Kiek­vie­nas cuk­ri­nių run­ke­lių au­gin­to­jas sten­gia­si iš­au­gin­ti kuo di­des­nį der­lių. Per­dir­bi­mo fab­ri­kams svar­bu, kad ga­my­bos pro­ce­so me­tu kuo ma­žiau cuk­raus kar­tu su ne­cuk­ri­nė­mis me­džia­go­mis pa­tek­tų į me­la­są. Tarp cuk­raus ga­my­bos nuos­to­lių ir cuk­ri­nių run­ke­lių trę­ši­mo azo­tu yra glaudus ry­šys.

Azo­to per­tek­lius ken­kia

Vo­kie­ti­jo­je da­ry­tų ty­ri­mų duo­me­ni­mis, trę­ši­mas azo­tu kei­čia ka­lio, nat­rio ir ami­no azo­to kie­kį. Aiš­ku, kad nat­rio ir ka­lio kie­kiui azo­tas tu­ri ma­žai įta­kos. Ta­čiau ami­no azo­to nuo šių trą­šų dau­gė­ja la­bai smar­kiai. Šis jun­gi­nys da­ro dau­giau­siai nuos­to­lių, ku­rie ap­skai­čiuo­ja­mi pa­gal va­di­na­mą­ją Braunš­vei­go for­mu­lę. Ka­lis ir nat­ris kar­tu su­da­ro 33 proc., o ami­no azo­tas - 67 proc. ben­dro­jo svo­rio. Ap­va­ly­tas nuo ne­iš­gau­na­mo me­la­si­nio cuk­raus run­ke­liuo­se esan­tis cuk­rus dau­gi­na­mas iš run­ke­lių der­liaus ir gau­na­mas bal­to­jo cuk­raus der­lius. Gau­ti kuo dau­giau bal­to­jo cuk­raus ir yra pa­grin­di­nis run­ke­lių au­gin­to­jų ir per­dir­bė­jų tiks­las.

Nors azo­to trą­šos di­di­na run­ke­lių der­lių, bet dėl jų di­dė­ja ir cuk­raus iš­ga­vi­mo nuos­to­liai. Di­džiau­sias der­lius Vo­kie­ti­jo­je bu­vo gau­tas trę­šiant 230 kg N/ha. Dar di­des­nės azo­to nor­mos der­lių ne di­di­no, o ma­ži­no.

Cuk­raus kie­kis run­ke­liuo­se, di­di­nant azo­to trą­šų nor­mas, nuo­lat ma­žė­jo, nes pa­grin­di­nio au­gi­mo me­tu in­ten­sy­viau au­go run­ke­lių la­pai. Šak­nia­vai­siams te­ko ma­žiau mais­to me­džia­gų, to­dėl juo­se su­ma­žė­jo cuk­raus. Be to, pa­di­dė­jo me­la­si­nių me­džia­gų kie­kis ir ga­vy­bos nuos­to­liai. Ge­riau­si re­zul­ta­tai pa­sie­kia­mi trę­šiant 180 kg N/ha. Trę­šiant vi­du­ti­nė­mis azo­to nor­mo­mis (nuo 21 iki 125 kg/ha), di­džiau­sias bal­to­jo cuk­raus der­lius bu­vo gau­tas trę­šiant 117 kg N/ha.

Dir­vo­je taip pat yra azo­to

Cuk­ri­niams run­ke­liams vi­du­ti­niš­kai rei­kia 180 kg/ha azo­to. Į šį kie­kį įei­na dir­vo­je esan­tis azo­tas (nu­sta­to­mas prieš trę­ši­mą) ir iš­ber­tas trą­šų pa­vi­da­lu. Ši nor­ma ap­skai­čiuo­ta vi­du­ti­nėms au­gi­ni­mo są­ly­goms, įskai­čiuo­jant ir azo­tą, ku­rį au­ga­lai gaus ve­ge­ta­ci­jos me­tu iš dir­vo­je esan­čių at­sar­gų. Kei­čian­tis są­ly­goms, bū­ti­na ko­re­guo­ti azo­to trą­šų nor­mas. Ma­žai hu­mu­so tu­rin­čio­se, leng­vo­se smė­lio dir­vo­se azo­to at­sar­gos yra vi­suo­met ma­žes­nės, nes to­kios dir­vos daž­nai iš­džiūs­ta, ir mik­ro­or­ga­niz­mų veik­la jo­se su­lė­tė­ja. Ma­žiau au­ga­lams pri­ei­na­mo azo­to ga­li bū­ti ir šal­to­se mo­lio dir­vo­se, nes jos lė­čiau įšy­la. Abiem at­ve­jais rei­kia trą­šų nor­mą pa­di­din­ti 20 kg/ha.

Di­des­nės azo­to at­sar­gos daž­niau­siai bū­na ūkiuo­se, ku­riuo­se lai­ko­mi gy­vu­liai ir kur dir­vos anks­čiau bu­vo tręš­tos or­ga­ni­nė­mis trą­šo­mis: kom­pos­tu, mėš­lu ir kt. Or­ga­ni­nė­se trą­šo­se esan­tis azo­tas mi­ne­ra­li­zuo­ja­si lė­tai ir au­ga­lai jį pa­si­sa­vi­na vė­liau. To­kiais at­ve­jais rei­kia ma­žin­ti mi­ne­ra­li­nio azo­to trą­šų nor­mą. Ma­žiau azo­to rei­kia ir tuo­met, kai dir­vo­je prieš tai au­go tar­pi­niai au­ga­lai, ku­rie su­jun­gia lais­vą azo­tą.

Kai dir­vo­je azo­to ne­daug

Skai­čiuo­jant pa­gal ap­ra­šy­tą trą­šų nor­mos ko­re­ga­vi­mo pa­vyz­dį, vi­suo­met rei­kia at­im­ti dir­vo­je esan­čio azo­to kie­kį, tai yra kiek au­ga­lams pri­ei­na­mo mi­ne­ra­li­nio azo­to yra dir­vo­je pa­vyz­džio pa­ė­mi­mo me­tu. Tai daž­niau­siai tir­pus nit­ra­ti­nis azo­tas, ku­ris li­ko per žie­mą ne­iš­plau­tas ir pa­va­sa­rį mi­ne­ra­li­za­vo­si.

Daž­niau­siai dir­vo­je esan­čio azo­to kie­kis nu­sta­to­mas apy­tik­riai ir ga­li nu­kryp­ti į vie­ną ar ki­tą pu­sę. Rei­kė­tų pa­rink­ti ti­piš­kas vi­sam lau­kui pa­vyz­džių pa­ė­mi­mo vie­tas.

Ap­skai­čiuo­jant azo­to trą­šų nor­mą, bū­ti­na at­si­žvelg­ti į der­liaus nu­ė­mi­mo lai­ką. Imant jį vė­liau (lap­kri­čio mė­ne­sį), pail­gė­ja au­ga­lų ve­ge­ta­ci­ja ir der­liaus kau­pi­mo lai­kas. Su­pran­ta­ma, kad dėl to au­ga­lai su­nau­do­ja dau­giau azo­to, ta­čiau šak­nia­vai­sių ko­ky­bė ne­pa­blo­gė­ja. Vė­liau ka­sa­miems run­ke­liams rei­kia azo­to nor­mą pa­di­din­ti 10-15 kg/ha. Ir at­virkš­čiai, pla­nuo­jant anks­čiau im­ti der­lių, azo­to trą­šų nor­mas rei­kia ma­žin­ti.

Or­ga­ni­nės trą­šos tiks­liai do­zuo­ja­mos

Cuk­ri­niai run­ke­liai ge­rai iš­nau­do­ja ne tik dir­vo­je esan­čias azo­to at­sar­gas, bet ir or­ga­ni­nes trą­šas: mėš­lą ar skys­tą mėš­lą. Apie 30 proc. tvar­to mėš­le esan­čio azo­to yra iš kar­to pri­ei­na­ma au­ga­lams. Skys­ta­me mėš­le esan­tį amo­nio azo­tą au­ga­lai taip pat grei­tai pa­si­sa­vi­na. No­rint iš­veng­ti azo­to per­tek­liaus, rei­kia tiks­liau do­zuo­ti or­ga­ni­nes trą­šas. Mėš­lo ne­pa­tar­ti­na įterp­ti dau­giau kaip 30 t/ha (tai ati­tin­ka 80–100 kg/ha amo­nio azo­to). Re­ko­men­duo­ja­ma at­lik­ti nau­do­ja­mų or­ga­ni­nių trą­šų ag­ro­che­mi­nę ana­li­zę.

Skys­tą mėš­lą rei­kia iš­lais­ty­ti vė­ses­niu oru ir steng­tis kuo grei­čiau jį įterp­ti į dir­vą, kad ma­žiau amo­nia­ko iš­ga­ruo­tų į at­mo­sfe­rą.

Trę­ši­mas fos­fo­ru ir ka­liu

Cuk­ri­niai run­ke­liai la­biau ne­gu ja­vai ar ki­ti au­ga­lai re­a­guo­ja į trę­ši­mą ka­liu. Šis ele­men­tas tei­gia­mai vei­kia gry­no cuk­raus ir pa­čių run­ke­lių der­lių. Pa­di­dė­ja šak­nų cuk­rin­gu­mas. Fos­fo­ras taip pat di­di­na run­ke­lių der­lių. Cuk­ri­niai run­ke­liai per la­bai trum­pą lai­ką (prak­tiš­kai per lie­pos mė­ne­sį) tu­ri pa­si­sa­vin­ti di­de­lį fos­fo­ro kie­kį.

Vi­sa tai ro­do, kad pa­grin­di­nis trę­ši­mas sė­jo­mai­no­je cuk­ri­niams run­ke­liams tu­ri di­de­lę reikš­mę. To­dėl bū­ti­na at­si­žvelg­ti ir į ki­tų sė­jo­mai­no­je au­gi­na­mų au­ga­lų trę­ši­mą. La­bai svar­bu ap­skai­čiuo­ti li­ku­ti­nį or­ga­ni­nių trą­šų vei­ki­mą ir ko­kio­je sė­jo­mai­nos gran­dy­je šios trą­šos bus pa­nau­do­tos.

Kal­cio svar­ba

Vi­suo­se di­des­niuo­se kaip 1 ha lau­kuo­se re­čiau­siai kas 6 me­tai tu­ri bū­ti at­lik­ti dir­vo­že­mio ty­ri­mai. Ty­ri­mai tu­ri bū­ti de­ri­na­mi su esa­ma sė­jo­mai­na. Pa­vyz­džiui, jei­gu cuk­ri­niai run­ke­liai au­gi­na­mi tri­lau­kė­je sė­jo­mai­no­je, ty­ri­mus rei­kia da­ry­ti kiek­vie­nais me­tais prieš jų sė­ją.

Be ap­rū­pi­ni­mo rei­kia­mu fos­fo­ro, ka­lio ir mag­nio kie­kiu, la­bai svar­bu, kad bū­tų pa­lan­ki dir­vos re­ak­ci­ja. Cuk­ri­nių run­ke­lių lau­kus rei­kia kal­kin­ti daž­nai. Nuo dir­vos ap­rū­pi­ni­mo kal­ciu pri­klau­so pa­grin­di­nių mais­to me­džia­gų pa­si­sa­vi­ni­mas bei mik­ro­or­ga­niz­mų ak­ty­vu­mas. Be to, kal­cio tur­tin­gos dir­vos struk­tū­ra vi­suo­met bū­na ge­res­nė: re­čiau su­puo­la, ne­su­si­da­ro plu­ta. To­kio­je dir­vo­je au­ga­lai ge­riau dygs­ta, der­lius bū­na gau­ses­nis ir ko­ky­biš­kes­nis.

Iš­va­dos

Pa­grin­di­nis run­ke­lių au­gi­ni­mo tiks­las – kuo di­des­nis bal­to­jo cuk­raus kie­kis. Tam rei­kia tiks­liai ap­skai­čiuo­ti azo­to trą­šų nor­mas. Op­ti­ma­liai trą­šų nor­mai nu­sta­ty­ti rei­kia nau­do­tis dir­vos ty­ri­mų re­zul­ta­tais.

Cuk­ri­niai run­ke­liai pui­kiai pa­nau­do­ja or­ga­ni­nes trą­šas, ge­rai įsi­sa­vi­na jo­se esan­čius fos­fo­rą, ka­lį ir mag­nį. La­bai svar­bu pe­ri­odiš­kai kal­kin­ti dir­vas.

Pa­ren­gė Al­gir­das ALEK­SY­NAS