Netikėta draugystė Isos slėnyje
2019-05-13

Praėjusią vasarą Jolanta Donskienė daug laiko praleido sodyboje Šeteniuose, šalia Česlovo Milošo knygoje „Isos slėnis“ aprašytų vaizdingų Nevėžio apylinkių. Sodyba vėl atgijo, vėl joje lankėsi daug žmonių, kaip ir tuomet, kai juos Jolanta sutikdavo kartu su šviesios atminties vyru Leonidu. Bičiuliams moteris pasiūlė naujovišką programą – pasivaikščiojimus iki mėsinių galvijų ūkio.

Leonido Donskio fondo vadovė, psichologė Jolanta Donskienė rodo vaizdo įrašą, kai iš kitos ganyklos pusės, vos ją pamatę, atlekia būrys mėsinių galvijų. Lyg būtų kokie šuniukai. Pasirodo, netoli sodybos besiganančius galvijus moteris per trumpą laiką prisijaukino obuoliais.

„Niekada anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad bendravimas su šiais dideliais, sakyčiau, laisvais ir išdidžiais gyvūnais (pavadinti jų gyvuliais ar galvijais man neišeina), teiks tokį didelį džiaugsmą. Tai tarsi toks sielos SPA, kuris atpalaiduoja ir įtraukia į kitą pasaulį. Esu nustebusi, kad iš tokio natūraliai susiformavusio bendravimo galima gauti tiek ramybės, tvirtybės, jėgos, nuoširdumo. Tai neįtikėtina“, – sako J. Donskienė.

Netikėtai atsiradęs ryšys su gyvuliais, žinojimas, kad aplankius juos išgyvens džiugesį, moters gyvenimui suteikė naujų spalvų.

Vaikšto pažiūrėti „Vilmos karvių“

Viskas įvyko dėl pasikeitusio Jolantos gyvenimo būdo. Donskiai sodybą Šeteniuose įsigijo turėdami didelių tikslų. Čia jie ketino kartu leisti labai daug laiko, dirbti su jaunimu, Leonidas planavo toliau rašyti knygas. Šalia – nuostabi Česlovo Milošo akademinio kultūrinio centro kaimynystė, visai netoli ir Kėdainiai – dar vienas kultūrinis centras. Savaitgaliais sodyboje nuolat būdavo daug žmonių, šeimos bičiulių ir bendraminčių.

„Aname gyvenime, kaip drįstu sakyti, mes su Leonidu labai daug vaikščiodavome palei Nevėžį, matydavome tolėliau besiganančias karves. Tai buvo mielas, malonus akiai reginys, karvės iš tolo mus stebėdavo, bet kontaktas tuo ir baigdavosi. Tuomet buvo kitoks gyvenimo būdas – daugiau laiko leisdavome pačioje sodyboje dirbdami, šnekėdamiesi dviese, bendraudami su žmonėmis“, – pasakoja Jolanta. Tačiau po netikėto lemties smūgio, kai vyro taip staiga neliko, sodyboje anksčiau šurmuliavęs gyvenimas irgi tarsi apmirė. Ir nors Jolantos sielvartas nemąžta, šeimos bičiuliai šią vasarą išdrįso vėl daugiau bendrauti, ir sodyboje gyvenimas atgijo. Tačiau moters gyvenimo būdas jau buvo kiek kitoks – visus draugus ji kviesdavo pasivaikščioti po įstabias apylinkes ir „pažiūrėti Vilmos karvių“ į netoliese, už 3–4 km, esantį mėsinių galvijų ūkį. „Tai buvo privalomoji edukacinė programa“, – juokiasi Jolanta.

Santykius su kaimynų galvijais ji pradėjo megzti šį pavasarį. Gyvuliai prie ganyklos aptvaro atėjusią viešnią apžiūrėdavo, ši grožėdavosi jais, jų didelėmis akimis, stebėdavo, kaip ramiai jie ėda žolę, kaip veršeliai žinda ir atsisveikindavo iki kito karto. Jolantai tai buvo tokie netikėti malonūs dalykai, ji jautė aplink tvyrančią labai gerą aurą. Ir susitikimai pradėjo dažnėti, moteris pažino bandos bulių, žinojo, kuri karvė yra lyderė. Tačiau prireikdavo ir valandos, kad gyvuliai parodytų didesnį susidomėjimą lankytoja, kuri atnešė vieną kitą obuolį. Pradėję sparčiai nokti obuoliai (ūkininkė jai išaiškino, kad obuolius gyvuliams galima duoti tik sunokusius) santykius greitai sušildė. Jolanta pradėjo nešti pilnas kuprines obuolių, jomis apkraudavo ir visus savo bičiulius, kurie išeidavo kartu „pasivaikščioti“. Kuo buvo daugiau saldžių, sunokusių obuolių, tuo didesnius krepšius nešėsi Jolanta. Kai baigėsi obuoliai jos sodyboje, nešė juos iš ūkininkų sodo.

„Maždaug po pusantro mėnesio pamačiau, kaip pasikeitė santykis su tais gražiais, laisvai po laukus lakstančiais gyvūnais. Žodis „gyvulys“ man neskamba, jie labiau primena didelius katinus“, – juokiasi moteris, katinėliu vadindama ir 800 kg sveriantį bulių. Ypač meilus, palankus jis būna, kol Jolanta jį šeria obuoliais. Kai obuoliai baigiasi, bandos vadas pradeda dairytis, žvalgytis į šalis ir nutipena rupšnoti žolės. Iš paskos nueina ir didžioji dalis karvių, prie aptvaro lieka tik tos, kurioms dar reikia kontakto su žmogumi, bet dėl žemesnio rango nebuvo spėjusios jo gauti.

Stebėdama mėsinius galvijus, kurie yra pusiau laukiniai gyvūnai, Jolanta, – nebūtų psichologė, pradėjo analizuoti jų elgesį, apie jų charakterį kalbėjosi su ūkininke. „Daugiau obuolių, daugiau abipusių interesų ir daugiau noro suprasti, kas čia vyksta“, – šypsosi prisimindama draugystės su gyvuliais pradžią. Pamačiusi, kad, jai vienai dalijant obuolius, dėl stiprių hierarchinių santykių bandoje jų gauna tik bulius ir stipriausios karvės, ji išmoko obuolių numesti ir toliau stovinčioms karvėms. O atėjusi su bičiuliais ji išrikiuodavo visus obuolių dalytojus į vieną eilę, kad gyvuliai nesusispiestų į vieną krūvą.

Gyvuliai neleidžia būti abejingai

Vasarą Jolanta pas savo didžiuosius bičiulius eidavo iki trijų kartų per savaitę. „Ilgainiui atsitiko toks įdomus dalykas. Kiekvienas atėjimas man suteikdavo didžiulį bendravimo malonumą, kurį norėjau patirti dar ir dar. Ir kai tą vieną rugsėjo dieną jie atlėkė manęs pasitikti, man buvo sunku suvokti, kad taip gali būti. Gerai, kad kartu buvo ir žmogus, kuris nufilmavo visą vaizdą. Aš jį žiūrėjau tris dienas negalėdama atsižiūrėti. Įdomiausia, priekyje jau bėgo ne bulius ir karvė lyderė, o kita, nebepaisiusi bandos hierarchijos. Kone kiekvieną kartą atėjusi atrandu ir patiriu kažką naujo, buvo labai žavu, kai spalį ir veršeliai iš rankų pradėjo ėsti obuolius“, – pasakoja J. Donskienė.

Ir nebuvo abejingų žmonių, kurie kartu lankė galvijus. Taip šalia bendrystės su gyvąja gamta džiugesį išgyvenančios Jolantos gana netikėtai atsirado ir „Vilmos karvių mylėtojų klubas“. Pasak jos, visi stebėjosi, koks tai stebuklas, kokios ypatingos tos laisvai po ganyklą lakstančios karvės. „Bet ypatingas yra tikras, nesumeluotas santykis su gamta. Kai prie tavęs prieina tie milžiniški katinai didelėmis akimis ir neapsakomo grožio blakstienomis, tave smalsiai apžiūrinėja, negali likti abejingas. Kol aš jas šeriu, galiu glostyti, kasyti sprandą, kalbinti. Viena karvė, lyg bandos atstumtoji, prieina tik tada, kai kitos jau nueina savo keliais. Žiūri į mane, tarsi norėtų pasipasakoti. Jau žinau, kad jai turiu turėti kelis paslėptus obuolius. Ir vis dar lūkuriuoja, jos žvilgsnis tarsi sako, gal dar pasišnekame apie ką nors“, – pasakoja Jolanta, kuriai gyvulių kvapas primena nupjautą ir šaltinio vandeniu palaistytą žolę.

Jai tapo labai įdomu, kaip karvės šiose įstabiose „Isos slėnio“ lankose sutinka aušrą trumpiausiomis vasaros naktimis, kai čia koncertus rengia įvairiausiais balsais čiulbantys paukščiai, kur galima sutikti laukinių žvėrių ir išgirsti netikėtų garsų. Ateinančią vasarą ji ketina bent vieną naktį nakvoti šalia ganyklos ir tai pamatyti. Dar viena Jolantos idėja – pamatyti veršelio atėjimą į šį pasaulį. Ūkininkė pažadėjo pakviesti ją, kai po Naujųjų metų prasidės veršiavimosi periodas.

„Man jau smalsu, įdomu giliau suprasti karvių elgesį, – sako J. Donskienė ir priduria: – Jeigu pati auginčiau galvijus, vegetare tapti būtų labai lengva.“

Akimirką nori išgyventi, o ne užfiksuoti

Jolanta nežino, kaip pavadinti šį užsimezgusį santykį su galvijais. Tačiau žino, kad pasiilgsta to susitikimo jausmo. „Ateinu tarsi pabūti gamtoje, o gyvuliai sugeba man primesti savo valią. Jie tarsi kontroliuoja tavo jausmus gerąja prasme, suteikia gražių akimirkų, dėmesio. Labai įdomus jų elgesys, gyvūnai tikrai yra išmintingi“, – neabejoja J. Donskienė.

Jolanta anksčiau mėgo fotografuoti, jos fotografijos yra iliustravusios ir kelias L. Donskio aforizmų knygas, tačiau dabar teigia „sustabdžiusi savyje tą norą“. Knygoms ieškojo keistesnių, kelias prasmes ar chaoso, netvarkos turinčių objektų nuotraukų, dažniausiai tai buvo miestų vaizdai. Bet ją kiek nuvylė į mažą knygos formatą perkelti nespalvoti vaizdai, nes kai kuriose fotografijose tapo sunku įžvelgti jų prasmę.

Iš pradžių ji fotografavo ir gyvulius, bet greitai suprato, kad daugiau emocijų patiria žiūrėdama, bendraudama su gyvuliais. O nuotraukos jai yra svarbios tuo, kad jomis gali pasidalyti su kitais, kuriems bendrystė su gyvąja gamta irgi svarbi. „Tik bėda, kad kuo daugiau žiūriu į kitų žmonių darytas nuotraukas, tuo man mažiau norisi pačiai fotografuoti. Dabar mėgaujuosi kitų žmonių įdomiomis, nuostabiomis nuotraukomis“, – sako J. Donskienė.

Ji labiau nori išgyventi akimirką, o ne ją užfiksuoti. Juk kiekviena džiaugsminga minutė tarp gyvulių, prie Nevėžio, yra prasminga ir įkvepianti. Todėl Jolantos tikslas – dar daugiau draugų įtraukti į „Vilmos karvių mylėtojų klubą“. Norinčių vasarą nakvoti šalia karvių jau yra ne vienas.

Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ

Linos Mockevičienės nuotrauka

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip ketinate ūkininkauti kitąmet, jeigu dar didės mokesčiai ir mažės žemės ūkio rėmimas?
Orai