Ūkis
Bendrovė ryžosi drastiškam žingsniui
2018-07-25

Varėna. Žemės ūkio bendrovė „Tėviškė“, kuri nuo pat veiklos pradžios plėtojo augalininkystės ir pienininkystės kryptis, šiemet turėjo priimti skaudų sprendimą. Pieno ūkio atsisakyta, o prieš mėnesį iš bendrovės fermų išvežtos paskutinės karvės.

Nuo pat bendrovės įkūrimo 1992-aisiais „Tėviškei“ vadovaujantis Vytautas Ramanauskas sako, kad jokio džiugesio dėl to, kad pardavė pieno ūkį, nejaučia. Priešingai – širdyje tuščia ir skaudu. Tačiau tai buvo neišvengiamas žingsnis, norint nutraukti nesibaigiančių nuostolių grandinę, kuri tęsėsi ne vienus metus.

Kantrybės taurė persipildė vasarį

„Tikrai ilgai kentėjome, kantriai pralaukėme laikus, kol pieno kaina vis nekilo ir nekilo. Tačiau kai šiemet vasario mėnesį pieno kilogramo kaina nukrito dar penkiais centais, supratome – kažką reikia daryti. Žinoma, jei 5 centais nukristų nuo euro, tai ne tragedija būtų, bet čia kritimas buvo nuo 25 centų! Apskaičiavome, kad šiems metams būtų užprogramuotas mažiausiai 100 000 eurų nuostolis“, – sako V. Ramanauskas.

Žmonėms juk nepasakysi, kad dar kentėkime, neguodžia mintis, kad pinigų galbūt atsiras rytoj ar poryt. Atlyginimai irgi turi kilti, nes kaip kitaip išlaikysi darbuotojus. „Dirbti toliau patiriant didžiulius nuostolius ir patiems save „suvalgyti“ – tai būtų neatleistina, tai būtų mano kaip vadovo pralaimėjimas“, – atvirai kalba V. Ramanauskas. Prie pasiryžimo atsisakyti pieno ūkio prisidėjo ir šiemet Dzūkiją itin nualinusi sausra, dėl kurios pasiruošti reikiamą pašarų kiekį būtų faktiškai neįmanoma.

„Galvijų pardavimas – drastiškas žingsnis ir mums tikrai labai skaudus. Nejaučiame jokio džiaugsmo“, – sako Varėnos r. bendrovės „Tėviškė“ vadovas Vytautas Ramanauskas

Prieš tai dvejus metus pieno ūkis buvo gilioje duobėje ir buvo išlaikomas iš kitų bendrovės plėtojamų krypčių – augalininkystės ir granulių gaminimo. Tada trumpam pasirodė šiokių tokių pieno kainų kilimo ženklų, vėl įžiebusių nedrąsių vilčių, kad ši sritis atsigauna. Deja, pastarosios žiemos pabaigoje kritusios pieno kainos (paprastai kainos smuktelėdavo gerokai vėliau, jau prasidėjus ganiavos laikotarpiui) perpildė kantrybės taurę.

Supratęs, kad pieno ūkio bendrovė bus priversta atsisakyti, pirmininkas siūlė galvijus pirkti visiems pažįstamiems ir nepažįstamiems ūkininkams ir bendrovėms – labai norėjo, kad kruopščiai prižiūrėta banda liktų Lietuvoje. Deja, niekam jų įsiūlyti nepavyko. Pavieniai interesantai nebent pageidavo įsigyti pačias geriausias karves pasirinktinai, o bendrovė norėjo parduoti visą bandą iš karto – apie 350 galvijų, iš kurių 180 melžiamų karvių.

Pirkėjas atsirado Lenkijoje – tai verslininkas, turintis skerdyklą ir mėsos perdirbimo cechą, kuris suplanavo plėsti veiklos sritį ir imtis gyvulių auginimo – tą daryti jis samdo kelis patyrusius vietinius ūkininkus. Kitaip tariant, nupirktus galvijus naujasis savininkas padalijo auginti pagal sutartis kitiems žmonėms.

Pieno ūkis buvo tvarkomas moderniai

Primilžis iš karvės „Tėviškės“ bendrovėje buvo apie 6 000 l pieno per metus. Bet karvės buvo išlaikomos stebėtinai ilgai – vidutiniškai apie 8 laktacijas. „Mes savo Lietuvos juodmarges auginome neforsuodami, nesivaikėme labai didelio produktyvumo“, – sako bendrovės vadovas. Pagrindinis galvijų pašaras – šienainis ir kukurūzų silosas, o šienas, pasak bendrovės vadovo, – tik kaip vaistažolės. Karvės tvarte buvo laikomos palaidos, du kartus per parą melžiamos eglutės formos 14 vietų aikštelėje.

Bendrovė buvo „Pienas LT“ kooperatyvo narė, aktyviai dalyvavusi jo veikloje nuo pat pradžios. „Visokiausių minčių kildavo dėl pieno ūkio, bet, būdami kooperatyvo nariai, negalėjome šios ūkio šakos atsisakyti, reikėjo palaikyti pačią idėją“, – atvirai prisipažįsta Vytautas. Jo skaičiavimu, žaliavinio pieno kilogramo kaina turėtų būti bent jau 30 centų.

Bendrovė pati augindavosi pakaitines telyčias, o buliukus parduodavo mažus. Kažkada anksčiau turėdavo iki 700 raguočių, augindavo ir veršius mėsai. Buvo suformavę ir nemažą karvių žindenių bandą – apie šešiasdešimt. Mažiau produktyvias savo bandos karves sėklino limuzinų sperma ir taip po truputį planavo išplėtoti mėsinės galvijininkystės šaką. Tačiau nepavykus konsoliduoti tokių žemės plotų, kurių užtektų laisvai ganyti mėsinių galvijų bandą, šios krypties atsisakyta. Mat laikyti žindenes tvarte ir jas šerti būtų per aukšta gamybos savikaina.

Vis sunkiau dirbti pelningai

Bendrovės vadovas pastebi tendenciją, kad kasmet sąlygos išgyventi vis sunkėja, vis sunkiau darosi dirbti pelningai. „Minimalus darbo užmokestis keliamas privaloma tvarka, o grūdų ir pieno kainos kažkaip į priešingą pusę rieda. Ir išsilaikyk, kad gudrus“, – kalba V. Ramanauskas.

Bendrovė dirba 1 600 ha žemės, kurios našumo balas nuo 25 iki 45 balų. Pasėlių struktūroje didžiausią dalį užima rugiai (300–340 ha), taip pat kvietrugiai, vasariniai kviečiai. Kasmet augina nemažai avižų (per 200 ha), panašius plotus užima ir grikiai.

Kasmet būdavo sėjama apie 120 ha kukurūzų, nes iš jų pagamintas silosas būdavo pagrindinis pašaras karvės. Šiemet kukurūzų pasėta tik 10 ha – vien todėl, kad pavasarį turėta geros jų sėklos, kurios niekam kitam nepavyko parduoti. „Tikimės nukulti juos grūdams vėlyvą rudenį, o gal net žiemos pradžioje“, – sako V. Ramanauskas.

Pasėlių struktūra neabejotinai keisis, nes nebereikės ruošti pašarų. Ar planuojama ieškoti kokių nors naujų veiklos sričių? Galbūt, tačiau apie tai bendrovės pirmininkas sako dar negalvojantis. „Viskas labai šviežia, mes tokioms permainoms nesiruošėme iš anksto, dar reikia viską gerai apsvarstyti“, – patikina Vytautas Ramanauskas.

Taip pat skaitykite:

Paskui pieną į Lenkiją iškeliauja ir karvės


Skaitykite daugiau: http://www.manoukis.lt/naujienos/ukis/paskui-piena-i-lenkija-iskeliauja-ir-karves

MŪ inf.

Mano ūkis - mobili apačia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai