Vilnius. Europai grasina gyvūnų užkrečiamosios ligos, apie kurias didelė dalis Europos veterinarijos gydytojų iki šiol buvo girdėję tik iš vadovėlių. Tačiau atėjo laikas su pavojingomis virusinėmis ligomis susidurti akis į akį visų kartų ir daugelio ES šalių veterinarijos gydytojams.

Afrikinis kiaulių maras (AKM), tapęs šalies kasdienybe ir plintantis tarp laukinių šernų, lyg ir kontroliuojamas - į kiaulių kompleksus šios ligos virusas pastaraisiais metais nebuvo patekęs. Tačiau yra nemažai ligų, kurios jau įsisuko į Europos šalių ūkius ir rimtai grasina Lietuvai. Pokalbis apie tai „VETinfo" žurnale - su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Skubios veiklos skyriaus vedėju MariumI MASIULIU (nuotr.).

Kaip apibūdintumėte Lietuvos padėtį dėl užkrečiamųjų ligų?

Skubios veiklos skyrius nuolat analizuoja epizootinę situaciją kaimyninėse šalyse, ES ir visame pasaulyje. Didžiausia problema šiuo metu yra AKM, bet nerimą kelia ir kitos užkrečiamosios ligos, kurios sukasi aplinkui. Prie mūsų sienų artėja galvijų žvynelinė, šią ligą dar siūloma vadinti galvijų mazgeliniu dermatitu (kalbininkai dar nesutaria dėl tikslaus pavadinimo), taip pat atkeliavusi iš Afrikos žemyno.

Daugiausia ligos protrūkių fiksuota eilę metų Turkijoje, iš kurios virusas ištrūko ir šiuo metu apimtos visos Balkanų šalys, Rusija, liga artėja prie Ukrainos ir Baltarusijos. Ši egzotinė liga keliauja daug greičiau negu AKM. Virusą perneša kraujasiurbiai vabzdžiai, todėl galvijų žvynelinės plitimą stebime neramiai. Turime parengti neatidėliotinų priemonių planą ir teisinę bazę tam atvejui, jeigu liga pateks į Lietuvą. Susirgus vienam gyvuliui, nugaišinama ir sunaikinama visa banda. Nuo ligos gali apsaugoti vakcina, bet ji negaminama ES ir yra gana brangi, ją reikia atsivežti iš Pietų Afrikos Respublikos. Jeigu Lietuvoje būtų užfiksuota galvijų žvynelinė, reikėtų vakcinuoti absoliučiai visus šalyje esančius galvijus. Ir pagal ES reglamentą, vakcinuotoje bandoje nustačius bent vieną galviją su būdingais ligai požymiais, naikinti reikėtų visą bandą.

Dabar bandoma tą teisinį reglamentavimą peržiūrėti, nes ekonominiai nuostoliai būtų milžiniški. Be to, šalis būtų uždaryta keliems metams - šalyje esant žvynelinei, draudžiama išvežti visus gyvus galvijus, ribojama ir produktų gamyba, o eksportuoti galima tik tam tikrus produktus. Patirtas ekonominis smūgis galėtų lemtų ir visos šalies ekonominį nuosmukį.

Mėlynojo liežuvio liga, jūsų paties žodžiais, tik kol kas neatėjo iki Lietuvos. Liga, remiantis VMVT informacija, šiuo metu yra nustatoma daugelyje Europos šalių. Ar turime kokių nors šansų išvengti ligos?

Nuo mėlynojo liežuvio ligos (MLL) gelbėja vakcina, galbūt todėl dar sulaiko sienos - mus apsaugo Vokietija, kur buvo vakcinuota visa galvijų populiacija. MLL šiuo metu yra Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, kur likę ligai jautrių nevakcinuotų gyvūnų. Lietuvoje kol kas necirkuliuoja labai egzotiniai štamai, o nuo 8 arba 6 serotipo yra vakcina. Mūsų šalyje kol kas vakcinacija nuo MLL yra uždrausta - ūkininkui panorėjus, vakcinuoti nėra galimybės, o vakcinacija būtų taikoma tik nustačius pirmą atvejį šalyje arba ligai atsiradus kaimyninėse šalyse - populiacijai apsaugoti.

Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje plinta užkrečiamoji liga juodligė. Kuo tai paaiškinti? Ir kokios galimybės išvengti pragaištingo užkrato Lietuvoje?

Šiemet nustatyti 59 juodligės židiniai Bulgarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Švedijoje, Turkijoje. Aišku, Švedija, kur yra labai aukštas biosaugos lygis, kelia didžiausią nuostabą. O juodligė šiemet buvo įsisukusi į stambias šios šalies galvijų fermas. Juodligė nustatoma ir atšiauriuose Rusijos kampeliuose, o tai siejama su klimato atšilimu, ypač Sibire, Mongolijoje, kai įšalas iškelia sporas, nes sovietiniais laikais buvo instrukcijos juodlige užsikrėtusius gyvūnus užkasti į žemę ir žymėti kapinynus. Tačiau keičiantis dirvožemio struktūrai, kylant gruntiniams vandenims tos sporos yra išplaunamos. Visose šalyse, kur dabar randama juodligė, gyvūnai nebuvo deginami, o užkasami. Tokių kapinynų yra ir Lietuvoje.

Dabar 40-50 metų senumo juodligės kapinynų žemėlapiai yra atnaujinami, reikia iš naujo sužymėti vietoves, nes sporos išgyvena iki 100 metų. Gruntinis vanduo kapinynuose kol kas neprasiveržia, juose negali vykti jokie kasimo darbai. Šiuo metu kuriamas bendras projektas su Sveikatos apsaugos ministerija, kad juodligės sporos nepatektų į geriamąjį ar gruntinį vandenį, kuriuo girdomi gyvuliai, be to, juodligė pavojinga ir žmonėms. Kitose šalyse buvo bandoma išsiaiškinti ligos atsiradimo priežastis, bet ne visais atvejais tai pavyko. O daugiausia kalbėta apie sporų patekimą į gruntinius vandenis. Taigi, teorinė galimybė atsirasti juodligei Lietuvoje išlieka.

Kodėl vėlų rudenį suaktyvėjo paukščių gripas?

Spalio pabaigoje ir visą lapkritį dar vyksta intensyvi paukščių migracija. Nuo lapkričio 5-osios prasidėjo pranešimai apie aukšto patogeniškumo paukščių gripo atvejus Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vengrijoje, neseniai prie jų prisijungė ir Danija, Švedija, Suomija, Rusija, Ukraina. Iki gruodžio pabaigos užfiksuoti šimtai atvejų laukinėje faunoje. Nenuostabu, kad iš laukinės faunos liga patenka ir į paukštininkystės ūkius - juose sunaikinta daugiau kaip 3,5 mln. naminių paukščių. Kitose šalyse dar praktikuojamas paukščių vaikščiojimas lauke, girdymas iš atvirų telkinių, kurie yra prie paukštynų, todėl ligos protrūkius iš dalies galime sieti su biosaugos pažeidimais, tačiau lieka ir tam tikras procentas neišaiškintų atvejų, kuriuos galima sieti su žmogiškuoju veiksniu, tarkime, įnešant užkrėstą medžiagą į paukštyną.

Per Lietuvą einantis paukščių migracijos kelias nedengia visos Lietuvos, bet niekada negali žinoti, ar virusas neužkliudys ir mūsų. Todėl stengiamės šviesti žmones, kad jie laikytųsi biosaugos taisyklių.

Snukio ir nagų liga, regis, randama Rusijoje ir Turkijoje. Į Turkiją iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gyvuliai (veršeliai) tik išvežami. Bet ar per žmones, transportą nėra galimybių virusui patekti ir į Lietuvą?

Taip, Turkija yra pagrindinė šalis, kurioje paplitusi snukio ir nagų liga (SNL). Bet nuo šios ligos yra vakcina ir viską lemia, kaip tiksliai ir efektyviai ją naudoji. Mes įžvelgiame riziką įsivežti virusą per transporto priemones, kurios gabena veršelius ar veislinius gyvulius į Turkiją, todėl yra reikalavimas iš trečiųjų šalių grįžtantį transportą išplauti, dezinfekuoti ir rekomenduojame Lietuvoje jų neleisti į gyvūnų laikymo vietas, kol nebus dar kartą perplautas ir dezinfekuotas.

Labai daug klausimų mums sukėlė paskutinysis SNL atvejis Rusijoje, Vladimiro srityje, nes neaišku, ar tai iš laboratorijos išneštas virusas, ar su kažkuo įvežtas. Toje srityje apie SNL nebuvo pranešimų jau daugybę metų ir staiga viduryje Rusijos atsirado taškas, kuris kelia nerimą ir daug klausimų. O nuo viruso įvežimo saugomės drausdami įvežti gyvūninės kilmės produktus iš trečiųjų šalių, patikra vykdoma kartu su Muitinės departamentu ir Pasienio apsaugos tarnyba.

Kurios iš visų užkrečiamųjų ligų jums atrodo pavojingiausios?

Galbūt išskirčiau paukščių gripą, nes platinamas per laukinius paukščius, o jų migracijos kelio nepakeisime, ir prie Lietuvos artėjančią žvynelinę, nes taip pat liga platinama ne per pačius gyvūnus, o kraujasiurbius, kurių judėjimo negalime sustabdyti. Jie gaudomi, bandant nustatyti, ar yra viruso pernešėjai, kurių rūšių, koks jų vaidmuo, bet sukontroliuoti jų negalime. Ir jeigu ūkiuose bus vykdoma nelegali veikla, tuomet bus galima kalbėti apie bet kurią užkrečiamąją ligą.

Galima išleisti tomus teisės aktų, bet nereiškia, kad kiekvienas jų laikysis. Kol pats ūkininkas nesupras, kad biosauga reikalinga jo paties turtui apsaugoti, kol laikytis elementariausių biosaugos taisyklių jiems netaps taip pat įprasta, kaip valytis dantis, tol nieko nebus. Prie kiekvienos gyvūnų laikymo vietos inspektoriaus nepastatysime. Nors ir taip sulaukiame priekaištų, kad daugelis reikalavimų yra pertekliniai, prieš 20-30 metų taip nebuvo, bet užkrečiamosios ligos pakoregavo visų gyvūnų laikymo reikalavimus. Ir jie reikalingi patiems ūkininkams jų turtui - gyvuliams - apsaugoti, o ne Veterinarijos tarnybai.

Visą interviu skaitykite gruodžio mėn. žurnale „VETinfo" 

MŪ inf.