Ūkis
Derli žemė įpareigoja siekti geriausių rezultatų
2018-10-11
Kai bendrovės vadovas Jonas Pidkova pavargsta nuo darbų, pareigų ir skaičių, jo laukia mylimi žirgai

Joniškio r. Lietuvos aruodu vadinamas Joniškio rajonas garsėja derlinga žeme. Tai dovana šiose žemėse ūkininkaujantiems žemdirbiams ir kartu įpareigojimas maksimaliai išnaudoti dirbamus plotus – dirvonuojančių laukų čia nematyti, o konkurencija dėl žemės didžiulė.

Joniškio rajone, prie pat sienos su Latvija, yra Drąsutaičių kaimas, jame veikia uždaroji akcinė bendrovė „Drąsutaičiai“, kuriai jau beveik tris dešimtmečius vadovauja Jonas Pidkova.

„Žemė čia derlinga ir jos kaina didelė, nuomos kaina taip pat aukšta. Turime labai stengtis dirbti, padaryti viską nuo... iki, nes dėl žemės jaučiame didžiulę konkurenciją“, – sako bendrovės direktorius. Minimali žemės nuomos kaina prasideda nuo 130 eurų/ha, žemės pirkimo kaina jau kelerius metus nekrenta žemiau kaip 8–8,5 tūkst. eurų/ha. „Ir jei nesugebėsi nupirkti, tikrai bus kas nuperka“, – patikina J. Pidkova.

Jo pastebėjimu, pastaruoju metu žemę daugiausia parduoda tie, kurie ją paveldi iš senelių ar tėvų – jaunoji karta skaičiuoja kitaip, jie nejaučia nostalgijos žemei, vertina ją paprasčiau – kaip materialųjį turtą ir tiek.

Pagal specialybę Jonas yra veterinarijos gydytojas, mokslus baigęs Vitebske,mat tuo metu Kaune nebuvo neakivaizdinio veterinarijos studijų skyriaus. Jono mama – iš Dzūkijos, tėtis – iš Ukrainos, o jis pats nuo 1990 metų įleidęs šaknis čia, Drąsutaičiuose. Bendrovėje dirba ir jo brolis Artūras, gyvulininkystės padalinio vadovas, ir sūnus Tomas, vyr. inžinierius.

Derlius trečdaliu mažesnis

Nors geografiškai Lietuva atrodo labai maža, bet gamtos sąlygos skirtinguose rajonuose gali būti stebėtinai nevienodos – vienur lietus, kitur – sausra. „Mūsų krašte faktiškai nuo gegužės mėnesio nebuvo lietaus. Skaičiuojame, kad netekome 30–35 proc. derliaus. Technologiškai padarėme viską taip, kaip reikia, tad derliaus sumažėjimą lėmė būtent nepalankios oro sąlygos“, – sako Jonas ir priduria, kad tokios karštos ir išskirtinai sausos vasaros jis neprisimenąs. Tiesa, žiemų būdavo ir blogesnių – iššaldavo visi žiemkenčių pasėliai.

Kaip ir kiekviename dideliame ūkyje, taip ir „Drąsutaičiuose“ didelis dėmesys skiriamas moderniai technikai. Bendrovės mechanikas-inžinierius Saulius Urbonas tiksliai žino, kad technikos kieme iš viso 35 savaeigės mašinos.

Pernai rudenį anksti pradėjo sėją, todėl suspėjo viską, kas buvo suplanuota, pasėti. „Gal šiek tiek mažiau lietaus gavome negu kiti šalies rajonai, o gal turėjo įtakos tai, kad daug lėšų ir laiko skiriame melioracijos sistemoms renovuoti – perteklinis vanduo greitai susigėrė. Aišku, melioracijos sistemų renovacija daug kainuoja, bet tą darbą daryti būtina“, – įsitikinęs bendrovės direktorius.

Bendrovės dirbamos žemės plotas siekia beveik 2 000 ha, o jei tiksliai, šiemet buvo deklaruota 1 964 ha. Žieminiai kviečiai užima 800 ha, žieminiai rapsai – 250 ha, pupos – apie 200 ha, dar 200 skiriama miežiams, 100 ha kukurūzams, likę plotai – pievos. Mat bendrovė plėtoja ne tik augalininkystę, bet ir pieno ūkį – laiko 623 galvijus, iš kurių 234 melžiamos karvės.

Šiemet bendrovė pasielgė netradiciškai – išankstiniais kontraktais pardavė didžiąją dalį derliaus. Ir kaip tyčia šiemet tai nepasiteisino... Vasario–balandžio mėnesiais pakilusi javų kaina atrodė visai patraukli, palyginti su pernai metais – tada ir buvo sudarytos sutartys. Nesukontraktuota palikta apie 35 proc. derliaus, bet tos dalies faktiškai ir negauta dėl itin sausos ir karštos vasaros. „Tai kas, kad matau, jog biržoje dabar kaina pakilusi – turime vykdyti kontraktus pagal tas kainas, kurios nurodytos sutartyse“, – sako vadovas.

Skaudžiausia šioje situacijoje, kad vasarinių javų tiek nė neprikulta, kiek pagal sutartis įsipareigota parduoti. „Atrodė, ne visai optimistines sutartis sudariau – pavyzdžiui, miežių skaičiavome vidutinį 3,5 t/ha derlių – tačiau tikriausiai vis tiek grūdų pritrūks. Reikės tartis, derėtis, kaip šiuo atveju spręsti susidariusią situaciją. Juk grūdų dar ir gyvulių pašarui palikti reikia“, – svarsto Jonas.

Jis priduria, kad šiaip niekados nesudarydavo išankstinių sutarčių – visą laiką pardavimus palikdavo rudeniui, žiemai, o šiemet situacija kaip tyčia apsivertė. „Aišku, kai parduodi už gerą kainą, tai tuoj pamiršti, o kai kontraktas prastesnis, tai įsimena ilgam“, – liūdnai šypteli Jonas.

Kaip jau minėta, vasarinių javų derlius buvo prastas, apie 3 t/ha, o žieminių vidurkis sukosi apie 6 t/ha. Gerais metais žieminių kviečių vidurkis būna ir 8, ir net 9 t/ha. „Viską lemia technologijos. Jeigu nori didesnį derlių gauti, turi viską padaryti be priekaištų.

„Drąsutaičiai“ – mišrus ūkis. Pernai čia pastatyta visiškai nauja 400 vietų melžiamų karvių ferma. Pasak gyvulininkystės padalinio vadovo Artūro Pidkovo, pradėjus melžti nauja įranga, pastebimai pagerėjo pieno kokybė

Nuo kviečio grūdo, nuo pieno lašo...

Bendrovėje dirba 40 darbuotojų, yra daug jaunų žmonių – tai vadovą ypač džiugina. „Dabar visi kalba, kad reikia ūkius smulkinti. Bet mes toks stambus ūkis (nors kaip įmonė, sakyčiau, esame vidutinio dydžio) buvome nuo pat pradžios, kai dar niekam nebuvo įdomu žemę dirbti. O kai jau prasidėjo išmokos ir daug kas pamatė, kad galima gauti naudos, pasikeitė ir požiūris – žemės ūkis tapo labai patraukli sritis, tada pasigirdo kalbų, kad gal neteisingai žemė padalyta, gal kai kurie ūkiai per stambūs. Tokiais pasakymais žemdirbiai tik skaldomi, o vienybės mums labai reikia“, – pastebi bendrovės vadovas.

Bendrovė „Drąsutaičiai“ priklauso Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijai, daug metų Jonas buvo šios asociacijos prezidiumo narys. Jis įsitikinęs, kad bet kokia veikla užsiimantiems žmonėms reikia, kad kažkas vienytų, atstovautų, kad neliktum nustumtas į paribius. Iš narystės tokiose organizacijose nereikia laukti greitos materialinės, apčiuopiamos naudos – dažnai ta nauda ateina visai iš kitur, ne tiesiogiai.

„Nuo kviečio grūdo, nuo pieno lašo prasideda visas šalies ūkis. Visos veiklos šakos – nuo grūdų supirkimo ir perdirbimo, trąšų pardavimo iki lengvosios bei sunkiosios pramonės – turi darbo, jei žemės ūkis klesti. Todėl skaudu girdėti šnekas, kad žemdirbiai tokie anokie, tamsūs kaimiečiai“, – didesnės pagarbos žemės ūkio sektoriuje triūsiantiems žmonėms viliasi sulaukti J. Pidkova.

Visą straipsnį skaitykite spalio žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.

Mano ūkis - mobili apačia

(1)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

  • ss

    (83.189.243.157)

    Nu drasutaiciu vadai turi giminiu ukrainoj, manau darbo jegos nepritruks - atsives, gales europinemis ismokomis paremti ukrainos darbo liaudi (be izeidimu). O jei rimtai - niekas nesako kad reikia draskyti ukius, taciau monopolijoms (vilai ir kiti) reikia uzkirsti kelia, nes mazesni ukiai nesugeba konkuruoti su tais kurie seniai ant koju atsistojo del paveldeto kolukio turto - o jauniems nedideliems seimos ukiams (100-200 ha) reikia viska nuo nulio. Beje pagal dabartine situacija ponas Jonai galit nesibaiminti bent du metus jusu ismokos nemazes, o paskui - bus matyt :) Sekmes - toks ukis tikrai pavyzdys, taciau vadovai turbut jau dabar suprato, kad dar didesnis jis tikrai nera reikalingas, nes optimalus dydis jau pasiektas o gal ir virsytas.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai