Babtai (Kauno r.). Ruduo – ne tik obuolių sunokimo, bet ir sodininkų klaidų išryškėjimo metas. Jei vaisių odelė padengta rauplėmis ar prasideda puviniai, reiškia laiku nebuvo sunaikinta infekcija, jei ant Auksio obuolių užsidėję tinklelis – sode siautėjo erkutės.

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų apsaugos laboratorijos vedėja Alma Valiuškaitė kaip vieną svarbiausių prekinę obuolių išvaizdą gadinančių ligų įvardija rauples. Pavasarį pirminė rauplių infekcija trunka tol, kol paskleidžiamos visos peržiemojusios askosporos. Esant drėgnam, lietingam orui, askosporos paskleidžiamos su oro srove ir vandens lašais. Jos patenka ant naujų lapų, žiedų ir vaisių užuomazgų ir, jei lapai ar vaisiai būna pakankamai ilgai drėgni, sudygsta.

Daugiamečiais stebėjimų duomenimis, pirminės infekcijos pavojus tęsiasi iki birželio pabaigos. Neveltui sodininkai mėgsta sakyti, kad jeigu rauplių nesutvarkei iki Joninių, tai paskui jau vėlu.

Dėmių koncentracijos vietos gali būti iškalbingos

Įvykus pradinei infekcijai, liga vystosi ant lapų ir vaisių, kur formuojasi antrinės (vasarinės) sporos – konidijos. Jos plinta nedideliais atstumais, daugiausia su lietaus ar rasos lašais, ir sudaro papildomą ligos atsiradimo šaltinį. Inkubacinis periodas, reikalingas konidijoms sudygti ir gaminti naujas konidijas, priklauso nuo temperatūros ir trunka nuo 9 iki 17 dienų.

Rauplės gadina prekinę obuolių išvaizdą

Konidijos reikalauja panašaus ar net šiek tiek ilgesnio lapų drėgnumo periodo, palyginti su pirmine pavasarine infekcija, tačiau joms nereikia lietaus, kad sudygtų sporos – pakanka ankstyvo ryto rasos ar rūko. Intensyviausias antrinės infekcijos rauplių plitimas trunka apie porą mėnesių.

Subrendę lapai ir vaisiai yra atsparesni rauplių užkratui, jų apsikrėtimui rauplėmis reikia ilgesnio drėgmės periodo. Bet jei vaisių nokimo metu vyrauja lietingi orai, jų užsikrėtimas rauplėgrybio konidijomis gali trukti iki pat derliaus nuėmimo. Užsikrėtimui labai svarbus faktorius yra vaismedžio būklė: ar augalas yra sveikas, ar jau paliegęs nuo kitų ligų? Sodininkai pastebi, kad obelų rauplių sukėlėjas kasmet tampa vis agresyvesnis ir sunkiau sunaikinamas.

„Sodininkai savo klaidas labai gerai žino, nes jos aiškiai pasimato“, – sako LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų apsaugos laboratorijos vedėja Alma Valiuškaitė

Skindami obuolius, pagal rauplių dėmių koncentracijos vietą labai aiškiai galime pamatyti, kuriuo metu buvo nesusitvarkyta su infekcija. Jei rauplės koncentruojasi ties taurėlapiu, reiškia užsikrėtimas įvyko iki žydėjimo. Jei rauplės koncentruotos ties vaisiaus viduriu, vadinasi įsikrėtimas rauplėmis į vyko vaisių užuomazgų formavimosi metu. Jei rauplės susitelkusios arčiau vaisiaus kotelio, tai reiškia, kad su purškimais buvo „prašauta“ vėliau.

Purškimai karbamidu – tik po šalnų

Pavasarinė patogeno koncentracija priklauso nuo to, kiek mes paliekame infekcijos rudenį kitiems metams nukritusiuose sergančiuose lapuose. „Daugelis dar šį rudenį purkšite sodus karbamidu ir variu tam, kad būtų sunaikinta galima infekcija. Karbamidas tiesiogiai rauplių neveikia – tai yra azotinė trąša, kuri padeda suirti lapams. Kai nebelieka ant ko žiemoti, nelieka ir užkrato“, – sako A. Valiuškaitė.

Mokslininkė įspėja, kad karbamidu negalima purkšti tol, kol lapai yra prisikabinę prie šakų. Turi praeiti pirmosios rimtesnės šalnos ir lapai turi būti gyvybiškai atsiriboję nuo augalų-maitintojų. Ypač svarbu išlaukti tinkamo laiko pastaraisiais metais, kai rudenys tęsiasi neįprastai ilgai, iki Kalėdų.

„Per anksti panaudotos azotinės trąšos duos nepageidaujamą efektą – pavasarį išryškės žievės pažeidimai, nekrozės. Pastebėta, kad ilgas, palyginti šiltas, ruduo labai palankus žievės ligoms vystytis“, – sako A. Valiuškaitė.

Kad purškimas duotų pageidaujamą efektą

Ruošiantis purkšti sodą, būtina įvertinti vaismedžių augumą. Klaidinga būtų susireguliavus purkštuvą vienodai eiti per visą sodą – vis tik reikėtų atkreipti dėmesį į skirtingas obelų veisles. Tarkime, Lobo ir Ligol labai skiriasi ir lapų struktūra, ir medžių augumu. Jei juos purškiame su tuo pačiu darbinio tirpalo kiekiu, rezultatai bus nevienodi.

„Dažniausiai purškimo kokybė nukenčia tada, kai ant augalo patenka nepakankamas tirpalo kiekis. Apie tai reikia galvoti dar prieš įveisiant sodą – susiplanuoti taip, kad vaismedžiai būtų kuo tolygesni ir jiems nupurkšti pakaktų to paties vandens kiekio“, – pataria A. Valiuškaitė.

Mokslininkės pastebėjimu, neretai jaunieji sodininkai mėgsta persistengti ir sumaišyti per daug veikliųjų medžiagų į vieną purkštuvą. Ir jokiu būdu negalima dvigubinti registruotų normų, nes kyla pavojus labai smarkiai „prisižaisti“.

Prižiūrint sodą, rekomenduojama laikytis mokslininkų sudarytos apsaugos sistemos, nedaryti per didelių pertraukų tarp purškimų. Nuo pavasarinės vegetacijos pradžios iki žydėjimo geriausia naudoti kontaktinius fungicidus.

„Tik reikia atsiminti, kad tai pavasaris, augalai greitai auga. Nupurškus saugomos tos augalo dalys, kurios jau yra, o kas išsprogs rytoj – jau nebus neapsaugotos“, – sako Alma Valiuškaitė.

MŪ inf.