Jurbarkas. Skirsnemunėje įkurtas alpakų ūkis jo savininkams yra ne vien papildoma veikla, teikianti malonumo. Augintojai iš minkštos ir švelnios vilnos verpia natūralių spalvų siūlus, mezga įvairius gaminius, siuva antklodes.

Agnietės Merkliopaitės ir Mindaugo Pranckūno ūkyje „Nemuno alpakos“ šiuo metu gyvena 7 suaugę, 2 augantys patinėliai ir 13 patelių.

Kaune vykusioje parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“ 2017 m. ūkis buvo įvertintas aukso medaliu už rankų darbo verpalus. Be to, jie yra prisidėję prie Alpakų ir lamų augintojų asociacijos kūrimo (2018 m. spalį), o Mindaugas Pranckūnas yra asociacijos pirmininkas.

Agnietė šypsodamasi patvirtina, kad laukiant Kalėdų ir Naujų metų pagausėja norinčiųjų įsigyti dovanėlėms iš alpakų vilnos siūlų megztų gaminių: šalikų, pirštinių, kojinių. Mezgantieji siūlais apsirūpina gerokai anksčiau.

„Siekiame palaikyti senąsias vilnos apdorojimo ir verpimo tradicijas, karšiame vilną vietinėse karšyklose, verpiame senoviniu rateliu, – pasakoja Agnietė. – Pati alpakų vilna yra labai švelni, minkšta, šilta ir tvirta.“

Kalbėdama apie karšimą, moteris priduria, kad aukštos kokybės produktui būtina gerai sukaršta vilna, vilnos rūšiavimas, tad savo jėgomis to padaryti dar negali. „Šitoj srity nepritaupysi. Nuosava kokybiška vilnos karšimo įranga – labai didelė investicija, kol kas mums tai tik svajonė“, – sako A. Merkliopaitė.

Alpakų vilną kerpa kiekvieną pavasarį, kartą per metus. Panašiai kaip avių. Nuo vienos alpakos per metus nukerpa apie 2–3 kg vilnos. Alpakų vilnos kokybė priklauso nuo genetikos, amžiaus, laikymo sąlygų.

Ūkį „Nemuno alpakos“ Agnietė Merkliopaitė ir Mindaugas Pranckūnas įkūrė 2013 m. įsigiję 3 alpakas. Kiekvienais metais savo augintinių būrį plėtė. Šiuo metu ūkyje gyvena įvairių spalvų (nuo baltos iki tamsiai rudos ar net juodos) 22 alpakos.

Nusprendę įsigyti, jie ypač susižavėjo alpakų charakteriu, selekcijos galimybėmis. Anot Agnietės, alpakos yra labai gero būdo, inteligentiškos, gražios ir draugiškos. Vėliau pradėjo daugiau domėtis ir semtis žinių, atrado didesnes vilnos panaudojimo galimybes, išmoko kirpti.

„Mūsų augintinės kilusios iš įvairių kraštų: Čilės, Didžiosios Britanijos ir Australijos. Tikros globaliojo amžiaus atstovės, įsikūrusios senoje lietuviškoje sodyboje prie Nemuno, – apibūdina alpakas jų šeimininkai. – Jos dauginasi pakankamai lėtai, per metus patelė atsiveda vieną palikuonį.“

Alpakos ganosi 0,5 ha nuosavos žemės. Žiemą suaugę gyvulėliai taip pat šiek tiek laiko būna lauke. Mažyliai – po stogu. Gyventi savarankiškai jau pratinasi ir pirmieji trys šios vasaros jaunikliai.

Šiųmetė karšta vasara turėjo įtakos ir alpakų gyvenimui, kadangi pagrindinis jų maisto šaltinis yra žolė, teko anksčiau pradėti šerti šienu, nes žolė visiškai išdžiūvo. Augintojai taip pat duoda savo augintinėms ir vitamininių bei mineralinių papildų. Žiemos sezonu pušų spygliai – vienas iš sveikų užkandžių.

Agnietė ir Mindaugas apie savo augintines kalba su meile ir švelnumu, socialiniuose tinkluose dalijasi jų gyvenimo akimirkomis. Patys noriai semiasi žinių iš Lietuvos ir užsienio specialistų.

Kaip vieną iš alpakų vilnos savitumų, Agnietė pamini spalvų įvairovę. Kiekvienais metais skiriasi vilnos storis, sukrumas, spalva. Tai lemia skirtingų spalvų vilnos maišymas. Taip pat jau galbūt ir žinoma tiesa, kad pirmo kirpimo vilna yra ploniausia, vėliau po truputį storėja.

„Iš pradžių daugelį kartų glostyta dar ant alpakų nugarų, paskui atsargiai surinkta nuo kerpamos alpakos, išdėliota į skirtingus maišus pagal storį, šiltom vasaros popietėm dar kartą atidžiai perrinkta, atskiriant visus šiurkštesnius plotelius ir įsivėlusius šiaudus, tada po saujelę mesta į karštuvą, tris kartus perglostyta iš pradžių verpiant giją po gijos, o tada dvejinant, o paskui dar ir skalbiant, vejant į sruogas“, – tarsi apie vykstantį stebuklą savo ūkio tinklalapyje rašo „Nemuno alpakų“ kūrėjai Agnietė ir Mindaugas.

MŪ inf.