pa­žeis­ti pum­pu­rai bū­na il­ges­ni už svei­kuo­sius, pa­pu­ru­siais žvy­ne­liais, grub­lė­tu ma­ti­niu pa­vir­šiu­mi. Jie sprogs­ta vė­liau ar­ba vi­sai ne­iš­sprogs­ta.

Ryš­kiau­siai li­ga ma­to­ma vais­me­džiams su­la­po­jus – jau­ni ūg­liai ir žie­dai bū­na ap­trauk­ti bal­tu valk­čiu, o la­pai – smul­kūs, siau­ri, į vir­šų už­si­rie­tu­siais pa­kraš­čiais. Vė­liau to­kių la­pų kraš­tai pa­ru­duo­ja ir jie per anks­ti nu­krin­ta. Ap­nik­ti žie­dai at­ro­do žals­vi, sto­res­niais žied­ko­čiais, vai­nik­la­piai mė­sin­gi, smul­kūs, siau­ri, grei­tai džiūs­ta ir by­ra. Pa­žeis­ti ūg­liai sil­pniau au­ga, žie­mą nu­šą­la.

Per va­sa­rą gry­bas plin­ta ko­ni­di­jo­mis, o su­kė­lė­jo gry­bie­na žie­mo­ja pum­pu­ruo­se. Pum­pu­rams sklei­džian­tis gry­bas ap­nin­ka la­pų ir žie­dų užuo­maz­gas. Labiausiai li­ga plin­ta, kai sau­si ir šil­ti orai. Pir­mi­nė in­fek­ci­ja mū­sų kli­ma­to są­ly­go­mis bū­na ge­gu­žės mė­ne­sį, pa­pras­tai ne­gau­si, ant­ri­nė – bir­že­lio pa­bai­go­je. La­biau ser­ga azo­to trą­šo­mis per­tręš­ti so­di­niai. Milt­li­gei plis­ti įta­kos tu­ri ir veis­lių jaut­ru­mas li­gai.

Ap­sau­ga. Anks­ti pa­va­sa­rį iš­ge­nė­ki­te obe­lų ūg­lius su milt­li­gės pa­žeis­tais pum­pu­rais. Ra­my­bės me­tu ir per ve­ge­ta­ci­ją purkš­ki­te fun­gi­ci­dais.

Obe­lų ir kriau­šių raup­lės

Su­kė­lė­jas - obe­li­nis raup­lėg­ry­bis (Ven­tu­ria ina­e­qu­a­lis (Co­o­ke) Aderh.) ir kriau­ši­nis raup­lėg­ry­bis (Ven­tu­ria pi­ri­na Aderh.).

Raup­lės pa­žei­džia la­pus, vai­sius, užuo­maz­gas, ūg­lius, kai ka­da ir žie­dus. Di­džiau­sią ža­lą pa­da­ro vai­siams. Pa­va­sa­rį ar­ba va­sa­ros pra­džio­je obe­lų vir­šu­ti­nė­je la­pų pu­sė­je, kriau­šių – apa­ti­nė­je la­pų pu­sė­je at­si­ran­da ap­va­lių, ne­ryš­kiais kon­tū­rais, juos­vai ža­lių, vė­liau pa­ru­duo­jan­čių ak­so­mi­nių dė­me­lių. Jos di­dė­ja ir tan­kė­ja. La­pai ir užuo­maz­gos daž­nai per anks­ti nu­krin­ta.

Ant vai­sių raup­lių dė­me­lės bū­na ap­va­lios, iš pra­džių pilkš­vai ru­dos, vė­liau žals­vai juo­dos, ryš­kių kon­tū­rų. Dė­me­lių vie­to­je ode­lė su­kamš­tė­ja ir, vai­siui au­gant, kar­tais su­trū­ki­nė­ja. Anks­ti ap­si­krė­tę vai­siai bū­na smul­kūs, kar­tais de­for­muo­ti, grei­tai ap­si­kre­čia ki­to­mis li­go­mis ir su­pū­va. Raup­lė­tų ūg­lių žie­vė bū­na ru­dai dė­mė­ta, su­trū­ki­nė­ju­si. Ūg­liai bū­na sto­res­ni, blo­gai au­ga, daž­nai nu­džiūs­ta. Pa­va­sa­rį, kai vi­du­ti­nė pa­ros tem­pe­ra­tū­ra pa­sie­kia apie 9°C ir bū­na drėg­nas oras, aukš­lias­po­rės pa­sklin­da ir ap­kre­čia la­pus bei ūg­lius. Va­sa­rą plin­ta ko­ni­di­jo­mis, pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis iš­si­vys­to 9 ko­ni­di­jų ge­ne­ra­ci­jos. Žie­mo­ja raup­lėg­ry­bio gry­bie­na ša­ku­tė­se, nu­kri­tu­siuo­se la­puo­se, per žie­mą iš­si­vys­to pe­ri­te­ciai su aukš­liais.

Ko­ni­di­jos su­dyg­sta, kai yra 20-25°C op­ti­ma­li tem­pe­ra­tū­ra. To­kio­je tem­pe­ra­tū­ro­je in­ku­ba­ci­jos pe­ri­odas trun­ka 5-14 die­nų. Ko­ni­di­jos plin­ta su lie­tu­mi, jas iš­ne­šio­ja vė­jas ir vabz­džiai.

Raup­lėms plis­ti įta­kos tu­ri veis­lių jaut­ru­mas li­gai.

Ap­sau­ga. So­di­nant so­dą, svar­bu at­si­žvelg­ti į veis­lių jaut­ru­mą raup­lėms, kad bū­tų ga­li­ma veiks­min­giau pa­nau­do­ti ap­sau­gos prie­mo­nes. Iš­ge­nė­ki­te raup­lė­tas ša­ku­tes. Ru­de­nį gi­liai už­ar­ki­te į tar­pu­ei­lius nu­kri­tu­sius la­pus, iš­pjaus­ty­ki­te raup­lė­tus ūg­lius, ra­my­bės me­tu vais­me­džius ir la­pus po­me­džiuo­se api­purkš­ki­te kar­ba­mi­du, vais­me­džius iš­ge­nė­ki­te. Per ve­ge­ta­ci­ją purkš­ki­te fun­gi­ci­dais.

Obe­lų pa­pras­ta­sis vė­žys

Su­kė­lė­jas - paprastasis rau­dons­puo­gis (Nec­tria gal­li­ge­na Bres.).

Pa­žei­džia obe­lų, kriau­šių, lie­pų, uo­sių ka­mie­nus, ša­kas, pū­do obuo­lius. Jau­nos ša­ku­tės ir ūg­liai nu­džiūs­ta. Ga­li su­kel­ti obuo­lių pu­vi­nį. Ser­gan­ti žie­vė pa­raus­ta, džiū­da­ma įdum­ba, kon­cen­triš­kai su­trū­ki­nė­ja, su­si­da­ro pilkš­vi kau­bu­rė­liai su ne­tai­syk­lin­go­mis kre­mi­nės spal­vos kar­pu­tė­mis. Ant stam­bes­nių ša­kų ir ka­mie­nų at­si­ran­da gi­lios, rum­buo­tos žaiz­dos. Pa­si­tai­ko ir ki­ta vė­žio for­ma, kai ant ša­kų at­si­ran­da ne žaiz­dos, o įvai­raus dy­džio iš­au­gos, gum­bai, ku­rių vi­dus es­ti iš­pu­vęs. Žie­mo­ja gry­bie­na ir pe­ri­te­ciai.

Obe­lys daž­niau­siai už­si­kre­čia ru­de­nį per ša­ku­čių ran­dus, at­si­ra­du­sius nu­kri­tus la­pams. Į sto­res­nes ša­kas ir ka­mie­ną vė­žio su­kė­lė­jas pa­ten­ka per me­cha­ni­nius su­ža­lo­ji­mus. Ir aukš­lias­po­rės, ir ko­ni­di­jos la­biau plin­ta drėg­nu oru. Pa­pras­to­jo vė­žio su­kė­lė­jams ne­rei­kia ši­lu­mos, jo spo­ru­lia­ci­ja pra­si­de­da anks­ti pa­va­sa­rį, kai oro tem­pe­ra­tū­ra šiek tiek aukš­tes­nė ne­gu 0°C. Gry­bas ga­li vys­ty­tis nuo 2 iki 30°C. Ne vi­sos obe­lų veis­lės vie­no­dai at­spa­rios pa­pras­ta­jam vė­žiui.

Ap­sau­ga. Svar­bu ap­sau­go­ti vais­me­džių ka­mie­nus nuo su­trū­ki­nė­ji­mo, to­dėl anks­ti pa­va­sa­rį ar­ba iš ru­dens juos bū­ti­na ba­lin­ti. Iš­pjaus­ty­ki­te ir su­nai­kin­ki­te pa­žeis­tas ša­ku­tes, o žaiz­das ap­tep­ki­te. Ša­ko­se esan­čias žaiz­das, jei­gu jų ne­ga­li­ma iš­pjaus­ty­ti, rei­kia dez­in­fe­kuo­ti ir ap­tep­ti. Nu­ge­nė­tų ar­ba su­ža­lo­tų vais­me­džių žaiz­das ne­dels­da­mi ap­tep­ki­te so­do te­pa­lu ar alie­ji­niais da­žais. Ne­ge­nė­ki­te drėg­nu oru. Daž­niau­siai obe­lys už­si­kre­čia ru­de­nį per ša­ku­čių ran­dus, at­si­ra­du­sius nu­kri­tus la­pams, to­dėl tuo lai­ku la­bai svar­bu nu­purkš­ti fun­gi­ci­dais. Žaiz­doms gy­dy­ti ga­li­ma nau­do­ti ir ki­tas prie­mo­nes. Iš­va­lykite žaiz­dą iki svei­kos me­die­nos, už­tep­kite ją mo­lio, kar­vių mėš­lo (1:1) ir 2 proc. fun­gi­ci­do skie­di­niu, pas­kui ap­riš­ki­te mai­ši­ne me­džia­ga. Žaiz­das va­ly­ti ir pra­dė­ti gy­dy­ti ge­riau­sia anks­ti pa­va­sa­rį. Ant ve­ge­ta­ci­jos me­tu fun­gi­ci­dais purš­kia­mų me­de­lių re­čiau at­si­ran­da vė­ži­nių žaiz­dų.

Obuo­lių ru­da­sis puvinys

Su­kė­lė­jas - so­di­nė mo­ni­li­ja (Mo­ni­li­nia fruc­ti­ge­na (Aderh. et Ruhl.) Ho­ney)  ar­ba sly­vi­nė mo­ni­li­ja (Mo­ni­li­nia ci­ne­rea Bo­nor.).

Pa­žei­džia obe­lų, kriau­šių, sly­vų žie­dus, la­pus, ūg­lius ir vai­sius. Lai­ko­mas ža­lin­giau­siu iš vi­sų vai­sių pu­vi­nių. Ant ap­si­krė­tu­sių vai­sių at­si­ran­da ne­di­de­lė ru­da, ap­skri­ta, kiek įdu­bu­si pu­vi­nio dė­me­lė, su­minkš­tė­ja au­di­niai. Dė­me­lė greitai ap­ima vi­są vai­sių. Pa­vir­šiu­je at­si­ran­da gels­vai rus­vos ar­ba pilkš­vos dul­kin­gos kar­pu­tės. Jos bū­na iš­si­dės­čiu­sios kon­cen­triš­kais ra­tais – tai so­di­nė mo­ni­li­ja, ar­ba pa­kri­kai – tai sly­vi­nė mo­ni­li­ja. Kai ku­rie ant vais­me­džių su­pu­vę obuo­liai su­džiūs­ta ir virs­ta mu­mi­jo­mis, ku­rios ky­bo iki ki­tų me­tų. Jo­se gry­bas per­žie­mo­ja. Vai­siai už­si­kre­čia per raup­lių, vabz­džių, paukš­čių ar me­cha­niš­kai su­ža­lo­tas vie­tas. Vai­siai ap­si­kre­čia per žaiz­de­les, o jei­gu lie­čia­si su­pu­vęs ir svei­kas obuo­lys, ga­li ap­si­krės­ti ir per ne­su­ža­lo­tą ode­lę. Nu­trū­kus obuo­lio ko­te­liui taip pat lie­ka žaiz­da. Ap­im­tas li­gos vai­sius grei­tai pū­va ir so­de už­kre­čia gre­ti­mus su­si­lie­čian­čius vai­sius. Į san­dė­lius šis pu­vi­nys pa­ten­ka su vai­siais iš so­do ir plin­ta lai­ky­mo pra­džio­je, nes že­ma tem­pe­ra­tū­ra li­gos vys­ty­mą­si su­lė­ti­na. San­dė­ly­je, kur tam­su, vė­su, ne per drėg­na, su­pu­vę vai­siai ne­tu­ri kar­pu­čių ir pa­si­da­ro ne ru­di, bet juo­di. Jie ne­su­skys­tė­ja, bet bū­na kamš­čio kon­sis­ten­ci­jos ir svei­kų vai­sių pa­pras­tai ne­už­kre­čia.

Ant kar­pu­čių esan­čias ko­ni­di­jas pla­ti­na vė­jas, lie­taus la­šai ar­ba vabz­džiai per­ne­ša ant svei­kų vai­sių.

Gry­bas vys­to­si gan greitai, kai šil­ta (24-28°C) ir drėg­na (75-80 proc. san­ty­ki­nė drėg­mė). In­ku­ba­ci­jos pe­ri­odas trum­pas – 3-5 die­nos. Pra­ėjus 8-10 die­nų nuo ap­si­krė­ti­mo, pra­de­da for­muo­tis fruk­ti­fi­ka­ci­jos or­ga­nai. Per tan­kiai su­so­din­ti ir men­kai vė­jo pra­pu­čia­muo­se skly­puo­se au­gan­tys me­džiai – pa­lan­ki vie­ta li­gai plis­ti. Ru­da­jam pu­vi­niui plis­ti įta­kos tu­ri ir veis­lių jaut­ru­mas li­gai.

Ap­sau­ga. Bū­ti­na rink­ti ir nai­kin­ti vai­sių mu­mi­jas. Purkš­ki­te fun­gi­ci­dais ra­my­bės me­tu ir per ve­ge­ta­ci­ją, ypač for­muo­jan­tis vai­siams. Žie­mi­nių veis­lių obe­lis purkš­ki­te rug­pjū­čio mė­ne­sį, kad vai­sių pu­vi­niai ne­plis­tų san­dė­ly­je.

Obe­lų fi­los­tik­to­zė

Su­kė­lė­jas – obe­li­nis la­pa­dė­mis (Phyl­los­tic­ta ma­li Prill. et Del.) ir Briar­do la­pa­dė­mis (Phyl­los­tic­ta briar­di Sacc.).

Pa­žei­džia­mi obe­lų la­pai. Tai vie­na iš daž­niau­sių la­pų dė­mėt­li­gių. Va­sa­rą abie­jo­se la­po pu­sė­se at­si­ran­da rus­vų, ap­skri­tų ar kam­puo­tų, ryš­kiais kraš­tais dė­me­lių, jų cen­tras švie­ses­nis. Vir­šu­ti­nė­je la­pų pu­sė­je dė­me­lė­se bū­na tam­siai ru­di, juo­di taš­ke­liai - pik­ni­džiai. La­bai dė­mė­tų la­pų asi­mi­lia­ci­nis pa­vir­šius su­ma­žė­ja, ma­žiau ga­mi­na­ma or­ga­ni­nių me­džia­gų, to­dėl vai­siai su­bręs­ta smul­kes­ni ir pra­stes­nės ko­ky­bės. Žie­mo­ja nu­kri­tu­siuo­se la­puo­se. Dau­giau­sia ža­los pa­da­ro drėg­ną va­sa­rą, nes smar­kiau pa­žeis­ti la­pai anks­ti nu­krin­ta. Li­ga pa­si­ro­do va­sa­ros pra­džio­je ir pro­gre­suo­ja iki pat ru­dens. In­ten­sy­viau­sia spo­ru­lia­ci­ja  bū­na drėg­nu oru. Spo­ras pla­ti­na vė­jas, lie­taus la­šai, vabz­džiai.

Ap­sau­ga. Ru­de­nį gi­liai už­ar­ki­te į tar­pu­ei­lius nu­kri­tu­sius la­pus. Ra­my­bės me­tu ir per ve­ge­ta­ci­ją purkš­ki­te fun­gi­ci­dais.

Obe­lų ant­ra­kno­zė

Su­kė­lė­jas – obe­li­nis svy­lag­ry­bis (Glo­e­os­po­rium ma­li­cor­ti­cis Cord­ley). Pa­žei­džia obe­lų, kriau­šių ka­mie­nus, ša­ku­tes, o san­dė­liuo­se - obuo­lius. La­bai pa­vo­jin­ga me­de­ly­nų ir jau­nų so­dų li­ga. Daž­niau­siai jau­nų vais­me­džių ša­kų pa­žas­ty­se pa­ste­bi­mos ne­kro­zi­nės, tam­siai ru­dos dė­mės, ku­rios ap­juo­sia ša­ku­tes ir ūg­lius, o šie grei­tai nu­džiūs­ta. Kar­tais at­si­ve­ria žaiz­dos, su­si­for­muo­ja iš­ki­li­mai. Pa­žeis­tuo­se au­di­niuo­se ran­da­mi su­kė­lė­jo vai­sia­kū­niai, ku­rie čia ir per­žie­mo­ja.

Ant­ra­kno­ze obe­lys ap­si­kre­čia per me­cha­niš­kai pa­žeis­tą, žaiz­do­tą ka­mie­no žie­vę, nu­de­gi­mus, daž­niau­siai pa­va­sa­rį ir ru­de­nį, ypač kai drėg­na. Li­ga plin­ta per vi­są ve­ge­ta­ci­ją. Su­kė­lė­jas vys­tosi, kai tem­pe­ra­tū­ra nuo 4 iki 30°C, bet op­ti­ma­li apie 20°C.

Ap­sau­ga. Ve­ge­ta­ci­jos me­tu purkš­ki­te fun­gi­ci­dais. Pa­ste­bė­ję li­gos požymių me­de­ly­nuo­se, pa­kar­to­ti­nai purkš­ki­te sis­te­mi­niais fun­gi­ci­dais. Li­go­tus so­di­nu­kus iš­bro­kuo­ki­te. Pa­žeis­tas žie­vės vie­tas iš­va­ly­ki­te, dez­in­fe­kuo­ki­te ir ap­tep­ki­te so­do te­pa­lu ar alie­ji­niais da­žais.