Gyvenimas toks...
Prieš 70 metų prasidėjo masinis kolūkių steigimas
2018-09-14
Lietuvos centrinio valstybinio archyvo nuotrauka

Vilnius. Lietuvos ypatingasis archyvas parengė dokumentų parodą, skirtą ekonomikos sovietinėje Lietuvoje bruožams apžvelgti. Joje daug dėmesio skiriama priverstiniam kolūkių kūrimui.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir įjungus ją į SSRS sudėtį, joje imta diegti socialistinę ūkio sistemą: panaikinta privatinė nuosavybė, visos ekonomikos šakos sparčiai pertvarkomos pagal sovietinį modelį.

1944 m. liepą Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, „socializmo statyba“ apėmė visas ekonomikos sritis. Sovietų Lietuvoje buvo įvesta planinė ekonomika – pramonės, prekybos ir žemės ūkio įmonės priklausė gamybą reguliuojančiai valstybei, o žmonės buvo skatinami dirbti „bendram“ labui.

Kaip pažymi Lietuvos ypatingasis archyvas, sovietizacija ypač stipriai palietė žemės ūkio sektorių, kadangi Lietuva, kaip ir kitos okupuotos Baltijos valstybės, buvo žemės ūkio kraštai.

1940 m. liepos 22 d. Žemės nacionalizavimo deklaracija numatė, kad visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė, o ūkininkai iš žemės savininkų virto jos valdytojais. Didžiausia žemės norma ūkiui buvo nustatyta 30 ha, tačiau realus priskirtos žemės kiekis priklausė nuo socialinės klasės. Nors 1940 m. kolektyvizacija Lietuvoje nebuvo pradėta vykdyti, tačiau jai rengtasi, siekiant galutinio komunistų agrarinės politikos tikslo – žemės kolektyvizavimo.

Masinis kolūkių steigimas Lietuvoje pradėtas 1948 m., o lūžis įvyko 1949 m. Metų pradžioje palyginti dar nedidelė dalis ūkių buvo suvaryta į kolūkius, tačiau metų pabaigoje kolūkiuose jau buvo daugiau nei 60 proc. ūkių. Beveik niekas nenorėjo savanoriškai stoti į kolūkius, todėl valdžia griebėsi prievartos: represijų ir trėmimų, ekonominio ir psichologinio spaudimo, apgaulės.

Šalčininkų tarybinio ūkio Karolinos skyriaus gyvulininkystės ferma. LCVA nuotrauka

Tik tokiais būdais iki 1952 m. pradžios pavyko sukolektyvinti apie 90 proc. ūkių. Dar nebaigus kolektyvizacijos, 1950 m. gegužę Sovietų Sąjungos vadovybė nutarė stambinti kolūkius. Po sustambinimo 1955 m. Lietuvos SSR liko 1,8 tūkst. kolūkių (1950 m. jų buvo 7,2 tūkst.). Kolūkiečių atlygis už darbą buvo labai menkas. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo asmeninis pagalbinis ūkis. Padėtis pasikeitė nurašius kolūkių įsiskolinimus už neįvykdytas produktų prievoles, vėliau tokių prievolių buvo išvis atsisakyta.

XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje kolūkiečiams įvesta „garantinio mokėjimo už darbą“ sistema, jiems pradėta mokėti senatvės pensijas. Šiuo laikotarpiu padėtis žemdirbystės srityje pagerėjo. Lietuva pagal įvairius žemės ūkio gamybos rodiklius pradėjo pirmauti tarp Sovietų Sąjungos respublikų, buvo pasiektas prieškarinis gamybos lygis.

Visuotinė elektrifikacija, melioracija, žemių chemizavimas, darbų mechanizavimas didino žemės ūkio produktyvumą. Tuomet šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo pradėta „kukurūzomanija“ neaplenkė ir Lietuvos SSR žemės ūkio. Pradėjus pašarinių kultūrų reformą ir kukurūzų sodinimo kampaniją, prasidėjo priverstinis kukurūzų auginimo vajus.

Šeduvos rajono I. Mičiurino kolūkio laukininkystės brigados kolūkietės vėdina grūdus sandėlyje. LCVA nuotrauka

Buvo reikalaujama Lietuvoje atsisakyti tradicinių pašarinių kultūrų, išarti ganyklas. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus skeptiškai žiūrėjo į visą kukurūzų kampaniją ir nors oficialiai ragino diegti naujoves, bet realiai netaikė itin griežtų sankcijų tokį reikalavimą pažeidusiems, neviešai rėmė Lietuvos žemės ūkio mokslininkus, protestavusius prieš „kukurūzomaniją“. Kukurūzai buvo sėjami daugiausia matomose vietose – pakelėse, kitur ir toliau augo žalienos.

Lietuvos ypatingasis archyvas parengė dokumentų parodą, skirtą ekonomikos sovietinėje Lietuvoje bruožams apžvelgti. Ši paroda yra trečioji parodų ciklo „Sovietinės Lietuvos visuomenė“ dalis. Parodoje skelbiami dokumentai, reprezentuojantys sovietinės Lietuvos ekonomiką šešiais pjūviais: žemės ūkis (kolektyvizacija), pramonės plėtra, urbanistinė plėtra, energetika, susiekimo infrastruktūra ir gyventojų buities pokyčiai.

Parodoje skelbiami Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) saugomi dokumentai ir fotonuotraukos.

Archyvai.lt, MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai