Vilnius. Visuomenėje tebesant gajiems neigiamiems stereotipams apie profesinį ir žemės ūkio mokslus, tokioms programoms nėra lengva pritraukti gabesnių studentų.

Taip pat stringa ir pameistrystės, kaip galimybės įgyti reikiamą kvalifikaciją, organizavimas. Šias ir kitas darbuotojų stygiaus problemas aptarė trečiadienį Seime Kaimo reikalų komiteto surengtos apskritojo stalo diskusijos dalyviai.

Išimtimi žemės ūkio srityje yra veterinarinės medicinos studijos, kurios, pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos (VA) Veterinarijos fakulteto dekanės prof. dr. Vitos Riškevičienės, yra tikrai populiarios, jas renkasi gabūs moksleiviai, o ir darbas su produkcijos gyvūnais pamažu vėl pradeda įgyti populiarumą.

„Populiariausia sritis yra smulkiųjų gyvūnų praktika. Tačiau taip yra visame pasaulyje. O galimybė nukreipti kitur – specializacija ir rezidentūra. Bet kaip paskatinti ten stoti?“ - problematiką aiškino ir klausimus kėlė prof. dr. V. Riškevičienė.

LSMU VA Veterinarijos fakulteto dekanė prof. dr. V. Riškevičienė džiaugėsi, kad netrukus veterinarijos rezidentas bus prilyginimas gydytojui, o ne studentui

Tuo tarpu pasak LSMU VA Gyvulininkystės technologijos fakulteto dekano doc. Rolando Stankevičiaus, kvalifikuotų gyvulininkystės specialistų trūkumas jaučiamas, nes čia be visų kitų iššūkių jaučiasi ir tai, kad bendras stojančiųjų skaičius kasmet mažėja. Iš baigusių studijas bakalaurų žemės ūkyje įsidarbina apie 60 proc., magistrų – 80 proc. Tiesa, dalis absolventų nesutinka dalyvauti stebėsenoje.

„Darbo užmokestis baigus bakalauro studijas nėra didelis, nėra labai patrauklus, galbūt tai yra viena iš rizikų, kodėl mes nepritraukiame jaunuolių. Po magistro studijų atlyginimai po truputį kyla ir situacija jau kitokia“, - kalbėjo doc. R. Stankevičius. Jo teigimu, pagrindinės problemos: blogėjanti demografinė padėtis, gabių mokinių nepritraukimas į gyvulininkystės studijas, būtinybė gerinti gyvulininkystės specialybės prestižą. O pabaigus studijas dažną atgraso dar ir nepatrauklios darbo bei gyvenimo sąlygos.

Pasak doc. dr. R. Stankevičiaus, specialybės prestižo gerinimas turėtų vykti visomis priemonėmis - viešinti, populiarinti specialybes, gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas, kelti atlyginimus. Turėtų prisidėti ir vyriausybė

Panašius akcentus dėl studentų skaičiaus mažėjimo dėliojo ir Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto dekanė prof. dr. Aušra Blinstrubienė. „Absolventų skaičius nuolatos mažėja, tačiau jų įsidarbinimo lygis yra nemažas (80 ir daugiau proc.), magistrai dirba didelėse, tarptautinėse įmonėse, o bakalaurai – žemės ūkyje ir aptarnaujančiose įstaigose“, - pabrėžė dekanė.

Anot jos, be studentų mažėjimo, iššūkiais tampa ir studijų programų skaičiaus mažėjimas, krentanti pedagoginio personalo motyvacija dėl nuolatinio neapibrėžtumo ir didelio darbo krūvio bei studijų kokybės užtikrinimas.

Specialybės ir profesijos pedagoginio personalo klausimą akcentavo ir Veisiejų technologijos ir verslo  mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Romualdas Makauskas. „Be mokytojo paruošti kvalifikuotą darbuotoją yra neįmanoma. Didžioji dauguma mokytojų yra penkiasdešimties ir daugiau metų. Jei situacija nepasikeis dėl prestižo, dėl atlyginimo, tikrai ateis laikas, kai mokys vaikus tas, kuris daugiau nieko nebesugeba, tik ateiti į mokyklą“, - kalbėjo R. Makauskas.

Jis priminė, kad  ne tik mažėja mokinių, bet daug kaimo jaunimo traukia į miestą ir renkasi vadinamąsias miesto profesijas. Žemdirbiškos profesijos nėra populiarios dar ir dėl to, kad stinga šiuolaikinės mokymo bazės.

Pasak R. Makausko, mokymo įstaigoms būtina suartėti su verslu, bet verslas iš to taip pat turi jausti naudą. Būtina aktyviai vystyti pameistrystės idėją, padaryti ją patrauklia abiem pusėms.

Apie pameistrystę kaip būtinybę kalbėjo ir Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kaimo plėtros ir informavimo skyriaus vedėja Sonata Kisielienė. Ji atkreipė dėmesį, kad priimdamas pameistrį ar studentą praktikai darbdavys taip pat turi turėti tam tikrus gebėjimus ir kvalifikaciją. „Dalykas labai geras, tačiau darbdaviai nieko nežino. Trūksta informacijos, mokymų, reikia ES patirties. Darbdaviai taip pat turėtų būti akredituoti, turėtų išmanyti pedagogiką ir panašiai“, - apie būtinybę sertifikuoti ar kitaip atrinkti darbdavius kalbėjo S. Kisielienė.

ŽŪR atstovė, kaip ir R. Makauskas, ragino į procesą aktyviai įtraukti ir darbdavius, žinančius, kokių kompetencijų reikia pagal tam tikrus lygmenis, juos šviesti, skatinti.

Tuo tarpu iš darbdavių pusės į situaciją bandę pažvelgti tiek Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas Česlovas Tallat-Kelpša, tiek Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos narys, ŽŪK „Suvalkijos daržovės“ vadovas Martynas Laukaitis kalbėjo apie bendrą jaunimo, o vėliau ir darbuotojų motyvaciją rinktis veiklą žemės ūkyje. Abu akcentavo gero pavyzdžio būtinybę, svarbą laiku suvokti ir atrasti savąją sritį.

„Noriu atkreipti dėmesį, kad yra labai daug vaikų, kurie nieko nenori. O nori gerai gyventi. Jau nekalbu apie tokius vaikus, kurie nežino, kad mama ir tėtis ryte išeina į darbą, kad jie gauna atlyginimą. Kaip tai išspręsti – nežinau, bet kaip darbdavys su tuo susiduriu. Kai vaikas nori – viskas tvarkoje“, - patirtimi dalijosi Č. Tallat-Kelpša. Jo teigimu, galbūt praktikos gausa leistų moksleiviams susiorientuoti, kokioje srityje nori veikti, ir, galiausiai, priprasti prie darbo, kad nebūtų šoko atvykus dirbti pagal įgytą profesiją ir nereiktų visko mesti, išvažiuoti į užsienį.

M. Laukaitis atkreipė dėmesį, kad bet kokiu atveju artėjama prie ribos, kai žemės ūkyje darbininkų stipriai trūks ir be įsivežtinės darbo jėgos bus neįmanoma veikti sėkmingai

„Manau, kad problema prasideda nuo suolo. Mokinukui turi būti gerais pavyzdžiais parodoma, kad turėti darbininkišką profesiją ir gerai dirbti pagal šią profesiją  nėra gėda, tai yra normalu. Normalus pajamų šaltinis. Paaiškinti, kad Lietuvai nereikia vien teisininkų ar vadybininkų, kuriais būti yra prestižo reikalas, nors didelio poreikio šiai dienai jiems nėra. Antra, ruošiančios mokyklos per mažai dėmesio skiria praktikai. Ateina dirbti žmogus net nesuvokdamas, kur jis eina. Ir tik po kiek laiko, kai su juo daug sugaišti, jis sako, atsiprašau, čia ne man“, - kalbėjo M. Laukaitis.

Dalį paliestų aspektų bandė paaiškinti Švietimo ir mokslo ministro patarėjas Marius Ablačinskas. Anot jo, jau daromi pakeitimai dėl pameistrystės, galvojama apie paskatą verslui, tad tikimasi, kad ši mokymosi forma pagaliau įsisuks. Aktyviai dirbama ir ties socialinių partnerių, tarp jų ir verslo, įtraukimu į profesinių mokyklų veiklą.

Kiek daugiau aspektų yra planuojamame bendrojo ir profesinio mokslo suartėjime. Tačiau, anot M. Ablačinsko, tai neišvengiama, nes „tam tikrose vietovėse būtina suartinti profesinę ir akademinę liniją". Ministro patarėjas į situaciją žvelgia ne taip dramatiškai: "Net ir tose „švariosiose“, išsigryninusiose gimnazijose yra tokių, kurie mokosi trejetukais ar penketukais. Tokie asmenys turi būti paskatinti prisiminti savo rankų (!) išmintį, užuot skatinus jų galvų išmintį. (…) Nes dabar išaukštinami jų lūkesčiai, ir tada jau ne lygis stotį į profkę, juk buvo ruošiami tapti direktoriais. Tema ne be niuansų”.

Švietimo ir mokslo ministro patarėjas M. Ablačinskas ragino nedramatizuoti šiandienos, nes visuose parengimo lygmenyse yra tam tikra logika

„Sugebėjimas rašyti prieš sugebėjimą dirbti. Nebūtina žemės ūkio sektoriuje mokėti rašyti visiems. Didžiuma specialistų, spėju, visgi yra nekvalifikuoti. Tokių, kurie žemės ūkio sektoriuje turi mokėti rašyti, drįsčiau teigti, yra vienas kitas procentas“, - kalbėjo M. Ablačinskas.

Toks patarėjo pasamprotavimas sulaukė atsako iš ASU prorektorės doc. dr. Laimos Taparauskienės. „Ką reiškia, kad žemės ūkiui nereikia raštingų žmonių? Dabar yra aiškiai pasakyta, kad jei nori studijuoti universitete ar kolegijoje, privalai išlaikyti valstybinį brandos egzaminą. Taip kad nepriešinkime visuomenės“, - replikavo ASU prorektorė.

Anot jos, žemės ūkio mokslai išgyvena pelenės sindromą, tačiau yra pamiršta, iš kur viskas atėjo. Ir šiandien žemės ūkis yra tarpdisciplininis – nereikia nuvertinti ir nurašyti tik į profesinį lygmenį.

„Ar galite paneigti, kad žemės ūkio inžinerijos absolventai buvo pagrindinė karta, kuri sukūrė Lietuvoje agroverslą, didžiąsias žemės ūkio įmones: prekybą, paslaugas ir visa kita? Ar galite paneigti, kad agronomijos fakulteto absolventai buvo tie, kurie sukūrė stambius, konkurencingus ūkius?“ - klausė L. Taparauskienė.

ASU prorektorės Laimos Taparauskienės (kairėje) teigimu, skatinti ir šviesti būtina jau 5-6 klasių vaikus, jiems reikia pasakoti apie žemės ūkio mokslą, raidą ir perspektyvas, nes nė vienas nesirinks tam tikros specialybės, jei nematys karjeros ir atlygio.

Diskusijoje dalyvavę Seimo nariai priminė būtinybę dar tampriau bendradarbiauti mokslo įstaigoms ir ūkiams, ieškoti galimybių mokymo procese naudotis modernia ūkių įranga ir technika, sudaryti platesnes praktikos galimybes ir kelti parengimo lygį.

Klausimų apskritojo stalo metu buvo iškelta daug, tačiau atsakymų ir ypač sprendimų paieškos, matyt, užtruks. Kaip sakė baigdamas diskusiją Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andrejus Stančikas, žemės ūkis yra daugiaprasmis ir daugialypis. Jei kažkurioje grandyje trūks specialistų – atitinkamai tam tikroje vietoje pamatysime rimtas spragas.

MŪ inf.