Gyvenimas su kūrybos sparnais
2020-03-17
Giedrė Slavinskienė

Susipažinti su menininke Giedre SLAVINSKIENE iš Telšių pakvietė visai atsitiktinai pamatytas jos kurtas angelas.

Vėliau paaiškėjo, kad angelai tik dalis Giedrės kūrybos, tad vienareikšmiškai jos pristatyti net ir neišeitų. Angelų kūrėja, keramikė, dailininkė, juvelyrė, scenografė ir dar ... kalvio žmona. Giedrė yra žmogus, kurio rankose bet koks amatas gali virsti ir virsta menu. Kur kūryba, ten ir gyvenimas visai kitoks – su sparnais.

Nuo tėčio pradžiamokslio iki Dailės akademijos

Kad mokysis Telšių dailės technikume, kurį kažkada baigė ir Giedrės tėtis, ji žinojo jau šešerių metų. Tai buvo tėvo sprendimas, bet Giedrei jis puikiai tiko. Vidinė kova vyko tik renkantis tarp keramikos ir visai nepažįstamos metalo plastikos. Juk dar tebelankančiai darželį Giedrei tėtis sudėliojo pirmąjį natiurmortą, o vėliau tapo ir pirmuoju mokytoju: vedžiojo vaikišką rankelę, aiškino perspektyvos dėsnius, šešėlių paslaptis, simetriją ir proporcijas. Mama irgi turėjo puikų estetikos pojūtį, namai buvo išpuoselėti šiltų ir kūrybiškų jos rankų.

Laikais, kai visų butai buvo identiški tarsi iš kino filmo „Po pirties...“, Giedrės namai išsiskyrė skoningu ir originaliu interjeru. Tėvai prenumeravo visus pasiekiamus tuo laiku meno žurnalus, reprodukcijų albumai užėmė didžiąją dalį lentynų.

Jau pirmoje klasėje Giedrė pradėjo lankyti ir dailės mokyklą, ir keramikos studiją. Ištisą dešimtmetį jos akis ir rankas lavino nuostabi mokytojų sutuoktinių Genoveta ir Kazimieras Algimantas Milevičių pora, formavosi savitas požiūris į daugelį dalykų ir braižas. Su tokiu vaikystės bagažu ji atkeliavo į Telšių aukštesniosios taikomosios dailės mokyklos juvelyrikos studijas, o po jų – ir į Vilniaus dailės akademiją. Tai buvo nuostabūs žinių, ieškojimų, atradimų ir... meilės metai. Nes būtent studijų laikais Giedrė susipažino su Vytautu, tuomet pačiu gabiausiu jos kada nors pažinotu kalviu, o dabar jau ir sutuoktiniu. „Irgi gabiausiu, – priduria ir nusijuokia. – Studijuodama sutikau garbanotą ilgaplaukį romantiką, vilkintį ilgą paltą ir dėvintį skrybėlę, būsimą kalvį. Jo ramumas savotiškai kontrastavo su vidine laisve ir begaline fantazija. Vytauto rankoms jau tuomet pakluso šaltas ir kietas juodas metalas.“

Vytauto kelias į kūrybą irgi nebuvo „iš niekur“. Vaikystėje dažnai dienas leido savo tetos, dailininkės Danutės Rimkūnaitės, namuose. Šios išskirtinės asmenybės tapyti paveikslai, vitražai, vėliavos, arnotai puošė ir tebepuošia beveik visas Žemaitijos bažnyčias. Tarp kasdieną vis storėjančių albumų su Vytauto eskizais, saugomi ir jo pirmieji pieštų animacinių filmukų herojai.

Studijų metais vaizduotę „paukščiais paleisti“ padėjo tuomet tik ką dėstyti pradėjęs jaunas dėstytojas doc. Vytautas Mockaitis. Stiprus, su niekuo nesupainiojamas dėstytojo kūrybos braižas, glaudus ryšys, gebėjimas rasti kelią į studento širdį paliko gilią brydę Vytauto kūryboje. O metalo plastikos studijoms įpusėjus, gyvenimas „įteikė“ galimybę susipažinti su dar vienu ryškiu ir neeiliniu menininku Vytautu Navicku ir pagilinti praktinius įgūdžius. Ne vienus metus, vadovaujant V. Navickui, teko stebėti, mokytis ir padėti kalti varines skulptūras, atkurtas seniau buvusias medines, kurios dabar puošia Vilniaus katedros frontoną.

Šiandien Giedrė ir Vytautas kartu jau daugiau nei 20 metų. Pasvajodami ir pasitardami savo vizijas ir vaizdinius jie įgyvendina kūryboje. Giedrė prisipažįsta, kad vyras pirmas ir svarbiausias jos patarėjas, visų sumanymų vertintojas ir kritikas. Ji jam – taip pat. Juolab kad norų, svajonių ir sumanymų netrūksta nė vienam. Trūksta tik laiko visoms idėjoms realizuoti.

Juvelyrinės Mažojo Princo istorijos

„Esu nenuorama, sunkiai telpu vienoje srityje, norisi viską išbandyti. Domina ir naujos medžiagos, ir naujos technologijos. Taip susiklostė, kad turiu dvi pagrindines darbo kryptis: komandinį darbą ir individualią saviraišką. Esu Žemaitės dramos teatro dailininkė. Tenka kurti spektaklių scenografiją, maketuoti plakatus, modeliuoti drabužius, išmėginti grimo subtilybes. Mielai išbandau jėgas apipavidalindama renginius – viskas įdomu, net ir edukacinis darbas. Kita kryptis – tai mano asmeninė kūryba, nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Būna, kad vieną dieną galiu sėdėti ir pieštuku „ieškoti“ veiduko senam, pliktelėjusiam ar vaikiškam angelėliui, o kitą dieną mintis lieju ant šilko skaros. Lyg akvarelė besiliejantys šilko dažai išskraidina į gėlių ir spalvų pasaulį, kur laikas sustoja, rūpesčiai užleidžia vietą ramybei. Prie juvelyrikos darbų prisėdu tik gerai tam nusiteikusi. Kruopštumas ir susikaupimas čia tiesiog būtinas“, – upe teka Giedrės žodžiai, turbūt panašiai kaip jos mintys ir darbai.

O jie iš tiesų ypatingi: angelai ir juvelyrika, atvirukai ir raktinės, ir viskas, prie ko ji prisiliečia. Savo papuošalais kūrėja tarsi pasakoja istorijas, kuriamas jos nuostabių miniatiūrinių personažų: paukštukų mergaitiškomis kojytėmis ar sparnuotų angelėlių. Taip gimsta istorija apie Angelėlį ir jo draugus: Katinėlį, Žvaigždę, Tulpelę ir net Mėnulį. Skamba vaikiškai, bet juk niekas nemato ir negirdi to Mažojo Princo, kurį kiekvienas iš mūsų nešiojamės visą gyvenimą širdyse. Būna, kad moterys klausia: ar man tiktų, ar derėtų, ar galėčiau? Su viltimi gauti „palaiminimą“ ir patvirtinimą, kad Mažasis Princas širdyje tebegyvena net ir anūkų sulaukus. Giedrė jau seniai žino, kad dera, galima, PRIVALU. Kaip ir neprarasti ryšio su savastimi, nevirsti visiškai suaugusiu ir leisti prabangą būti savimi.

Kalėdų išvakarėse – apie meilę angelams

Giedrei didžiausią malonumą teikia, nors daugiausia jėgų ir laiko pasiima, skulptūrose gimstantys angelėliai. Menininkė juos vadina tiesiog žmogiukais, mat įsprausti į skulptūros sąvoką jie prarastų savo gyvastį, o jie tikrai ją turi! Moteris lekia prie jūros rinkti „kūnelių“ – medžių šakų, kurios kvepia byrančiomis kopų smiltimis, jūros bangomis, kartais dar prie pirštų limpančiais sakais… Kūrybos procese naudojasi pjūklais, plaktukais, replėmis, varžtais, gręžimo staklėmis ir unikaliais kalviškais vyro Vytauto sukurtais instrumentais... Galveles ir kojas lipdo iš modelino.

„Braidau pievomis ieškodama angelėlių sparnelių. Nustebau, kiek įvairių smilgų, viena už kitą puikesnių, auga mūsų miškuose! Susipažinau su knygų įrišimo paslaptimis ir subtilumais, kad sparnelius galėčiau ne suklijuoti, o surišti, lyg gyvenimo knygos lapus. Kai pirštai suformuoja būsimo Angelėlio veidelį, tenka peržiūrėti ne vieną jūros padovanotą medžio šaką, kol surandu tinkamą kūneliui. Tai tarsi sielos namelis, kuriame gyvens jo širdelė. Gal gintarinė, gal spalvoto stiklo, gal langelis, paskendęs gėlėse... Kai Angelėlis jau tvirtai stovi ant kojų, renku jam tinkamas detales. Tik tuomet pamatau, ar turės sparnelius, ar gims dar vienas besparnis. Tonuoju akvarele, pastele, akrilu, paskutinis sluoksnis – lakas. Štai toks angelėlių gimimo procesas“, – šypsosi Giedrė ir priduria, kad šie jos kūrinukai sugebėjo ją pačią, tarsi vaiką, išmokyti vėl tikėti stebuklais. O tai šiandienos kasdienybėje labai daug.

Išgyventi iš meno

Pokalbiai apie kūrybą visada būna įdomesni už pokalbius apie galimybę išgyventi iš meno. Su Giedre taip nenutiko. Ji apie viską moka pasakoti įdomiai ir nebanaliai.

„Angelėliai gimsta būtent tokie, kokių po savaitės, po dienos kažkam labai prireikia. Tokių istorijų jau patyriau ne vieną. Neatsistebiu sutapimais, be to, žinau, kad sutapimų nebūna... Žmonės, kurie pajaučia, prisijaukina mano „varliakojus“ – jautrūs, šilti, ieškantys. Kartais savęs, kartais namų dvasios. Ir aš net nežinau, ar tai žmonės juos pasirenka, ar angelėliai, išsirinkę žmogų, pasiunčia jam signalą. Nesisavinu jų, niekada nežinau, ką išvysiu atitraukusi rankas. Į mano dirbtuvėles jie nusileidžia neatsiklausę, jie pasirenka čia gimti. Kai užsiaugina sparnus ir atsiliepia į kažkieno kvietimą, atveriu langą ir... išleidžiu“, – šypsosi pašnekovė.

Su juvelyrika galbūt ne taip romantiška. Moterys ir reiklios, ir įnoringos. Čia daugiau praktiškumo, išrankumo ir mažiau širdies klausymo, bet ir jas Giedrė vadina ypatingo skonio moterimis, kurios ieško kažko nepaprasto.

Dar pragmatiškiau viskas vyksta su Vytauto kalvyste. Ką norėti, darbai didesni, sudėtingesni, brangesni, tad ilgiau galvas suka ir pirkėjai. Sveria ir matuoja, svarsto ir skaičiuoja. Tačiau Vytauto kūrinių tikrai negali įvardyti kitaip, tik kaip meno kūrinius. Ypač laki fantazija, gebėjimas matyti smulkiausias detales savitai, puikūs praktiniai įgūdžiai „įsikėlė“ gyventi į kalviškos plastikos kupinas skulptūras, kurias Vytautas kuria ir kala iš juodo metalo ir iš vario. Jos ne lietos, kaip paprastai mano klientas, pradėjus pokalbį, jos iškaltos kalvio plaktuku, išdegintos kalvės žaizdre, surinktos tvirtomis, gyvenimą mylinčio kalvio rankomis.

Vytautas Slavinskas

Šiandien paklausiausi gaminiai yra vartai ir tvoros. Juk jie ne tik saugo nuo nepageidaujamų asmenų, tačiau ir puošia visą lauko erdvę. Dailios, įmantriais raštais ir formomis išvingiuotos metalo tvoros traukia akį ir suteikia kiemui savitumo bei jaukumo. Dar daugiau – gali atspindėti šeimininko būdą, mat jose galima pavaizduoti gamtos ar gyvūnijos vaizdus, dailius ornamentus, pageidaujamus simbolius ar inicialus. Taigi su užsakovu aptariama daug dalykų, o jau patirtis padeda priimti geriausią sprendimą.

Interjere kalviui irgi yra kur pasireikšti. Labai dažnai pagrindiniu akcentu tampa laiptai ir jų turėklai. O juos taip pat galima sukurti įvairiausių formų ir išdailinti sudėtingiausiais raštais. Jei namuose trūksta vietos, gali būti gaminami sraigtiniai laiptai, jei norisi ypač pabrėžti laiptus ir pademonstruoti visą jų grožį – puikiai derės uždari karkasiniai laiptai, o kai norisi modernumo, patogumo, lengvumo, tiks atviri laiptai su centrine sija. Kiekvieni namai yra saviti, todėl tik kalvio akis gali pamatyti, kas tinka labiausiai. Šalia tokių didelių kūrinių netrūksta ir mažesnių. Žmonės mėgsta sodybas ar namų terasas puošti baldais, kiemus – dailiomis skulptūromis ir šviestuvais, kartais pageidaujama židinių apdailos, kepsninių, žvakidžių ir net papuošalų. Įgudusioms Vytauto rankoms nieko nėra neįmanomo.

Gyvenimas Slavinskų namuose teka kūrybos ritmu, su savo kalneliais ir slėniais. Būna visko, bet ir turi būti visko. Ir vis dėlto daugiausia – kūrybos. Štai dabar Giedrė piešia atvirukus su pelytėmis, juk 2020-ieji pagal Rytų horoskopą yra Žiurkės metai. Taigi baltuose lapuose rikiuojasi toks peliškai pozityvus gyvenimas, daug gražių žodžių ir žinojimas bei tikėjimas, kad grožis išgelbės pasaulį.

Rasa KUNCAITĖ

FB dirbtuvele.lt ir kalvyste.lt archyvų nuotraukos

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas, Jūsų nuomone, labiausiai lemia žemės ūkio paskirties sklypų kainą?
Orai