Mokslas
Kaip tinkamai pasirinkti žolynų sudėtį?
2018-05-17

Akademija (Kėdainių r.). Žoliniai pašarai – pigiausi ir galvijams nepakeičiami niekuo kitu. Gyvulininkystės ūkyje savos gamybos žoliniams pašarams tenka išskirtinė reikšmė.

Kokias žoles sėti, kurios labiau tinka šienauti, kurios ganyti, kokia jų maistinė vertė ir t. t., gyvulių augintojams lauko dienoje pasakojo LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkai.

Pasiklausyti žinių apie pašarinius žolynus į Žemdirbystės institutą atvyko ūkininkai ir gyvulininkystės specialistai, konsultantai

Auginamų žolynų tikslas yra apsirūpinti aukščiausios kokybės pašaru kuo ilgesniam laikui sezono metu, kad jis užtikrintų gerą gyvulininkystės produkciją. Dr. Žydrė Kadžiulienė teigia, kad žolynai, augalai, gyvuliai įvairiai sąveikauja, ta sąveika ir turi nulemti ganymo sistemos ir žolynų pasirinkimą, o taip pat – ir gyvulių produktyvumą.

Kokių žolynų reikėtų ūkyje? Pasak mokslininkės, egzistuoja įvairūs skirstymai. Remiantis botanine sudėtimi, rekomenduojami ankštiniai-varpiniai (ankštinių daugiau kaip 50 proc.), varpiniai-ankštiniai (ankštinių 20-50 proc.), varpiniai žolynai. Žolynai gali būti skirtingi vystymosi trukme (ankstyvi, vidutinio ankstyvumo, vėlyvi) ir juos reikia rinktis priklausomai nuo to, kokie galvijai laikomi, kokio dydžio ūkis. Žolynai gali būti skirtingi ir naudojimo pobūdžiu – universalūs (kai pirma žolė nupjaunama, o vėliau naudojama ganymui), taip pat skirti ganymui arba pjovimui.

Dr.Žydrė Kadžiulienė teigia, kad žolynai, augalai, gyvuliai įvairiai sąveikauja, ta sąveika ir turi nulemti ganymo sistemos ir žolynų pasirinkimą, o taip pat – ir gyvulių produktyvumą

„Žolynų sudėties pasirinkimą nulemia labai daug sąlygų: dirvožemis, numatoma naudojimo paskirtis, svarbiausių žolių produktyvumas ir stabilumas, potenciali botaninės sudėties kaita, žolių įtaka pašaro kokybės stabilumui, laikomų galvijų rūšis ir kt. Ir visi ūkininkai gerai žino, kad pašarų kokybę lemia ne tik žolynų sudėtis, bet ir tinkamas pjovimo, taip pat ganymo laikas“, - akcentavo Ž. Kadžiulienė.

Mokslininkai pripažįsta, kad ankštinių pašarų mitybinė vertė yra geresnė negu varpinių, ir ankštiniai-varpiniai žolynai yra priimtini ne tik taupioms sistemoms, bet taip pat gali atitikti aukšto produktyvumo galvijų raciono reikmes.

Metinis sausųjų medžiagų (SM) derlius ir jo pasiskirstymas labai veikiamas klimatinių sąlygų ir kiek mažiau – žolyno sudėties. „Žolynai į klimatines sąlygas reaguoja skirtingai. Tyrimai rodo, kad liucernos žolynai per daugelį metų buvo derlingiausi ir stabiliausi. Palankiais daugiametėms žolėms augti metais derlius siekė 8-9 t/ha, o vidutinis ilgamečio žolyno derlius buvo 6,5 t-1 SM/ha. labai aktualu, kad liucerniniai ir kiti ankštiniai žolynai gali būti derlingi ir be papildomų azoto trąšų, bent tiek derlingi, kiek patręšus 240 kg N/ha“, - kalbėjo Ž. Kadžiulienė.

Kai kurios žolės nepelnytai užmirštos

Lauko dienoje apsilankę ūkininkai su įvairiomis žolėmis ir jų rūšimis supažindinti LAMMC Žemdirbystės instituto laukuose, kur įrengti demonstraciniai laukeliai. Apie žolių savybes ir vertę pasakojo mokslininkai Vaclovas Stukonis, Jonas Šlepetys, Vilma Kemešytė, Aurelija Liatukienė ir Eglė Norkevičienė. Jų auginamos žolių veislės žinomos ir populiarios ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, netgi už Atlanto – JAV platinamos ir dauginamos daugiametė svidrė Elena DS, tikrasis eraičinas Raskila.

Apie žolių savybes ir vertę pasakojo mokslininkai (iš kairės) Eglė Norkevičienė, Vilma Kemešytė, Vaclovas Stukonis, Aurelija Liatukienė ir Jonas Šlepetys (nuotrauka apačioje)

Tarp nepelnytai užmirštų pašarinių žolių dr. V. Stukonis įvardijo beginkles dirsuoles, kurios labai tinka nederlingiems, smėlio dirvožemiams. Pagal savo cheminę sudėtį jos priskiriamos vidutiniam pašariniam vertingumui, bet turi daug baltymų – apie 14 proc. Ir dirsuolių derlių galima gauti nemažą – apie 15 t SM/ha.

Geros pašarinės vertės yra nendrinis eraičinas, o veislių skirtumai, anot V. Stukonio, priklauso nuo ankstyvumo, nors derlingumas visų panašus. Iš užsienietiškų nendrinių eraičinų garsi yra ankstyva amerikiečių FAWN veislė. Lietuviškas Medainis – pati vėlyviausia nauja veislė, turi daug lignino. Kita nauja lietuviška veislė Monas – gana ankstyva ir labai geros pašarinės vertės, prilygsta tikriesiems eraičinams. „Medainis turi daugiau lignino negu Monas ir jo pašarinė vertė – prastesnė, jis labiau tinkamas kaip energetinis augalas. Monas dėl mažesnio lignino kiekio yra geros pašarinės vertės veislė“, - komentavo V. Stukonis.

Šios žolių rūšys, pasak J. Šlepečio, Lietuvoje nelabai paplitusios, tačiau pasaulyje yra populiarios. Jos tinka lengvam, lengvai užliejamam dirvožemiui, tai nereikli žolė. Labiau tinkama šienauti, nors galima ir ganyti. O JAV visa žolininkystė remiasi dviem žolėmis – nendriniu eraičinu ir mėlynžiede liucerna.

Nendrinis eraičinas Medainis pati vėlyviausia veislė, turi daug lignino, tinka energijai pašare padidinti

Aukštąją avižuolę pristačiusi E. Norkevičienė teigė, kad ši žolė tinka tiems, kuriems rūpi pievų bioįvairovė, ekologija. Tai botaniškai įdomi ir naudinga ūkiui, gyvulių mėgstama žolė. Ji puikiai dera ir konkuruoja su kitomis daugiametėmis miglinėmis žolėmis (motiejukais, raudonaisiais dobilais), yra ankstyva.

Pati ankstyviausia Lietuvoje ir vertinga pašarinė žolė – pievinis pašiaušėlis. Jau yra sukurta lietuviška veislė Valentas. Sakoma, kad pagal vertingumą ji eina po svidrės, turi daug baltymų, ilgai nemedėja. V. Stukonis teigia, kad pašiaušėlis labai praverčia anksti pavasarį, jeigu ūkiui pavasarį pritrūksta pašarų – šią žolę šiemet buvo galima nupjauti prieš dvi savaites, gegužės pirmosiomis dienomis. J. Šlepetys pridūrė, kad Lietuvoje turime mažai žolių, kurios tiktų užliejamoms pievoms, durpynėliams, ir būtent pašiaušėlis kartu su nendriniu dryžučiu yra išeitis tokioms pievoms. Pašiaušėlis labiau tinka pjauti, ne ganyti.

Pati ankstyviausia Lietuvoje ir vertinga pašarinė žolė – pievinis pašiaušėlis

Kalbėdamas apie miglinius augalus, J. Šlepetys teigė, kad dėl velėnos stiprumo 10-20 proc. miglės reikėtų imti į visus mišinius. Kadangi miglės naudojamos ir žiemos pašarams, ir ganymui, miglynas pravers visuose žolynuose. Pievinė miglė Rusnė – ankstyva, pašarinio tipo veilsė, gerai žiemoja. Aluona labiau skirta vejoms, atspari sausroms, tiktų į mišinius su plokščiąja migle, eraičinais.

Pievinė miglė Rusnė – ankstyva, pašarinio tipo veislė, gerai žiemoja

Kaip miglės pakaitalas pjaunamiems žolynams tinka didžioji smilga. Jai tinka augti ir drėgnose dirvose, pasižymi tvirta velėna, o SM derlius palyginti su migle dvigubai didesnis, tik gal galvijai gal kiek blogiau ėda žalią masę. Kadangi tai vėlyva žolė, tinka auginti su motiejukais, vėlyvesne svidre.

Mokslininkai teigia, kad nepelnytai mažai naudojamas nendrinis dryžutis, kuris iki plaukiojimo tarpsnio pasižymi labai gera kokybine sudėtimi, o SM kiekis gali siekti ir 20 t/ha. Tai labai atspari žolė, labiau tinkama šienavimui, nes nuo intensyvaus galvijų mindymo gali išretėti.

Nendrinis dryžutis pašarams naudojamas nepelnytai mažai

Šunažolių yra ir lietuviškų, ir užsienietiškų veislių, jos skiriasi pagal ankstyvumą, nors derlingumu gana panašios. Vėlyvesnėms veislėms būdingas didesnis lapuotumas. Šunažolę labai svarbu laiku nupjauti, tuomet tai bus tikrai geros kokybės pašaras. Ši žolė linkusi augti kupstais, todėl mišiniuose nėra labai mėgstama. Šunažolė lengvai užsisėja, bet, perspėjo J. Šlepetys, ji nepakenčia rūgščios dirvos, tai viena jautriausių veislių šiuo atžvilgiu. Šunažolė dera su raudonaisiais ankstyvais dobilais, ekologiniuose ūkiuose – su baltaisiais dobilais.

Smėlingesniuose dirvožemiuose gali augti motiejukai, bet jie nepakantūs sausrai. Geriausia kokybe pasižymės pjaunami iki žydėjimo, puikiai atželia. Tolygesniu SM derliaus pasiskirstymu tarp pjūčių pasižymi Jaunių veislė.

Geriausia kokybe pasižymės iki žydėjimo nupjauti motiejukai

Tiems ūkininkams, kurie naudoja daug trąšų, turi mėšlo, o dirvos – ne per sausos, J. Šlepetys siūlo auginti vienmetę gausiažiedę svidrę – iš jos galima gauti 4 derlius. Vienintelis trūkumas – šią žolę  kasmet reikės atsėti. „Svidrė yra vakariečių pienininkų pagrindinė žolė. Labai gerai ėdama, turi daug cukraus, baltymų. Bet agresyvi žolė, paspaudžia kitas. Jeigu jos daugiau kaip 20 proc., gali padaryti žalos, ypač jeigu ilgiau norite naudoti. Tad sėjant mišinius reikia apie tai pagalvoti“, - perspėjo mokslininkas.  

Žemdirbystės instituto kolekcijoje yra ir pupinės daugiametės žolės. Čia auga raudonieji ir baltieji dobilai, mėlynžiedės ir margažiedės liucernos. Tai daugiametės rūšys, plačiai pripažintos pasaulyje, mėgstamos gyvulių augintojų. Liucernos žolės derlius didelis, lietuviška margažiedė Birutė, pasak A. Liatukienės, pernai užaugino 80 t/ha. Užsienietiškos veislės taip pat derlingos, bet jų atsparumas skirtingas, yra jautresnių ligoms veislių. Daugiametės pupinės žolės sukaupia nemažą azoto kiekį dirvožemyje, gerina jo savybes.

Lietuviška margažiedė liucerna Birutė pasižymi geru derlingumu

Kadangi ankštinės žolės labiau tinkamos šienavimui, J. Šlepetys siūlo tokį mišinys šienavimui: 40 proc. liucernos sėklos, 30 proc. raudonųjų dobilų, dar reikia įmaišyti motiejukų ar eraičino.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai