- Dr. Silvija RIMKIENĖVDU KAUNO BOTANIKOS SODAS
- Mano ūkis
Aronija - vaisinis, vaistinis, medingas, techninis augalas. Pagal vitamino P kiekį aronijai nėra lygių. Augalai dekoratyvūs, kompaktiški; žydi baltais žiedais, sutelktais skėtiniuose žiedynuose. Žiedai prasiskleidžia praėjus pavasarinėms šalnoms; žydi gausiai ir ilgai - daugiau kaip dvi savaites. Vasarą krūmų lapai tamsiai žali, blizgantys, rudenį – ugniniai raudoni. Krūmus puošia ir stambios, beveik juodų uogų kekės.
Aronijų krūmai puikiai atrodo ir pavieniui, ir grupėmis. Tinka gyvatvorėms, apsauginėms juostoms prie kelių, geležinkelių, gamybinėms teritorijoms apželdinti. Ypač graži aronija įskiepyta į paprastojo šermukšnio kamieną. Aronijos gerai vegetuoja užterštoje atmosferoje: gali augti dūmais ir įvairiomis dujomis teršiamoje vietovėje.
Juodavaisė aronija (Aronia melanocarpa (Michx.) Elliott) - erškėtinių (Rosaceae Juss.) šeimos augalas. Savarankiška aronijos gentis Aronia Pers. buvo išskirta tik penktajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Dar ir dabar kartais aronijos vadinamos juodavaisiais šermukšniais.
Juodavaisės aronijos tėvynė – Šiaurės Amerika, tačiau gerai auga ir Vakarų Europoje, Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Rusijos teritorijoje. Nepastebėta specifinių aronijos kenkėjų ar ligų. Derėti pradeda anksti (antraisiais-trečiaisiais auginimo metais), ir metams bėgant derliai didėja. Atspari šalčiams. Gerai dauginasi vegetatyviškai ir sėklomis. Aronijų gentyje yra trys rūšys, Lietuvoje introdukuota tik juodavaisė aronija.
Tai daugiamečiai šviesomėgiai 2,5-3 m aukščio krūmai. Jaunų augalų šakos susiglaudusios, vėliau jos prasiskleidžia į šalis. Vidutiniškai suaugę (10-12 metų) krūmai turi apie 50 stiebų, kurių amžius nuo 2 iki 10 metų. Negenimi stiebai būna gyvybingi 10-15 metų, bet jų produktyvusis amžius – 6-9 metai. Menkai derantys arba visai nederantys stiebai išpjaunami prie krūmo pagrindo anksti pavasarį arba vėlai rudenį. Seni stiebai atpažįstami iš sausų viršūnių, jų žievė būna pilka.
Vienamečiai ūgliai ploni, beveik pliki, tamsiai pilki. Prie ūglių prigludę nedideli, tamsiai rusvi, iki 9 mm ilgio ir 4 mm skersmens, su 3-4 dengiamaisiais žvynais, nusmailėję vegetatyviniai pumpurai. Lapai ištisiniai, dažniausiai plačiai ovališki, trumpa smaila viršūnėle, pražanginiai. Jų viršutinė pusė standi, blizganti, ryškiai žalia, rudenį lapai parausta. Apatinė pusė balkšva, šiek tiek pūkuota. Lapų ilgis – 7-8,5 cm, plotis – 5-6,5 cm. Lapkotis trumpas (apie 1 cm), plonas.
Žiedai ir vaisiai
Žiedai dvilyčiai, sutelkti skėtiniuose žiedynuose. Pavieniai žiedai 1-1,2 cm skersmens, penkianariai. Beveik kiekvieno žiedo mezginės lizde užsimezga vaisius. Žali vaisiai plaukuoti, bet jiems pradėjus nokti plaukeliai dingsta. Vaisiai rutuliški (obuolėliai), su nežymia taurele viršūnėje, beveik juodi su melsvu vaškiniu apnašu, blizgantys, sveria apie 1 g. Jų minkštimas rausvas, savotiškai malonaus, kiek sutraukiančio skonio, sultingas. Sėklos smulkios, rusvos, viename vaisiuje būna 3-5 sėklos.
Jaunuose juodavaisės aronijos krūmuose gausu beaugančių ūglių. Išpjovus senesnius stiebus, krūmai greitai išaugina naujus. Net trisdešimtmečiai augalai sveikai atrodo ir gerai dera.
Vaisiniai pumpurai formuojasi vienamečių ūglių lapų pažastyse. Pirmoje vasaros pusėje jie beveik nesiskiria nuo vegetatyvinių, bet jau antroje rugpjūčio pusėje ryškėja jų skirtumai, o rugsėjo pabaigoje galima stebėti žiedų (ir net žiedynų) užuomazgas.
Spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje (tai priklauso nuo metų meteorologinių sąlygų) pumpurai būna pasiruošę žiemai. Pavasarį, kovo pabaigoje - balandžio mėn., kai vidutinė paros temperatūra būna 5-60C, pumpurai pradeda brinkti. Tačiau pražysta juodavaisė aronija vėlai – gegužės antrąjį-trečiąjį dešimtadienį, po pavasarinių šalnų. Pirmiausia pradeda žydėti arti krūmo pagrindo išsidėsčiusių stiebų žiedynai ir vienamečių ūglių viršūniniai žiedynai, visi kiti žydi vėliau, tačiau skirtumas – 3-4 dienos. Viename žiedyne vidutiniškai būna 20-26 žiedai, viršūniniuose – iki 35. Paprastai užsimezga 80-90 proc. vaisių. Vaisiai bręsta 80-90paskutinį jų brendimo mėnesį masė padidėja daugiau kaip 2 kartus. Jaunų krūmų (4-5 metų) stiebų viršūnėse subrendę vaisiai sveria iki 1,5, o kartais – 1,8-2,0 g.
Sodinukai pradeda derėti antraisiais-trečiaisiais metais. Didžiausias vaisių derlius surenkamas nuo 4-7 metų stiebų. Aronijos dera kasmet. Uogos lengvai skinamos. Daugiametis derliaus vidurkis – nuo 2,8 (jaunų augalų) iki 6,8 t/ha (7-9 metų amžiaus augalų). Palankiausiomis sąlygomis vienas krūmas gali išauginti 8-10 kg uogų, tuomet derlius būna 12,5 t/ha.
Juodavaisė aronija dauginama vegetatyviškai (atlankomis, auginiais, krūmų dalijimu, skiepijimu) ir sėklomis. Labiausiai paplitęs pastarasis dauginimo būdas.
Dauginimas sėklomis
Dauginant sėklomis, palikuonims perduodamos visos motininių augalų savybės. Sėklos atskiriamos (išplaunamos) nuo išspaudų, naudojant tankius sietus (angelių skersmuo ne didesnis kaip 0,1 cm). Sėklos paskleidžiamos plonu, apie 0,5 cm storio sluoksniu. Jų nuodžiūvis turi neviršyti 15 proc. Iš 1 kg vaisių paruošiama tik 0,5-0,7 proc. sėklų. Sėklos smulkios (1 000 vnt. masė – 3,2-3,4 g), todėl jos laikomos tankaus audinio maišuose arba mediniuose ar stikliniuose induose. Daigumas svyruoja nuo 55 iki 90 proc.
Juodavaisių aronijų sėklos sunkiai dygsta, o jų daigumą padidina stratifikavimas, trunkantis 3-4 mėnesius. Šį darbą reikėtų pradėti lapkričio mėnesį. Sėklos dėžėse susluoksniuojamos su smulkiomis durpėmis ir iki sausio mėn. laikomos 12-16oC temperatūroje. Po to perkeliamos į vėsesnę patalpą (6-8oC). Vasario mėn. vėl grąžinamos į šiltesnę vietą (12-16oC) ir kovo pradžioje tikrinamas jų daigumas. Jeigu dalis sėklų išbrinkusi, sėklos su prasikalusiomis šaknelėmis, dėžės pernešamos į ledainę (nuo 2 iki -3oC) ir laikomos ten iki sėjos (balandžio mėn.).
Stratifikuojamos sėklos du kartus per savaitę pamaišomos, palaistomos tiek, kad suspaudus saujoje durpių ir sėklų mišinį, masė išlaikytų formą, bet vanduo nevarvėtų.
Sėja ir pasėlio priežiūra
Aronijoms auginti tinkamiausi yra lengvi ir vidutiniai priemoliai. Podirvis turi būti imlus drėgmei, nes jos trūkumas alina augalus. Aronijos gali augti nusausintame durpyne, jei vieta atvira ir šiek tiek nuolaidžiu paviršiumi. Sėjama į iš anksto paruoštą, derlingą, giliai įdirbtą, nepiktžolėtą dirvą. Vagutės 6-7 cm gylio, tarp jų paliekami 70 cm atstumai. Prieš sėją sėklos sumaišomos su pjuvenomis (1:1), pasėtos truputį užberiamos žemėmis, o ant jų užpilamos pjuvenos (sluoksnio storis – apie 1 cm). Į pjuvenas tiktų įmaišyti superfosfato (3 kg – 100 kg pjuvenų). Vienam hektarui užsėti reikia 5-6 kg sėklų (10 m2 – 5,0 g). Vienam linijiniam metrui reikia 1,0 g daigių sėklų. Sėklas geriau sėti į dėžutes arba inspektus, o pavasarį daigelius sodinti lauke.
Daigai iš pradžių auga lėtai ir pirmaisiais metais sėjinukai būna ne aukštesni kaip 20 cm. Arti žemės paviršiaus sėjinukai užaugina 4-5 trumpus ūglius, nes veikliausia kerelio dalis yra žemiau šaknies kaklelio. Iš šios dalies išauga ūgliai ir šakniastiebiai. Per dvejus metus purioje dirvoje sėjinukai išaugina gausias šakneles.
Kai išauga antrasis tikrasis lapelis, pasėlis retinamas 5-6 cm atstumais. Ketvirtojo-penktojo tikrųjų lapelių fazėje daigai retinami paskutinį kartą – kas 8-10 cm. Jei dirva nepakankamai derlinga, pasėlis tręšiamas puvenomis ir NPK trąšomis (po 20 kg/ha v.m.). Jei reikia, tręšiant laistoma.
Po mėnesio tręšiama antrą kartą tomis pačiomis trąšų dozėmis. Kartais naudinga patręšti ir trečią kartą (rugpjūčio pradžioje), bet be azoto trąšų. Tręšiama purenant tarpueilius apie 10 cm atstumu nuo augalų. Visas trąšas, išskyrus azoto, tinka išberti į dirvą prieš sėją.
Antrųjų metų ankstų pavasarį, tik nutirpus sniegui, trąšos išberiamos tarpueiliuose, o vėliau juos įdirbant, įterpiamos giliau. Rugsėjo pabaigoje - spalio mėnesį sėjinukai iškasami ir rūšiuojami: I rūšies – 40-50 cm aukščio augalai su 4-5 stiebeliais, su 6-10 šakelių, kurių ilgis 20-30 cm; II rūšies sėjinukų aukštis nedaug skiriasi nuo I rūšies, tačiau plonesni stiebeliai ir silpnesnės šaknelės.
Prieš sodinant sodinukus į jiems skirtą vietą, dirvą reikėtų patręšti mėšlu (30-40 t/ha), dar geriau – prieš tai vienerius metus laikyti pūdymą. Pavasarį, žemei atšilus iki 10-15 cm, sodinukai sodinami į iš rudens paruoštas duobes (40x60 cm), eilėse atstumai – 2-2,5 m, tarp eilių – 4-5 m. Sodinti galima ir mechanizuotai.
Jaunų augalų plantacijoje reikia nuolat naikinti piktžoles. Pirmuosius ketverius metus tarpueiliuose galima auginti agurkus, pomidorus, svogūnus ir kitas daržoves. Jei dirva piktžolėta arba norima pagerinti jos fizines savybes, tarpueiliuose sėjamos garstyčios, barkūnai, lubinai. Arti derančių augalų dirva dirbama sekliai (6-7 cm), kad nebūtų pažeistos augalų šaknys.
Aronijos mėgsta drėgmę, todėl žemė apie augalus padengiama mėšlu, durpėmis, pjuvenomis, lapais, šiaudais. Taip ne tik išsilaikys drėgmė, bet ir bus stelbiamos piktžolės, o dirvos paviršius liks purus.
Aronijų krūmai formuojami anksti pavasarį, bebaigiant tirpti sniegui. Pašalinami seni, išdžiūvę, nušalę, ligoti, nulūžę stiebai. Apšalusių ir sužalotų jaunų ūglių dalis nugenima iki sveikos vietos. Krūmą turi sudaryti 50-70 įvairaus amžiaus stiebų. Sveiki stiebai netrumpinami. Derančių krūmų stiebų prieaugis – 15-25 cm.
Aronijos tręšiamos superfosfatu (200-500 kg/ha, t.y 200-500 g/10 m2), amonio salietra (200-300 kg/ha arba 200-300 g/10 m2), kalio salietra (100-300 kg/ha arba 100-300 g/10 m2). Tręšiama taip pat, kaip ir bet kuriuos uogakrūmius.
Juodavaises aronijas kartais puola gleiviniai pjūkleliai. Nuo jų purškiama 0,7 proc. kalcinuotos sodos arba 0,2 proc. Paryžiaus žalumos su 0,4 proc. muilo tirpalu.
Ligos dažniausiai pastebimos, kai augalai susodinti per tankiai. Sergantys monilioze augalai purškiami 1 proc. bordo skysčiu: pirmąjį kartą – augalams nužydėjus, antrąjį – praėjus 10 dienų po pirmojo purškimo.
Plantacijos įveisimas
Juodavaisės aronijos šaknų sistema kuokštinė. Vertikaliosios šaknys prasiskverbusios gilyn – 1 m ir daugiau, bet pagrindinė šaknų masė (horizontaliosios šaknys) išsidėsčiusi 5- 40 cm gylyje, o arti dirvos paviršiaus būna per 40 proc. šaknų. Pagrindinė šaknų masė yra po krūmu ir tik apie 15 proc. šaknų nusidriekia už jo projekcinio ploto ribų. Šių šaknų masės skersmuo – iki 2 m. Į tai būtina atsižvelgti įveisiant aronijų plantaciją, kur tarpai tarp augalų turi būti ne mažesni kaip 2,5 m.
Plantacijos plotas gali būti nuo 100 m2 iki kelių ha (3-6 arba dar daugiau). Aronijos gerai auga įvairiose dirvose. Jas galima sodinti ten, kur neparanku auginti kitus sodo ar daržo augalus. Tačiau reikia atsiminti, kad aronijos skurs sausose nuokalnėse arba užpavėsintose vietose, nes tai šviesomėgiai augalai. Jiems reikalingas metinis kritulių kiekis – apie 600 mm. Lietuvoje daugiametis kritulių vidurkis 500-600 mm.
Labiausia aronijoms drėgmė reikalinga pavasarį ir liepos-rugpjūčio mėn. – formuojantis vaisiams. Aronijomis galima atskirti vidinius sodo takelius nuo dirbamos žemės plotelių, paliekant tarp krūmų 1,5-2,0 m. Po 8-10 metų tokie krūmai susijungia lajomis ir sudaro vientisą juostą. Juos galima atsargiai apkarpyti, stipriai nežalojant krūmų, tik suteikiant jiems karpomos gyvatvorės formą. Po tokiais krūmais gal kiek sunkiau purenti dirvą, tad po jais sėjami baltieji dobiliukai, eraičinai, motiejukai, o jų juosta kartkartėmis aprėminama kastuvu.
Sodinant aronijas nedidelėje nuokalnėje (ne daugiau kaip 10o), tarp eilių būtina palikti 4,5-5,0 m, o eilės turi būti išdėstytos skersai nuokalnės, kad lietus nenuplautų dirvožemio.
7-8 metų amžiaus aronijų krūmai negenimi, jie labai derlūs. Tuo metu atliekami tik dirvos dirbimo bei augalų priežiūros darbai. Tada krūmai būna vešlūs dėl didelio lapų asimiliacijos paviršiaus, o ūgliai rudenį greičiau sumedėja ir augaluose aktyviau kaupiasi atsarginės maisto medžiagos, kurios žiemą apsaugo juos, kad neiššaltų. Gerai prižiūrimi aronijos krūmai puikiai dera iki 20-25 metų amžiaus.
Aronija – rentabilus augalas. Aronijų plantacijai įveisti reikia iki 1,5 karto mažiau sąnaudų negu obelų sodui arba serbentynui. Juodųjų serbentų ir juodavaisių aronijų plantacijų rentabilumo santykis 55:85. Aronijų vaisius nesudėtinga skinti: per dieną žmogus vidutiniškai priskina 70-100 kg vaisių. Kaip įprasta, jie skinami giedrą dieną. Jei siekiama išlaikyti juos šviežius, skinama kekėmis, tačiau būtina saugoti viršūninius pumpurus. Vaisiai ant krūmų ilgai laikosi, tačiau jų kokybė laipsniškai prastėja, todėl skynimo nereikia atidėlioti.
Be kotelių skinti vaisiai tinka sultims, uogienėms ir kt. gaminiams. Švieži vaisiai išbūna 1,5-2 mėn. drėgnokoje 10oC temperatūros patalpoje. Jei nuskinamos kekės, jos suveriamos ant vielų ar virvelių ir pakabinamos ant aukšto, sandėliuose, nekūrenamose patalpose. Iki pavasario vaisius galima išlaikyti šaldytuve 0-3oC temperatūroje, o dar geriau – šaldikliuose. Patogiau juos laikyti supilsčius į plastikinius maišelius po 1,0-1,5 kg. Laikomi vaisiai tampa saldesni, sumažėja aitrumas. Kartais vaisiai džiovinami džiovyklose 45-50oC temperatūroje, po to malami, o miltai naudojami įdarams, įvairiems kepiniams paskaninti bei suteikti spalvą. Tam, kad ilgiau išsilaikytų vitaminai ir kitos veikliosios medžiagos, nuskintus vaisius iš karto galima sutrinti su cukrumi (1:1) ir laikyti vėsioje vietoje arba vaisius užpilti nesaldintomis, iki 80-85oC temperatūros pašildytomis jų sultimis ir pasterizuoti. Iš 10 kg vaisių išspaudžiama 7-7,5 l sulčių. Aronijų produktai savito malonaus skonio ir labai vertingi.