Statybas Londone iškeitė į pieno ūkį Žemaitijoje
2018-12-28

Šilalė. Kai Audrius Margis pagaliau grįžo iš emigracijos namo, daugelį nustebino jo pasirinkimas kurti pieno ūkį. Tačiau jaunas vyras apsvarstė visus „už“ ir „prieš“ ir kol kas sprendimo nesigaili. 

Darbą emigracijoje Audrius buvo pasirinkęs dėl įprastos priežasties – kad užsidirbtų pinigų. Sukūrus šeimą sugrįžo tėvynės ilgesys, atsirado noras turėti savo namus, ne nuomojamus, kur galėtų be kitų leidimo įkalti vinį ir pasikabinti paveikslą. Stiprių motyvų grįžti šeima surado ir gerokai daugiau.

Dar gyvendamas Londone Audrius pradėjo domėtis ūkininkavimo galimybėmis, o kartą sugrįžęs trumpam į gimtinę apsilankė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Šilalės rajono biure. Tuomet jis galutinai apsisprendė dėl ateities.

Buvęs emigrantas Audrius Margis įkūrė pieno ūkį Šilalės rajone

Šiuo metu A. Margio ūkis dar nedidelis – 21 melžiama karvė ir prieauglis. O ūkio plėtra ateityje priklausys nuo daugelio aplinkybių.

Savo 30-metį praėjusį pavasarį Audrius jau sutiko tėvynėje – tai tarsi gyvenimo pokyčių atskaitos taškas. Nuo ankstyvos jaunystės, kai mirė tėvas, jis ieškojo vietos po saule Lietuvoje, po to prasidėjo pažintis su emigranto gyvenimu – metus dirbo Airijoje, vėl grįžo į Lietuvą. Netrukus sulaukė pasiūlymo dirbti statybose Anglijoje. Londone sutiko lietuvaitę Saivą, sukūrė šeimą. „Buvo minčių, kad gyvenimą nugyvensiu Londone. Bet pagyvenome ten ir planai pasikeitė“, – sako Audrius.

Negyvenamą namą gimtosiose Girdiškėse vos per tris mėnesius pats iš pagrindų atnaujino ir pavertė jaukiu šeimos židiniu, kuriame jau gali tvarkytis patys, kaip nori. Tiesa, pradžia nebuvo lengva, reikėjo ir ūkį kurti, juo rūpintis, ir namus skubiai įrenginėti, o šeimai teko glaustis pas Audriaus mamą. „Žmona jau net buvo pradėjusi sakyti, kur čia aš ją parvežiau“, – juokiasi Audrius.

Ūkį kūrė ir su ES parama

Audrius neneigia, kad imtis pieno ūkio nebuvo labai drąsu, dalis žmonių juos atkalbinėjo ne tik nuo ūkio, bet ir nuo grįžimo į Lietuvą. „Ir bijojome, ir norėjome. Vis dėlto ryžomės“, – šypteli Audrius, niekada nebijojęs sunkaus darbo. Iš pradžių jis svarstė auginti mėsinius galvijus, kurių šiek tiek augina ir jo mama. Bet kai pradėjo giliau domėtis, aiškintis, kokią paramą gali gauti, jam pasirodė, kad pieno ūkio projektai yra lengviau įgyvendinami. „Ir karvė duoda daugiau pelno, negu mėsinis galvijas“, – paaiškina sprendimo motyvus ūkininkas. 

Anglijoje uždirbtus pinigus jis investavo ne tik į namą, bet ir į ūkį – iškart pirko 16 juodmargių karvių, seną fermą. Padedamas Konsultavimo tarnybos A. Margis 2017 m. pateikė paraišką priemonei „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, kuri buvo patenkinta, už ES paramos lėšas nusipirko būtinos technikos pašarų gamybai. Tai – labai didelė paskata pradedančiajam ūkiui. „Pasirinkimas buvo toks – pirkti traktorių arba šienavimo padargus. Pirkau padargus, o traktorių pagal panaudos sutartį naudoju kito ūkininko“, – apie pradžią pasakoja jaunasis ūkininkas.

Su savo technika Audrius padeda ir mamai per šienapjūtę. „Kasmet iš Anglijos atostogų grįždavau per šienapjūtę, kad mamai padėčiau. Šiemet su nauja technika ji sako net nepajutusi, kaip šienapjūtė prasidėjo ir baigėsi“, – džiaugiasi Audrius.

Tačiau jau pajuto, ką reiškia krintančios pieno kainos, kaip reikia dėl jų kovoti su supirkėjais, vis dėlto savo sprendimo dar nesigaili, tikisi, kad kainų kreivė pakils aukštyn – pieno sektorius juk visada taip gyvena. Svarbiausia, kol nėra daug investuota į ūkio modernizavimą, pieno savikaina nėra labai didelė ir pieno ūkis išmaitina šeimą. Be to, Audrius dirba sau, laisvu laiku meistrauja, vaikai gyvena savo namuose ir gryname ore, geria savo pieną ir valgo pačių užaugintas daržoves. „Nebereikia kasdien eiti į parduotuvę, kaip Londone“, – pastebi jis.

Ateities planuose – nauja ferma

Turbūt sunkiausia Audriui yra dėl to, kad yra pririštas prie ūkio kiekvieną dieną, ryte ir vakare. Ryte Audrius vienas pats karves melžia, šeria, o vakare į fermą važiuoja abu su žmona. Tačiau šeima supranta, kad taip dirbti nereikės visą gyvenimą – jeigu seksis ūkininkauti, ūkis išsiplės, bus modernesnis, tuomet ir pagalbininkų bus galima samdyti.

Senų laikų molinė ferma, buvusi kolūkio veršidė, kuriai jau daugiau kaip 100 metų, pasak Audriaus, greičiausiai bus tik laikinas karvių prieglobstis – į ją investuoti neapsimoka, racionaliau būtų statyti naują tvartą arčiau kelio, nes toli nuo kelio esančią fermą dabar ir pasiekti nelengva. „Jeigu jau ūkininkaujame, tai ilgai laukti neverta – naujoje fermoje ir karvės būtų palaidos, jas būtų patogiau šerti, mėšlą lengviau tvarkyti. Nes dabar fermoje dar labai daug rankų darbo. Bet kas yra statybos, kiek tai kainuoja, aš gerai žinau“, – atsidūsta ūkininkas ir tuojau pradeda svarstyti galimus pigesnius variantus – juk tiek metų duoną valgė iš statybų. Bet pasiryžti statyboms jis galės tik tuomet, jeigu pieno sektorius bus stabilesnis, o ūkis rentabilus.

Senų laikų moliniam tvartui, buvusiai kolūkio veršidei, jau daugiau kaip 100 metų

Taip sutapo, kad Audrius ūkininkauti pradėjo kartu su dažnėjančiais ekstremaliais gamtos reiškiniais: pernai ištisai lijo, bet užtai karvės turėjo žolės, o šiemet joms teko vargti sausros nualintose ganyklose. Dėl sausros sumažėjo karvių produktyvumas. Pernai ganykliniu laikotarpiu kasdien primelždavo maždaug po 600 l pieno, šiemet kas antrą dieną – po 800 l.

Ūkininkas deklaruoja 45 ha žemės, kurios didžioji dalis yra nuomojama. Žemė skirta ganykloms, pievoms ir javams, kurie taip pat sunaudojami pašarams. „Viskas, ką užauginame, atitenka gyvuliams, iš augalininkystės pajamų negauname“, – teigia A. Margis.

Jis lanko Jaunųjų ūkininkų kompetencijos ugdymo mokymo programos kursus, kur semiasi specifinių žinių apie gyvulių auginimą ir priežiūrą, pašarų ruošimą. „Ūkyje žinių labai reikia. Šiemet pradėjau anksčiau šienauti, iškart gavome kokybiškesnius žolinius pašarus, o tai, aišku, turi įtakos ir karvių sveikatingumui, ir produktyvumui. Praverčia ir žinios apie aplinkosaugą. Man įdomu, daug sužinau, pasikalbu ir su kitais ūkininkais, dalijamės patirtimi. Kitiems, kurių tėvai ūkininkauja, gal lengviau, o aš turiu visko pats išmokti“, – didėjančiu žinių bagažu džiaugiasi Audrius.

Kursuose A. Margis girdi apie kooperacijos naudą, raginimą kooperuotis. Nors jam atrodo, kad kooperacija iš principo lietuvių būdui yra nepriimtina, tokios galimybės jis neatmeta, jeigu to tikrai reikėtų ir būtų su kuo jungtis. Gyvenimas padiktuos sprendimus, dabar dar reikia įsibėgėti ir įsitvirtinti pieno sektoriuje, nes didelį pavojų kelia rinkos nestabilumas ir mažos pieno supirkimo kainos. „Ūkininkausime, kiek tik leis galimybės, jeigu didieji „nenuspaus“ mūsų. Bet lengvai nepasiduosime. Tikiuosi, įgyvendinus pirmąjį projektą, noras ūkininkauti nedings“, – šypteli jaunas Žemaitijos ūkininkas.

Visą straipsnį skaitykite žurnale „Mano ūkis“ (2018 m. Nr. 12)

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Koks Jūsų pomėgis laisvalaikiu?
Orai