Šilalė. Aivaras Tamošaitis vienas tų pavyzdžių, apie kuriuos svajojama Lietuvos žemės ūkyje – baigęs studijas su žmona grįžo gyventi ir ūkininkauti į gimtąjį Šilalės kraštą.

Aivaras ūkininkauja nuo 2009-ųjų, kai tėvai padovanojo 12 ha žemės ir jis įkūrė jaunojo ūkininko ūkį. Pasirinko mišraus ūkio kryptį – augina 180 ha grūdinių kultūrų ir laiko 45 melžiamas karves. 80 melžiamų karvių pieno ūkį turi ir Aivaro tėvai, kurių pavyzdys padėjo jam išsiugdyti meilę žemei.

Šilalės r. ūkininkų šeimoje užaugusi ir Aivaro žmona Vaida. Jos tėvų ūkis buvo netoliese, tad tėvams nutarus trauktis iš gamybos, ūkį perėmė dukters šeima. Jų fermose laikomos karvės, šalia pastatytos grūdų džiovyklos. Gavę didelę paramą ūkiui modernizuoti, Tamošaičiai įsigijo visą šienavimo techniką, traktorių, kombainą, grūdų džiovyklą.

Aivaras Kauno technologijos universitete baigė elektronikos inžinerijos ir vadybos studijas. „Bet žemės ūkis man visada patiko, padėdavau tėvams ūkyje, su malonumu sėsdavau už traktoriaus vairo. Dabar pomėgis tapo verslu“, - pasakoja Aivaras. Ūkyje dirba pats, padeda žmonos tėvai, labai svarus ir Vaidos indėlis – ekonomistės išsilavinimą turinti moteris tvarko ūkio buhalteriją ir administruoja visus projektus. Samdyti reikia melžėjas ir traktorininką, papildomai darbuotojų ieško sezoniniams darbams.

Gyvulininkystė ir augalininkystė, pasak A. Tamošaičio, papildo ir sustiprina viena kitą. Žemės šiame krašte nėra derlingos, bet, turint organinių trąšų, kurias duoda gyvuliai, galima gauti neblogus derlius. „Be gyvulininkystės auginti grūdus būtų sunku. Pusę ūkio pajamų gauname iš augalininkystės ūkio“, - sakė Aivaras.

Tačiau pieno sektoriaus padėtis jam kelia daug abejonių dėl ateities. Kitais metais baigsis įsipareigojimai ir Aivaras rimtai svarsto, ką daryti toliau. Ar tęsti abi kryptis, ar palikti tik augalininkystę? „Mūsų kartai pienininkystė atrodo per daug įpareigojanti. Ir pagal tai, kiek reikia įdėti darbo ir energijos, gaunama nauda ir uždarbis nėra pakankamas. Taigi, esame apsisprendimų kelyje, žiūrime, kokie bus paramos projektai. Nes norint toliau plėtoti pieno ūkį, jam reikėtų investicijų, didinti bandą, modernizuoti melžimą. Bet pagal šios dienos situaciją, pagal tai, kaip elgiasi pieno perdirbėjai, didelėms investicijoms nekyla ranka“, - pripažino jaunas ūkininkas, pridūręs, jog perdirbėjų elgesys, jo manymu, stabdo viso šalies pieno sektoriaus plėtrą.

Vaida skaičiuoja kaip ekonomistė - augalininkystės ūkio pelningumas net nederlingose jų žemėse yra didesnis negu pieno ūkio. Ir apyvarta didesnė. Tiesa, pripažįsta Aivaras, skaičiuojant pajamas iš hektaro, daugiau uždirbama iš pienininkystės. „Tačiau, bendrai vertinant, grūdų ūkio atsiperkamumas didesnis, reikia mažiau investicijų ir darbo jėgos. Bet aš dar jaučiuosi Lietuvos patriotas ir suprantu, kad valstybei naudingiau būtų, jeigu toliau plėtočiau gyvulininkystę, ypač mūsų nederlingose žemėse. Grūdų sektorius mums duoda apie 800 Eur/ha, o gyvulininkystėje, mūsų Žemaitijos kalvose, galima generuoti iki 2 tūkst. Eur/ha. Įvertinus ir kuriamą pridėtinę vertę, viskas būtų gražu, jeigu gautume adekvačią kainą už pieną ir supirkėjai taip su mumis nesielgtų“, - pagrindinę priežastį, dėl ko nori atsisakyti pieno ūkio, nurodo A. Tamošaitis.

Jis stebisi, kad savo prekę turi parduoti už tokią kainą, kokią moka pirkėjas, nors atėjęs į parduotuvę žmogus perka už kainą, kokią nurodo pardavėjas, o ne pirkėjas. „Visus rinkos svyravimus ir krizes perdirbėjai nuleidžia ant mūsų pečių, jų pelnas – nepajudinamas. Jeigu aš visada žinočiau savo pelną ir jis būtų nepajudinamas, tikrai klestėčiau. Bet taip nėra“, - piktinasi Aivaras. Jis sakė žinantis nemažai ūkininkų, kurie laukia įsipareigojimų pabaigos ir galvoja apie pasitraukimą iš pienininkystės, nes neaišku, kaip su tuo sektoriumi bus ateityje.

Jeigu vis tik atsisakytų savo pieno ūkio, matyt, ryžtųsi modernizuoti tėvų ūkį, nes gyvulininkystės vis tiek reikia, kai kuriuose laukuose be organinių trąšų nieko neužaugintų.

„Mano vizija – ūkiai turi stambėti. Kito kelio, kai tokia pieno kaina, nėra, smulkiųjų pieno gamintojų neliks. Didžioji dalis pieno sektoriaus laikosi ant mūsų tėvų kartos ūkininkų. Ir kai jie pasitrauks, jaunimas ieškos kitų alternatyvų“, - konstatuoja ūkininkas.

Jis pritaria ūkininkų kooperacijai, bet pats šio žingsnio kol kas nežengia. Svarstytų galimybę stoti į „Pienas LT“, bet sulaiko stojimo įnašas. „Jeigu būčiau iš pat pradžių su jais startavęs, gal būtų kitokia situacija, bet dabar tai brangu, stojimo sąlygos neatrodo patrauklios. Puikiai suprantu, kad jie patys iš savo pinigų statė, kūrė gamyklą, ateiti be nieko lyg ir nebūtų teisinga. Tad situacija dviprasmiška. Manau, kad šis ūkininkų kooperatyvas turi garsiau skelbti savo privalumus, kad plėtra greičiau vyktų, nes bloga informacija, kuria žmonės linkę labiau tikėti, sklinda daug greičiau negu gera“, - Aivaras turi pastabų kraštiečio Tomo Raudoniaus vadovaujamam kooperatyvui.

ĮŠilalės rajoną grįžta ūkininkauti jaunimas

Šilalės rajone dominuoja gyvulininkystės ir mišrūs ūkiai, vien tik augalininkystės, anot A. Tamošaičio, yra turbūt tik trys.

Jis pasidžiaugia, kad į Šilalės rajono ūkius sugrįžta ūkininkauti jaunimas. Dauguma sugrįžusių – stambesnių ūkininkų vaikai, kuriantys savo ūkius šalia. „Turime jaunų, inovatyvių, idėjų kupinų  naujos kartos ūkininkų, kai kurie jų jau darbuojasi Lietuvos mastu – tas pats Tomas Raudonius, Andrius Baublys, Regimantas Gudauskas. Manau, Šilalės kraštas gyvuos, žemės ūkis čia išliks stiprus ir toliau dirbsime Žemaitijos kalvas“, - vylėsi A. Tamošaitis, vasarį išrinktas naujuoju Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Šilalės skyriaus pirmininku.

Tiesa, kol kas aktyvesnei veiklai trukdo karantinas, o ir pavasariniai žemės ūkio darbai ūkininkams šiuo metu yra svarbiausi. Aivaras tikisi, kad viskas po truputį įsibėgės, juolab kad jis turi didelį palaikymą rajone. Visokeriopą paramą jam pažadėjo ir ilgametis skyriaus vadovas, žinomas ūkininkas Algirdas Taroza, atsisakęs balotiruotis dar vienai kadencijai, bet sutikęs būti Aivaro pavaduotoju.

„Žinoma, turime jaunatviškų idėjų, bet tikrai vertiname ir patirtį. Su A. Taroza palaikome šiltus santykius, tęsime jo pradėtas tradicijas, toliau vykdysime įvairius renginius – Metų ūkio, Darbų aptarimo šventę, tęsime bendradarbiavimą su kitais rajonais. Norime žengti į socialinę erdvę, sukūrėme Šilalės krašto ūkininkų sąjungos puslapį, kur galėsime pasidalyti žiniomis, nuotraukomis, patirtimi. Idėjų turiu, o kaip seksis jas įgyvendinti, matysime. Ir pirmiausia reikia sulaukti karantino pabaigos“, - A. Tamošaitis pažadais nesišvaistė.

Į savo komandą, skyriaus valdybą, jis nori įtraukti visų be išimties sektorių atstovus, kad būtų atstovaujama visiems, kad būtų išgirstos visų problemos ir idėjos, kad jos būtų perduodamos LŪS ir eitų toliau iki politikų ir sprendimus priimančių ir institucijų. O aktyvūs Šilalės krašto ūkininkai, pasak Aivaro, tikrai nevengia išdėstyti savo požiūrio ir teikti pasiūlymų LŪS: „Norime būti ir girdimi, ir matomi.“

Jis tvirtai įsitikinęs, kad žemės ūkis turi perspektyvą, ir, kol remia Europa, reikia rengti projektus, kuo daugiau modernizuoti ūkius, „eiti į priekį, nes kitaip neišliksime“. „Bet problema ta, kad Lietuvoje pinigų duodama daliai projekto, tad jis lieka pusiau luptas, pusiau skustas. Žengi vieną žingsnį, bet antro žengti jau negali. Mano įsitikinimu, turi būti suskaičiuota, tarkime, kiek reikia lėšų visai fermai įrengti ir tiek skirti, o ne tik fermai ar tik jos įrangai. Tada būtų grąža iš ūkio, o jauni žmonės neįklimptų į skolas“, - mintimis dalijosi ūkininkas.

Pavyzdžiu jis rodo Estiją: „Tarkime, ateina jaunas ūkininkas su projektu ir sąmata laikyti 120 karvių. Jeigu projektą sugeba apginti, gauna visą projekto finansavimą. Tokie ūkiai tvarūs, tvarkingi, baigti.“

Kuria linkme pasisuks Tamošaičių ūkis, parodys netolima ateitis. Tačiau siekiant, kad jauni ūkininkai neatsisakytų pieno ūkio, sektoriaus padėtis turėtų iš esmės keistis.

MŪ inf.