Kalvarija. Pačiame Lietuvos pasienyje esančiame Zovodos kaime ekologinį ūkį plėtoja ūkininkė Eglė Markevičiūtė. Ji su vyru dirba 260 ha žemės ir augina mėsinių galvijų bandą, kurioje šiuo metu yra 139 galvos.

Mišrus ekologinis ūkis yra tikras šeimos ūkis. „Neturime nė vieno samdomo darbuotojo, viską darome savo jėgomis", – sako moteris, ūkininkaujanti nuo 2005 metų. Tiesa, ūkiui kasmet po truputį plečiantis, darbų vis daugėja, ir šeimininkams jau norisi rasti patikimą pagalbininką.

Metų sandūroje buvo ir rūpesčių, ir džiaugsmo

Kalėdų laikotarpis šeimai buvo neramus. Teko skubiai paskersti telyčaitę, kuriai sustojo skrandžio veikla ir gyvulį pradėjo pūsti. „Kodėl taip atsitiko, nežinau. Labai gaila, jauna grynaveislė telyčiukė buvo. Veterinaras neatvažiavo iki ūkio, konsultavomės telefonu. Kas buvo mūsų valioje, viską padarėme, deja...“, – sunkiai jaudulį slepia Eglė.

Ūkininkė sako iš patirties žinanti: jei jaunam gyvuliui užeina staigus pūtimas, jo išgelbėti faktiškai neįmanoma, jis jau pasmerktas myriop. Suaugusį gyvulį tokiu atveju lengviau atgriebti. Nepavyko išgelbėti ir per Kalėdas atvesto veršiuko, nors Eglė kelias valandas jį šildė, gaivino. Veršiukas gimė pernelyg stambus, niekaip negalėjo atsistoti ant kojų ir netrukus nugaišo.

Tačiau 2019-ieji metai prasidėjo džiugiomis naujienomis – sausio 1-ąją karvė atsivedė sveiką, stiprų, labai gražų veršiuką. „Pirmaveršė karvutė labai sėkmingai apsiveršiavo be jokios pagalbos“, – džiaugiasi ūkininkė.

Limuzinus keičia aubrakai

Bandoje ūkininkavimo pradžioje dominavo limuzinai, o dabar juos keičia aubrakai. Aubrakų būdas visiškai kitoks nei limuzinų. Jie ramūs, santūrus, neagresyvūs, lengvai prisileidžia šeimininkus, o štai limuzinai – išdidūs ir ambicingi, jie traukiasi nuo žmogaus. Bandoje yra ir grynaveislių gyvulių, bet vyrauja mišrūnai – aubrakai mišrinti su limuzinais.

E. Markevičiūtė sako, kad aubrakų mėsa visiškai kitokia: riebesnė, sultingesnė, tačiau jai būdingas intensyvesnis specifinis kvapas. „Čia gali būti kaip ir su aviena – yra žmonių, kurie senųjų tradicinių avių veislių mėsos visiškai nenori valgyti dėl intensyvaus kvapo, o kitiems jis priimtinas. Limuzinų mėsa tokio intensyvaus kvapo tikrai neturėjo“, – patikina ūkininkė.

Skerdžiami tik buliukai, o telyčios paliekamos bandai didinti. Eglė pastebėjo, kad Lietuvoje pirkėjai labiau vertina buliukų mėsą. Nors jai pačiai telyčių mėsa atrodo netgi kokybiškesnė ir gardesnė.

E. Markevičiūtė įsitikinusi, kad gyvuliai turi augti kaip įmanoma laisviau. „Niekada mūsų gyvuliai neturėjo tiek laisvės kiek pernai, ir jie jaučiasi labai gerai. Kuo rečiau pas gyvulius eik, tuo jie bus laimingesni. Jie mėgsta gyventi taip, kaip jiems patinka“, – mano augintoja.

Sausra pražudė daugiau negu pusę potencialaus derliaus

Didžioji dalis žemės iš 260 ha dirbamų hektarų – jau nuosava. Taip ūkininkė jaučiasi mažiau priklausoma nuo aplinkybių. Nuomojamos žemės ji net netraukia į ekologinę programą, nes visada lieka rizikos, kad savininkas sugalvos tą žemės gabalą atsiimti. Tik nuomojant žemę iš valstybės ilgesniam laikui verta tuose plotuose ryžtis ekologinei gamybai.

Maždaug pusę deklaruojamų plotų sudaro pievos, pusę – pasėliai. Grūdų užauginama tik pašarams ir sėklai, parduoti nelieka ką. Nors griežtai laikosi sėjomainos, laukus tręšia mėšlu, bet gausaus derliaus išauginti nepavyksta. Pagrindiniai augalai – kvietrugiai, miežiai, vikiai, vikių ir avižų mišinys, žirniai, avižos. Pastarosios nereiklios dirvožemiui, tad jų derlius didžiausias – 1,5 t/ha, labai gerais metais būna ir 2 t/ha. Neblogai uždera ir miežiai.

Nors praėjusi vasara buvo labai sausa, tačiau šieno ir šienainio gyvuliams neturėtų pritrūkti. Mažoka tik šiaudų – juos Eglė su vyru Leonidu labai taupo. O didžiausia problema – galvijų pašarams trūksta grūdų. Derliaus nuostoliai buvo didžiuliai – per šeimos ūkininkavimo patirtį tai pirmi tokio mažo derliaus metai. „Mūsų krašte derliaus nuostoliai siekė 50–70 proc., o kai kuriuose laukuose net ir 90 procentų“, – patikina ūkininkė.

Labiausiai nukentėjo vasarinių kviečių derlius – į jų laukus net neapsimokėjo važiuoti kombainui, plotai buvo palikti gyvuliams nuganyti. Eglė pasakoja, kad vasarojus sudygo tik palei medingąsias juostas ir palei miško ribas – tiek, kiek medžių lajos davė pavėsio. Saulės išdegintos kalvų viršūnės buvo visiškai tuščios – čia net piktžolės nepajėgė išdygti. Pirmas vasaros lietus šias apylinkes pasiekė tik liepos pradžioje, o paskui vėl stojo sausra. Nuo rugpjūčio mėnesio į ganyklas teko vežti žiemai paruošto pašaro, nes gyvuliai visiškai neturėjo ką ėsti.

Tikslas – parduoti mėsą vartotojui

Dėl ganyklų trūkumo vasarai baigiantis ūkininkai buvo priversti kuo skubiau parduoti prieauglį. Susidarė pasiūlos perteklius, todėl krito kaina. „Liūdniausia tai, kad iš mūsų galvijus nupirko kaip ekologiškus, sertifikuotus, tačiau jokio kainos priedo mes negavome – sumokėjo taip, kaip už įprastinį galviją. Manau, tai labai neteisinga“, – nuoskaudomis dalijasi Eglė.

Pasak jos, pastaruosius kelerius metus parduodami gyvulius mėsinei, jie gaudavo 5–10 proc. priedą už ekologiškumą – kad ir nedaug, bet vis šiokia tokia paskata augintojui.

„Kol dar yra susietoji parama už mėsinius galvijus, tol dar galima gyventi. Bet jei tą paramą nuims ir jei kartosis tokios sausros, bijau, kad gyvulininkystės sektorius labai susitrauktų, o apie ekologinę gyvulininkystę nežinau ar apskritai būtų galima kalbėti“, – nuogąstauja E. Markevičiūtė. Gyvulių supirkimo kaina labai maža, o užauginimo savikaina didėja kasmet. Be to, užauginti gyvulį ekologiškai iki realizuojamo svorio užtrunka gerokai ilgiau negu auginant intensyviai.

„Kai nueini į prekybos centrą ir pamatai, kokia ten ekologiškos jautienos kaina, ir ką gauna augintojas – tai neįmanoma net sulyginti“, – sako ūkininkė ir priduria, kad dabar jos šeimos svajonė – įsirengti nuosavą skerdyklėlę.

„Jau viską apsvarstėme, su projektuotojais tariamės, kas galėtų įrengti mažą ūkininko ūkio skerdyklą ir kiek tai kainuotų. Pirkėjų ekologiškai mėsai tikrai būtų – žmonės vis labiau vertina kokybišką jautieną“, – sako Eglė. Ji viliasi, kad labai taupant pavyks per dvejus metus sutaupyti reikalingą sumą.

„Gal ir galima būtų rengti verslo plėtros projektą ir siekti paramos skerdyklai įrengti, bet ar aš to noriu – nežinau. Tokiu atveju įsipareigoji sutilpti į griežtus terminus, sukurti darbo vietą, ją išlaikyti ir t. t. Aišku, neatmetu galimybės parama pasinaudoti, bet jei būtų galimybė pasidaryti skerdyklą nesinaudojant parama, aš stengčiausi ir nesinaudoti“, – tokią nuomonę turi Eglė.

Svajoja apie dar vienas studijas

Eglė ir Leonidas kasmet kruopščiai suplanuoja, ko dar reikia ūkiui, ir planus stengiasi įgyvendinti. Pernai, nors ir nelengvi metai buvo, įsigijo šienapjovę, pritaikytą kalvotam reljefui, naują grėblį, investavo į fermų įrangos atnaujinimą, tvarkė aptvarus, pirko modernias šėryklas ir girdyklas. „Nebūna metų be investicijų. Viską darome savo ūkio lėšomis, ES parama naudojausi tik pačioje ūkininkavimo pradžioje“, – patikina ūkininkė.

Į ateitį ji žiūri optimistiškai, nors gali būti, kad 2019-ieji laukia nelengvi, mat visos bėdos, kurios užgriuvo žemdirbius 2018-aisiais, tikrai nesibaigė perkopus naujų metų slenkstį. Dar teks susidurti su sausros padariniais, spėlioti, ar atsigaus ganyklos. Tikriausiai brangs sėkla, dėl pašarų trūkumo gali nukentėti gyvulių produktyvumas, neabejotinai didės mokesčiai. O ką dar gamta žemdirbiui paruošusi – sunku net nuspėti.

Eglė spėja ne tik ūkininkauti, bet ir studijuoti – ji dabar yra VDU Žemės ūkio akademijos agronomijos studijų trečiakursė. Prieš agronomijas studijas Eglė jau buvo įgijusi universitetinį išsilavinimą, turėjo ekonomikos magistro laipsnį. „Jei tik Dievas duos sveikatos, tai po agronomijos studijų baigimo norėsiu mokytis kažką iš gyvulininkystės srities“, – ateities planai pasidalija Eglė Markevičiūtė.

MŪ inf.