Dygsnis po dygsnio
2020-07-22

Pablyškusi aukštuomenės dama sėdi lengvai palenkusi galvą prie siuvinio. Rankose šilko siūlas su adata, ant kelių – ryškėjantys nepaprasto grožio peizažo ar gėlių kontūrai. Turbūt taip įsivaizduojame siuvinėtoją kryželiu. Benita Mincevičiūtė, nors ir panaši laikysena į vaizduotės nupieštas garsias moteris, pavyzdžiui, Mariją Antuanetę, Kotryną Mediči ar Mariją Stiuart, laisvalaikiu siuvinėjusias kryželiu, vis dėlto yra šiuolaikiška mergina, kurios interesai apima gerokai daugiau sričių.

Benita gimė Kėdainiuose, bet save laiko tikra suvalkiete, nes tėvai kilę iš Suvalkijos lygumų. Augusi ir vidurinę mokyklą baigusi Kybartuose (Vilkaviškio r.), ji jaučia stiprų ryšį su savo gimtine, su artimaisiais, kurie, jos žodžiais – visi rankdarbiautojai. Mama neria vąšeliu, mezga virbalais. Mamos mama siuvėja, kita močiutė, tėčio mama – mezgėja. Mamos vyriausioji sesuo išbandžiusi daug amatų: audusi staklėmis ir staklytėmis, kuriomis ir dabar tautinius vyriškus kaklaraiščius audžia, siuvinėja tautinius kostiumus.

Nors didžiąją B. Mincevičiūtės laiko dalį užima darbas Kauno sakralinės muzikos mokykloje, jo užtenka ir darbui Kauno technologijos universitete ir dar daugiau – skautiškai veiklai, į kurią ji įsitraukusi jau 28 metus.

Jaunimo programos skyriaus vedėja, vyriausiosios skautininkės pavaduotoja nacionaliniams renginiams, nacionalinių renginių koordinatorė, skautų 100-mečio renginių koordinatorė 2018 m., 2019 m. Lietuvos skautijos 25-mečio koordinatorė, skautų dainų konkurso „Gražių dainelių daug girdėjau“ (2020 m. jau bus 21 konkursas) dalyvė, koordinatorė ir jau daugiau nei 10 metų organizatorė – tai vis pareigos, nuoširdžiai skirtos skautų organizacijai.

Paveikslai primena tapybą

Siuvinėjimas kryželiu yra vienas maloniausių Benitos pomėgių. Dažnai rytais atsikėlusi anksti, kartu su saule, pirmiausia sėda prie siuvinio. Šiuo pomėgiu užsikrėtė prieš 16 metų, dar būdama studentė. „Prisimenu, 2003 m. vyko skautų stovykla ir ten pradėjau siuvinėti. Buvau gavusi dovanų kryželiu siuvinėtą širdelę ir panorau ją nukopijuoti, nes man reikėjo dovanos“, – pradžią prisiminė jauna moteris. Vėliau ji atgaivino atmintyje, kad gerokai anksčiau tokie rankdarbiai jai buvo kritę į širdį – dar mokyklos laikais, kai pusseserė, vienmetė su ja, gavo dovanų siuvinėjimo kryželiu rinkinį. Tada ir Benitai smilktelėjo mintis: „O ką, aš negaliu?“

Mieli atvirukai ir dovanoti paruošti knygų skirtukai

Bet skautų stovykloje ji ėmėsi realiai įgyvendinti užmačią. Vėliau daug naršė internete ieškodama schemų, gražių paveikslų. Taip atrado besidominčiųjų siuvinėjimu kryželiu forumą. Tada išsiaiškino, kad siuvinėja jos klasės draugė Silvija, kuri pasiėmė kartu į siuvinėtojų susitikimą Kaune. Pradėjo plėstis siuvinėjančių kryželiu žmonių ratas. „Įsitraukusi į bendraminčių būrį išsiaiškinau, kur galima rasti įdomesnių, pigesnių rinkinių ir siuvinėjimo schemų, – pasakoja B. Mincevičiūtė. – Paskui, būdama suvalkietė, pradėjau ieškoti bendraminčių Suvalkijoje ir suradau nemažą būrelį gimtajame regione.“

Vieną kartą per metus vasarą siuvinėtojos susirenka į didesnį susitikimą, jeigu nori, susiskambinusios pasimato pasitarti ar siuvinių pasirodyti ir dažniau. Per susirinkimus ne tik dalijasi, ką yra sukūrusios, bet pasmalsauja, gal kieno įdomesnis raštelis ar dygsnis. Taip Benita, pavyzdžiui, susidomėjo vadinamaisiais prancūziškais mazgeliais.

Visos Lietuvos siuvinėtojos kryželiu rengia Didįjį susitikimą. Renkasi paskutinį gegužės šeštadienį, dažniausiai Vilainiuose (Kėdainių r.) – Lietuvos viduryje, kad būtų patogu suvažiuoti iš visų pakraščių. „Ir suvažiuoja siuvinėtojos su didžiausiais darbais: vienos su baigtais, kitos su nebaigtais, dar neįrėmintais. Smagu ir pasižiūrėti, ir, jeigu mūza tuo metu būna pabėgusi, pasikrauti įkvėpimo. Be to, vienoms patinka rusaičių, kitoms – prancūzių, trečioms – vokiečių dizainas, – susitikimų vertę ir smagumą komentuoja siuvinėtoja. – Kiekviena šalis turi savitumų (cinkelį), siuvinėja išskirtinai kitaip.“

Benita, kaip ir jos teta, yra siuvinėjusi moteriško tautinio kostiumo dalį: rankogalius ir apykaklę. Vadinamuoju ištisiniu siuvinėjimu vienos spalvos raudonais siūlais. „Labai patiko, net kilo noras išsisiuvinėti savo tautinius marškinius, – komentuoja ji. – Buvo iššūkis, bet iš dalies smagu.“

Siuvinėjant užsakymą atsiranda nepatogumų – kokia suma įvertinti atliktą darbą? Kryželiu siuvinėto paveikslo išlaidas galima nesunkiai apskaičiuoti, bet kai nėra įkainoto rinkinio, rėmo, ką tada daryti?

Siuvinėja, kas gražu širdžiai

B. Mincevičiūtė siuvinėjimo darbus renkasi intuityviai: pamato patinkantį paveikslą kur nors ir pradeda ieškoti schemos. Dažnai savo kūrinėlį dovanoja draugams ar pažįstamiems. Taip ir nutinka, pamato kokį menišką darbą ir galvoja, kokiam žmogui jis galėtų tikti ir patikti. Aptinka cinkelį, kuris asocijuojasi su kokiu nors artimu žmogumi. Ir tada tiesiog siuvinėja kaip dovaną. „Dažnai padovanoju ir matau, kad žmogui patinka“, – nusijuokia ji. Taip yra pusseserei „aprengusi“ vestuvių albumo viršelį. Atrodė prasmingai.

Namuose visa siena skirta išsiuvinėtiems ir įrėmintiems darbams. Dar keletas laukia eilės, baigiamas siuvinėti juodaodžių moterų portretų triptiko paveikslėlis, yra paveikslėlių, prie kurių bus prisėsta vėliau.

Jauna moteris neturi vienos itin mėgstamos temos. Nemažai paveikslų yra su žirgais, mat jos sesuo, tikra žirgų mylėtoja ir puoselėtoja, tarsi nebyliai padiktavo šią temą. Yra gėlių motyvų, angelų. Paveikslas „Rankos“ išsiuvinėtas gal septynis kartus. „Tai vienintelis darbas, kurį man nepabosta siuvinėti vėl ir vėl“, – prisipažįsta Benita. Nors likęs tik nedidelis šūsnelis knygų skirtukų, yra buvę pusmečių, kai siuvinėjo vien tik juos ir visus išdovanojo.

„Esu pačiupinėjusi įvairių šalių siuvinėjimo. Paskutinieji darbai iš Vokietijos. Mačiau lietuviškų darbų, siuvinėtų dvigubu kryželiu, vadinamuoju bulgarišku. Kryželis ir ant viršaus kryželis – iš močiučių laikų. Bet lietuviškų rinkinių nesu mačiusi, – aiškina Benita.

Siuvinėti juodaodžių merginų prtretai

Jaunajai siuvinėtojai buvo šovusi mintis išsiuvinėti nuotrauką. Ačiū Dievui, sako, kad neužsiėmė tuo, nes buvo gerai neišanalizavusi tokio darbo ypatumų. Kad išsiuvinėtum kokybišką darbą iš nuotraukos, ją reikia labai gerai apdoroti fotošopu. Nes milijonas spalvų ir atspalvių – ir gaudyk po vieną kryželį.

Nors Benita mano, kad jos darbai nėra tobuli, tačiau išvirkščioji pusė niekuo nesiskiria nuo gerosios. Kiekvienąkart ji bando patobulinti, papildyti savo kryželiu siuvinėtus paveikslus. Pavyzdžiui, siuvinėdama įdeda karoliukų, subtiliai pakabina kokią smulkmenėlę paveikslėlyje: damos apyrankei, gyvūnėlio antkakliukui ar pan.

Per metus ji išsiuvinėja kokius 4–5 didesnius paveikslus. Būna, kad kartais labai ilgai ieško, kol randa, kokia užsienio parduotuvė parduoda nusižiūrėto paveikslo rinkinį (schemą ir siuvinėjimo siūlus), nes kol schema atsiras internete, gali praeiti ir metai, o mūza nelaukia – norisi kuo greičiau. Yra buvę, kad atideda pradėtą siuvinį į šalį. Pristinga noro, meilės, laiko. Nors apskritai ji vis tiek linkusi pabaigti, ką pradėjusi.

„Paprastai būna 7–8 spalvos, tad paimi vieną spalvą ir jau gali didelę dalį paveikslo išsiuvinėti, nepasimesi. Žinoma, yra paveikslų, kur tenka po vieną kvadratuką vis kitos spalvos siuvinėti. Tada labai sunku“, – komentuoja B. Mincevičiūtė.

Daugiausia spalvų – apie 60 – buvo Mikelandželo angelų paveiksle (22 x 30 cm). 2018 m. sausio pradžioje įvyko pirma jos siuvinėtų darbų paroda Virbalio bibliotekoje (Vilkaviškio r.). Balandį – Bagotosios (Marijampolės r.) kultūros centre. Dar norėta vežti į Bartninkus, bet vasarą jau buvo suplanuota ekspozicija, tad kol kas šie planai atidėti.

Benita juokiasi, kad dėl visko, kas vyksta jos gyvenime, kalti skautai. Ne veltui ji ištikima skautiškoms vertybėms, yra tikra savo gimtinės patriotė, puoselėjanti jos kultūrą ir tradicijas, nebijanti išbandyti vis kokią nors naują įdomią veiklą.

Inga DUBOVIJIENĖ

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas, Jūsų nuomone, labiausiai lemia žemės ūkio paskirties sklypų kainą?
Orai